APOCALYPTICA vėl Vilniuje: kai nemeluoja ketvirtas kartas

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Prireikė visos savaitės, kad susidėliotų įspūdžiai iš spalio 9-osios koncerto, kuomet Lietuvoje jau ketvirtą kartą apsilankė grojantieji „sunkiosiomis“ violončelėmis. Pačiai šiuos suomius teko matyti jau penktąsyk, taigi gali kilti klausimas: kas gi traukia tiek klausytis metalo ir klasikinio skambesio sintezės? Juolab, kad novatoriškumu APOCALYPTICA po 14 metų veiklos nebeapkaltinsi.

Vienas rimtas „kabliukas“ buvo taip vadinamas supportas STAM1NA. Tiesiog smalsu išgirsti apokalipsės nešėjų tėvynainius, kurie iki koncerto tereiškė raidžių ir skaičiaus kombinaciją. Taigi skubu įsibrauti į autobusą Nr. 7, kuris vienintelis gali „išgelbėti“ nuo ėjimo iki Pramogų arenos gerokai atvėsus orui. Na, neatšalo taip, kaip anuomet besilankant suomiams LORDI, kuriems sustingo grimas ir dėl to net valandą vėlavo šou. Kita vertus, Sibelijaus akademijos auklėtiniai puikiai moka groti, taigi gausių teplionių nereikia. Taigi 20:00, ir startas nevėluoja, kaip raketos…

Pirmą kartą suprantu, kaip kartais praverčia nieko nežinoti apie grupę. STAM1NA pradedu klausyti be jokio išankstinio nusistatymo ar lūkesčių ir… lieku gerokai nustebinta. Maloniai. Kažkuo į FINNTROLL ir KORPIKLAANI panašūs, bet ir savotiški muzikantai trenkia linksmai ir užvedančiai. Ir tas šokinėjimas ar blaškymasis scenoje visai „prikolnas“. Tiesa, jie toli gražu nedvelkia apokaliptiška romantika, taigi dalis kostiumuotų dėdžių ir tarsi į teatrą išsipusčiusių tetų sprunka į fojė. Aš tuo tarpu atrandu, kad stovint prie tribūnos, esančios tiesiai prieš sceną, garsas ir vaizdas kuo puikiausi, tegu ir skiria visa arena. Pusė valandos „apšildymui“ pats tas: grupė nenusibosta, netgi priverčia vėliau ja rimčiau pasidomėti.

Tiek pat trunka ir pertrauka, kaip tik atsigaivinti nepigiu alumi ir pabendrauti su pažįstamais, dalį kurių ir tegali sutikti tokiame renginyje. Dar įsitikinu, kad žmonių susirinko tikrai gausiai, ypač prisimenant, kad pagrindiniai herojai jau tiek čia pabuvoję. Tegyvuoja visagalė reklama!

Pusvalandis prabėga, taigi grįžtu į tą pačią strategiškai patikrintą vietelę. Antrasis momentas, kodėl norėjau dar kartą išvysti APOCALYPTICA – sąmoningai iš anksto iki galo neišklausytas diskas „Worlds Collide“, kurį grupė čia ir pristatė. Tai savotiškai naujai leido pažvelgti į kitu atveju galėjusią jau pabosti muziką. O šviesos… Tai sudarė minimum pusę viso šou žavesio, nes taip puikiai su skambesiu derančių apšvietimo konstrukcijų, spalvų, kampų ir t.t., sakyčiau, nebuvo ankstesniuose grupės šou. Muzika iš esmės nepasikeitė, nes APOCALYPTICA jau kurį laiką groja nemažai savų kūrinių, o METALLICA ir dar 9 kūrėjų koveriai (tiesa, tik kelių iš jų grojami gyvai) dabar daugiau reiškia duoklę ištakoms negu sudaro repertuaro pagrindą. Naujojo albumo kūriniai nei per daug sužavėjo, nei nuvylė, taigi po keliakartinio perklausymo jis turbūt neatsiras asmeninėje kolekcijoje. Visumoje sugroti kūriniai sudėlioti gana sėkmingai, tiek pagal tempą, tiek pagal įrašymo chronologiją, tiek pagal savi-pergroti kategoriją. O būgnininko Mikko atsiradimas prieš porą metų, manau, tik į naudą. Tai bendram skambesiui pridėjo svorio ir jį pagyvino.

Vienu metu bandau įsivaizduoti, kaip „gyvai“ skambėtų kompozicijos su vokalistais. Tai irgi būtų kai kas nauja APOCALYPTICA istorijoje. Bet, ko gero, šiems scenoje vietos būtų mažoka. Mat nerimastingoji trijulė, o ypač Perttu ir Eicca, įsijautę taip malasi, kad galėtų nuversti dainuojančiuosius, ypač savo kūningų „gražuolių“ pagalba. O šou valanda ir dar pusvalandis iš dviejų bisų neprailgsta ir nuteikia smagiai. Taigi iš esmės lieku patenkinta savo penktuoju vizitu išklausyti, kaip klasikinės muzikos instrumentai tinkamose rankose „prabyla“ sunkiais akordais. Ko gero, eičiau ir dar kartą. Ir ne vien dėl to, kad tai būtų pirmasis šešetas. Ir jis reikštų, kad tiek kartų kol kas dar neteko matyti nė vienos bent kiek su metalu susijusios grupės…