„In Memoriam Chuck Schuldiner II“ – pagarba metalo scenos asmenybei

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Renginių, prie kurių organizavimo pats prikiši nagus, reportažus rašyti sunkiausia. Mat, jeigu prisigirsi, apkaltins šališkumu. Jei pasikuklinsi, gali nepasakyti kažko esminio. Ir štai dabar kaip tik tas atvejis, kai turiu aptarti gruodžio 15–osios įvykius „Intro“. Ne paslaptis, kad jie tiesiog vadinosi „In Memoriam Chuck Schuldiner II“.

Metai greitai bėga ir skubėdami neša įvairias progas, kurias verta paminėti. Na, neapsistosiu prie dar ne „jubiliejaus“ Ferrumo koncertinei veiklai, nors ji kaip tik prasidėjo pirmųjų metinių „In Memoriam“ proga. O štai jau visi penki prabėgo nuo tos nelemtos dienos, kai labai daug sunkiajai scenai davęs Chuckas Schuldineris klastingos mirties glėbyje iškeliavo anapilin. Mes gi susirinkome nuvyti giltinės šešėlio ir gerai žinomos muzikanto nuotraukos fone išgirsti, kaip penketas (turbūt nedaug tesuklysiu sakydama, kad vienų žinomiausių ir publikos mėgstamų) Lietuvos undergroundo grupių paruošė nemažai legendinių DEATH koverių. Ką gi, rodos, pagarba garantuota.

Kaip mes visi nenorime, kad koncerto pradžia vėluotų… Tegul ir esama naktinio transporto. Bet ką gi, žmogau, gali padaryti, kai pirmoji vakaro komanda, o būtent ŽALVARINIS, visą valandą laukia kažkur įstrigusio vieno savo nario? Toji valanda eilinį kartą bando tikrai gausiai susirinkusiųjų kantrybę, kaitina aistras prie futbolo žaidimo aparato, tuština baro resursus ir augina tuščių bokalų krūvas salėje. O ypač už durų (perniek tąkart nueitų miesto mero akcija, pvz. „Už švarią sostinę“). Kai tas narys pagaliau pasirodo, žalio vario broliai ir seserys užtraukia pora savų metalizuotų sutartinių. Po jų leidžiu sau įterpti keletą įvadinių žodžių susirinkimo progai, kuriuos manausi galinti tarti, mat prieš visus 11 metų teko laimė pamatyti DEATH gyvai. Tuomet ŽALVARINIS staiga „pasikeičia“, ir čia, sakyčiau, labai įtikinamai, techniškai ir profesionaliai nuskamba visa koverių puokštė – „Symbolic“, „Zero Tolerance“, „Flesh And The Power It Holds“, „Spirit Crusher“, „Voice Of The Soul“. Savaime puikūs kūriniai girdimi tarsi naujoje šviesoje, pridedant grupės savitumo, taigi viskas tiesiog gražu. Ne itin erzino ir tas stygos trūkimas, nors ši situacija buvo taisoma ilgokai.

Pats laikas ištarti padėką garsinimo komandai. Specialiai palaukiau keletą dienų, kol liaudžiai (o ir pačiai) susigulės įspūdžiai, įsiklausiau į daugelio nuomonę, todėl tikiuosi, kad visa, kas aprašyta, nebus pernelyg subjektyvu. O garsas, kiek teko girdėti šioje patalpoje, gavosi visai padorus. Fotografai turbūt pasakys, kad apšvietimas jų eilinį kartą nelepino, bet, ko gero, prieblanda bendrai renginio dvasiai buvo į naudą. Tuo tarpu scenoje – SAPLES, vis dažniau taisantys savo, kaip į renginius neatvykstančių veikėjų, reputaciją. Galbūt a.a. Chuckas „pagrūmojo“ uteniškiams iš anapus? Bet kokiu atveju, tai buvo pirma brutalioji to vakaro dalis. Tokioje death metalinėje dvasioje nuskambėjo ir „Altering The Future“, „Born Dead“, „Pull The Plug“, ir savi kūriniai. Masė žmonių prieš sceną ir visur, kur tik galima buvo kažką matyti arba girdėti, pakėlė „Intro“ temperatūrą, o dar tas šėlsmas… Matyt, publikai išties buvo smagu ne tik klausytis mėgstamos grupės, bet ir apskritai buvoti čia.

