Šie metai įdomūs. Keliamieji. Neįprastai šilta žiema. Sniego pusnys kovo pabaigoje. Nemažai buvusių ir būsimų įvairaus plauko sunkiosios scenos atstovų šou įvairiausiam skoniui gimtinėje. XIX-asis „Wacken Open Air“ (WOA), beveik prieš pusmetį iki vyksmo paskelbęs verdiktą „sold out!“

Nedažnai pasitaiko proga apžvelgti albumą netrukus po jo pristatymo. Kol dar „šilti“ įspūdžiai iš smagaus balandžio 11-osios vakarėlio (apie tai atskirai), susipažinkime ir su jo „kaltininku“.

Balandžio 11-oji. Savaitė po oficialaus ilgai laukto OBTEST disko „Gyvybės medis“ pasirodymo. Ta proga kol kas beveik nepamainomame „Mulen Ruže“ skelbiama linksmybių proga – jo pristatymas, taip sakant, teoriškai.

Ko tik nebūna šiandienos metalo scenoje! Tuo pat metu, kai garsaus NWOBHM judėjimo atstovai IRON MAIDEN jau kone 30-metį švenčia, vos prieš penkerius metus susikūrę ispanai BARBARIAN nutarė groti panašiu stiliumi.

Besiruošiant tarptautinei fiestai, jau šiandien, liko neapžvelgtas savaitės senumo įvykis, tegul vien tautinis, užtat mielas širdžiai. Kadangi penkmetis yra pusė „dalyko rimto“, pagarba ANDAJAI, rengiančiai koncertinį gimtadienio turą.

Laikas greitai bėga ir, deja, visi jam pavaldūs. Kaip ir mirčiai, po kurios telieka įrašas, konstatuojantis, kad tavęs šioje žemėje nebėra. Arba geresniu atveju nušvies tavo gyvenimo prasmę tekstas, vardas kurio „obituary“...

Vis šiltėjanti žiema gal ne taip ir blogai, tačiau bjauriai lietinga pirmoji kalendorinio pavasario diena kitąkart verstų tūnoti namie ir šiltai klausytis širdžiai malonios muzikos. Bet kalendorius lėmė kitaip.

Latvians seem to enjoy beer and ...grind! That was what I found out when I visited “Baltic Bizarre Fest” in Riga: two local acts sounded true and nasty grind style. However, in fact, the present review will be not about the event.

Latviai mėgsta alų ir... grindą! Tokią išvadą padariau, apsilankiusi viename paskutinių koncertų Rygoje, „Baltic Bizarre Fest“, kur abi vietinės grupės turėjo labai daug šio stiliaus elementų.

Sako, skolas reikia grąžinti iki Naujųjų, antraip jos persekios visus kitus metus. Taigi skubu, kol kiaulė nenugramzdino užmarštin įspūdžių, o ir žiurkė prisiminimų nesugraužė. Pagaliau papasakoti savo įspūdžius iš turbūt didžiausio Europoje metalo festivalio, gerai žinomo trijų raidžių kombinacija, WOA.

Šių metų lapkričio 14-oji Lietuvos metalgalviams turėtų gerai įsiminti. Ne dėl to, kad sukako bemaž mėnuo, kai Vilnių aplankė DECAPITATED, o dabar jų gerbėjų širdyse tvyro gedulas. Proga kur kas linksmesnė: pagaliau apsireiškė „nelemtieji“ švedų bliakeriai MARDUK.

Štai ir žadėti įspūdžiai iš pragaro! Būtent taip taikliausiai galima pavadinti tai, ką teko patirti kitą dieną po DECAPITATED šou Vilniuje. Tik jau anapus sienos, Lenkijos sostinėje.

Priešpaskutinis spalio savaitgalis nusimatė kaip reta „juodas“. Pradėsim nuo to, kad 19 dieną „New Style“ klube, veiksmas kuriame retkarčiais pagyvina merdėjančių Sporto rūmų dvasią, vyko brutalioji fiesta. Ko gero, tokios „mirtinos“ metalo dozės ši vieta dar negirdėjo.

Šou prasideda. Iš karto tenka pripažinti, kad muzikos įvairovei ribų nėra. Nors kompozicijų pavadinimai asmeniškai tada nedaug ką sakė, skambesio spektras nuo gothic, dark wave, per electronic ir neo-classical iki keltų ir kitų folko motyvų, indėniško prieskonio, net jazz elementų vertė ir stebėtis, ir žavėtis...

Prireikė visos savaitės, kad susidėliotų įspūdžiai iš spalio 9-osios koncerto, kuomet Lietuvoje jau ketvirtą kartą apsilankė grojantieji „sunkiosiomis“ violončelėmis. Pačiai šiuos suomius teko matyti jau penktąsyk, taigi gali kilti klausimas: kas gi traukia tiek klausytis metalo ir klasikinio skambesio sintezės?

Sakoma, kai įspūdžių daug, reikia laiko juos „suvirškinti“, juolab, kai ruošiesi papasakoti kitiems. Tad ilgokai brendo šis dvigubas reportažas iš dviejų kaimyninėse šalyse praleistų „sunkių“ savaitgalių. Tiesa, nepraėjo metai nei mėnuo, ir viskas subrendo. O šou buvo išties įspūdingi.