Prie durų netikėtai atrandama insulino injekcija. Šiais narkomanijos laikais iš pradžių abejoju, ar tai tikrai išganingasis hormonas, tiesiog „gyvybės eliksyras“ diabetu sergantiems. Nusprendžiu, kad SAPLES kaip tik baigia groti, taigi be šansų prieš lauko gaivos ištroškusią masę prasibrauti link scenos ir apie tai pranešti garsiai. Imuosi kitokios taktikos – mažiausiai vieną pažįstamą, kurio šis daiktas gali būti, mačiau čia. Pasitelkiu pagalbą paieškai (dėkui Levui), ir žmogėnas, tiesa, kitas, kaip mat atsiranda. Na, ir ačiū… tebūnie kažkam aukštesniam, kaip dainuoja Schuldineris… Netrukus publika migruoja atgal, smalsu gi išgirsti, kas slepiasi po intriguojančiu pavadinimu ex-SHADOWDANCES, o iš tiesų – paprastu RENEWAL. Na, su KREATORiais čia nieko bendro, o štai su DEATH – kaip tik. Kaip pasakytų vienas metalo scenos patriarchas, „Empty Words“, „Without Judgement“ ir „Suicide Machine (mix)“ nuskambėjo dvasingai, taip ir priklauso pagal tų „ex-“ buvusį stilių. O tada jau mačiau nemažai patenkintų veidų. Net ir pačiai, nuvijus organizacinį nuovargį ir rūpesčius, darėsi vis smagiau ir smagiau.

Priartėjo ir antrasis brutalizmo (arba pirmasis ir vienintelis analizmo) aktas. Taip, jūs neklystat, tai GROL. Ne paslaptis, kad šios grupės nariai jau ne kartą prisideda prie geresnio metalo renginių įgarsinimo. O tuo metu kažkiek ilgiau užtrukus bėgiojimui tarp pulto ir instrumentų, pasirodo dar 5 koverių grojikai. Tiesa, su savo „kvapo“ kūrybos įvadu. Ko gero, brutaliausiomis to vakaro kompozicijomis pavirto „The Philosopher“, „Evil Dead“, „Misanthrope“. O „Zombie Ritual“, kažkaip labai pamėgtas, skambėjo jau antrą kartą. Ir ne mažiau įtikinamai, ir nenuobodžiai.

Pagaliau atsirado daugiau darbo apsaugai, nei kryžiais žymėti nepilnamečius ar tikrinti nešulius (o paimti buvo ką, nuo nemažų vyno butelių, iki… šaunamųjų ginklų!). Kas nutiko? Ogi įsismaginęs ponaitis Vyšnia susikibo su žemiečiu taip aršiai, kad sunkiai pavyko išskirti. Laimei, kaip sakoma tokiais atvejais, aukų išvengta. Nenuvirto ir bokalų pilnas stalas, nes, be kita ko, plauktų ir alaus upės. O koncertinei pabaigai liko MANDRAGORA. Tą vakarą tikriausiai susirinko gana daug ne tik „teisingos“ muzikos, bet ir naktinio transporto mėgėjų. Mat koncertui besitęsiant ir po vidurnakčio, liko kokie 2/3 žmonių. Gal ir atsinaujinusi paskutinė grupė viliojo. Kaip bebūtų, nauja sudėtimi, sutiksit ar ne, žymiai galingiau, aršiau ir energingiau nuskambėjo sava kūryba, jau žinomas „Crystal Mountain“, taip pat „Sacred Serenity“ ir pasikartojantis „Pull The Plug“. Kadangi man pačiai MANDRAGORA visada kėlė simpatijas, gal neišvengsiu tam tikro šališkumo. Bet tai, ką išgirdau tą vėlyvą vakarą, sukėlė tik geriausius įspūdžius. Manau, kad „šviežios“ grupės potencialas, atsiradus keliems nariams, tik išaugo, o papildoma brutalumo dozė, ko gero, irgi į sveikatą. Taigi gali džiūgauti didžiausi lietuvių scenos mylėtojai ir latvių ar estų kritikai (ironijos čia yra, jei atvirai). Baigus pasirodymą MANDRAGORAI, buvo dar „Live in Eindhoven“ video, mat ištikimiausieji liko pažiūrėti Chucko, na, beveik gyvai.

Taip „In Memoriam II“ baigėsi, tuo nors maža dalele ir mums prisidėjus prie tikrai iškilios sunkiosios muzikos scenos asmenybės prisiminimo. Ar jis pavyko – spręsti jums. Mano akimis, iš esmės bent jau buvo neblogai. Dargi „Intro“ žmonės sakosi ne tik seniai nematę tokio žiūrovų skaičiaus, bet ir bare pardavę rekordinį alaus kiekį. Taigi pagarba visiems, kas dalyvavo. Savotiškas rekordas ir man – ne kasdien namo iš renginių grįžtu paryčiais. O pabaigai norisi pasakyti pačios prieš 4 metus, pirmųjų metinių proga, ištartus žodžius: „netiesa, kad mirtis nesirenka, ką pasiimti. Ji tiesiog pasiima geriausius…“.