Užvakar Vilniuje dangus svaidėsi žaibais, grūmojo griausmu ir pylė lietumi. Tuomet ir iškilo iš atminties užkaborių kone savaitės senumo įspūdžiai iš beveik niekada nenuviliančio renginio šiaurinėje Lietuvoje, jau daugelį metų vienijančio pagoniškai karingą dvasią.

Pamenu, kaip prieš keletą metų pirmą kartą MOUNTAINSIDE „gyvai“ klausiausi bare „Prie universiteto“ ir tyliai sau galvojau: kokį sveiką potencialą ir gerą statinę parako turi ši kauniečių grupė. Dabar gi namie klausausi pagaliau pasirodžiusio „All About Time“ disko...

Alternatyvų būna visokių. Net ir laikui galima pritaikyti šią sąvoką. Plieninių pjūklų dalijimo ceremonija nugriaudėjo jau prieš trejetą savaičių, bet tuo metu visas dėmesys buvo nukreiptas į itin stiprią „Metalmania“ Lenkijos žemėje.

Neseniai dvidešimtmetį atšventusi Lietuvos metalo scenos legenda – grupė KATEDRA šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Net du jos nariai turi problemų su sveikata, o kaip tai paveiks KATEDROS sudėtį ir ateitį – kol kas neaišku.

Jei jums pasisekė ir prieš porą metų nepatekote ant kanibalų puotos stalo, dar neverta džiaugtis gimus po laiminga žvaigžde ar su CANNIBAL CORPSE marškinėliais. Nors artėjantis „Ferrum Frost“ niekaip neprišaukia tikro speigo, bręsta vietinis Vietnamo karo pratęsimas...

Žiema šiemet kaip reta krečia išdaigas. Dabar jau aišku, kad pagrindinės metų pabaigos šventės atėjo ir praėjo be sniego, o ir paprastai šalčiausias žiemos mėnuo taškosi lietaus balomis. Užtat muzikinė tradicija užbaigti eilinius (šįkart – šuniškuosius) metus „Velnių malūno“ griausmu išliko.

Nepagalvokit, kad šio rašinėlio pavadinimas kažkaip siejasi su labai gerai žinoma kalėdine/naujametine atrakcija – filmu „Likimo ironija arba po pirties“. Tiesiog toks šmėkštelėjo galvoje, kai, praėjus vos dvejoms dienoms po „In Memoriam Chuck Schuldiner II“, vėl teko apsilankyti „Intro“.

Renginių, prie kurių organizavimo pats prikiši nagus, reportažus rašyti sunkiausia. Mat, jeigu prisigirsi, apkaltins šališkumu. Jei pasikuklinsi, gali nepasakyti kažko esminio. Ir štai dabar kaip tik tas atvejis...

Kažkaip pusiau mediciniškai skamba šis pavadinimas. Tačiau būtent jis iškilo galvoje, kai nusprendžiau į vieną apžvalgą sujungti du renginius, gana kardinaliai besiskiriančius muzikos žanru, tačiau sutartinai metusius iššūkį vis labiau popsėjančiai mūsų kultūrai.

Four years have passed and the Polish VALINOR reminded about their existence. Now the second album named „Hidden Beauty“ has been released.

Here we could return back to October 1993 when heavy seeds were sowed in a province of France. They finally matured three years later when Cindy, Patrice and Pierre formed the core of HYPNOSIS. Today we have the fourth album of the band named „Seeds of Fate“.

Tolimąjį 1993-ųjų spalį Prancūzijos provincijoje užsimezgė sunkiosios sėklos, galutinai subrendusios po trejų metų, kuomet Cindy, Patrice, Pierre trejetas sudarė HYPNOSIS branduolį.

Ką gi, praėjo ketveri metai ir lenkai VALINOR vėl priminė apie save. Savo ir rėmėjų lėšomis išleistas antrasis diskas „Hidden Beauty“. Pamenu, kaip netikėtai maloniai susiklausė tas ankstesnis tvarinys.

Įdomu, kodėl taip staiga atvėso ir, aure, sekmadieninis lietus jau maišėsi su sniegu? Ogi prisiminkim, kad penktadienį „Raudonajame malūne“ vėl praūžė sunkiosios muzikos fiesta, dar kartą sudrebindama vis neužsidarančią vietelę ant Tauro kalno. Taigi, kas atnešė tą audrą?..

Jūs neklystate, kalbama čia bus apie tuos pačius brutaliuosius latvius death/grinderius, jau ne sykį aplankiusius ir mus. Jausdamasi besanti skolinga už dar pavasarį recenzijai įteiktą diską „Commandments – Violated“, skubu jį apšnekėti dabar.

Ilgai svarsčiau, kaip čia pradėjus tikrai legendinės mūsų sunkiosios scenos grupės naujojo CD apžvalgą. Tuo tarpu patys katedriškiai nesukdami galvos savo „vėlyvą“ trečiagimį titulavo daugiau negu paprastai – tiesiog „III“.

Norit tikėkit, norit ne, bet velnias tikrai yra. Tuo galima buvo (ir net eilinį kartą!) įsitikinti, susėdus su dviem grupės SBS senbuviais trumpam pokalbiui, artėjant oficialaus disko „Gimęs laimėti“ pristatymui.