„Velnių malūnas 2007“ – Kiaulės metus pasitinkant, velnių priėdus

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Žiema šiemet kaip reta krečia išdaigas. Dabar jau aišku, kad pagrindinės metų pabaigos šventės atėjo ir praėjo be sniego, o ir paprastai šalčiausias žiemos mėnuo taškosi lietaus balomis. Užtat muzikinė tradicija užbaigti eilinius (šįkart – šuniškuosius) metus „Velnių malūno“ griausmu išliko. Taigi, gruodžio 28-ąją drėgnais ir vėjuotais keliais, kur buvus, kur nebuvus, ir aš atsiduriu ant Tauro kalno. Čia įsitaisęs „Mulen Ružas“ ir velniams girnas sukti tokioje vietoje pats tas.

Jau apie 19 val., manausi beviltiškai vėluojanti, o čia dar išvystu nemenką eilę prie durų. Taigi jau pasiryžtu pasakojimą pradėti nuo kokios trečios grupės. Pasirodo, nė velnio. Dar praleidę eilėje kokį pusvalandį, kaip tik įeiname tada, kada pradeda LINOJA. Turbūt šios grupės pavadinimą reikėtų sieti su linais, man gi tuo metu viskas asocijuojasi su lietumi, kuris itin primena rudenį arba pernelyg šlapią pavasarį. Kaip ir pirmoji būsimų metų „kiaulystė“. Dar neapsisprendusi, ko tuo metu noriu, dalį šios neofolk (ne itin domiuosi panašia stilistika, taigi gal ne visai taip įvardinau) grupės pasirodymo klausausi prie baro su būreliu pažįstamų. Bet ir čia girdisi, kad abi vokalistės pasižymi tikrai stipriais ir skambiais balsais. Nors muzika (o gal apniukęs dangus) veikia kažkaip migdančiai. O pabaigai užmetu akį ir į salę. Iš karto matosi, kad tą vakarą, nepaisant amžinų dejonių dėl „brangių“ bilietų, žmonių prisirinko daug. Sakyčiau, kokie 600 (nerizikuoju šio skaičiaus pamažinti, nes ne kartą dėl tokio manevro susilaukiau priekaištų). Ir dar – LINOJA kolektyvas labiau moteriškas, bet panašiai muzikai, manau, tai tik į naudą.

Dar tik ruošiasi antrieji dalyviai, o „raudonojoje“ erdvėje baigia išsekti kai kurių alaus rūšių atsargos. Ir šio putotojo kaina suvienodėjusi. Tiek to, čiumpu bokalą ir patraukiu į sėdimąją salę pažiūrėti įvairaus žanro vaizdo projekcijų. Eilinį kartą tenka įsitikinti, kad tai labai geras paįvairinimas tarpų arba nelabai norimo matyti pasirodymo metu. O čia jau ir GOETHEANUM kviečia „švęsti nuoširdžiai“. Tai sugrįžimas, pasikeitusia sudėtimi ir… visomis „gyvomis“ instrumentų partijomis! Nusprendžiu, kad čia bus viena iš dalių, kurią norėtųsi pamatyti visą. Taigi įsitaisau ir iš tiesų išklausau visą GOETHEANUM šou. Net ir šiaip visada užimtas Tadas Ledas ilgam užsibūna, nors pamenu, kaip kažkuriame Wackene Sigis gerokai suerzino, ironizuodamas skirtingo stiliaus pomėgių tematika. Tiesa, šlubuoja įgarsinimas, kažkoks velnias kanopą pakišo. O šiaip visai neblogai.

DONIS. Gerai prisimenu, kaip netikėtai pakliuvau į šio post-folko projekto disko pristatymą ir likau sužavėta. Taigi ir dabar vėlesniam laikui atidedu nacionalinio gėrimo malonumus ir dundu į salę. „Bite lingo“ programa išties turtinga, skambi, ekspresyvi, nuoširdi. Klausausi vėl su pasitenkinimu. O pabaigoje mintimis palinkiu Rasai Serrai ne tik neprarasti įspūdingo balso, bet ir sėkmingai pasitikti netrukus apsilankysiančius gandrus…

Toliau – PIEVOS. Pamenu, kad mačiau šią folko komandą šių metų „Kunigundoje“. Tuomet paliko neblogą įspūdį, bet ne tokį, kad nuspręsčiau negailėti bepavargstančių kojų. Taigi šį kartą nueinu „į pievas“, o būtent pabendrauti su pažįstamais, kurių tarpe jau rimtai brandinamos kelionės į „Metalmania“ užmačios. Ką darysi, jei mėgstamiausios alaus rūšys galiausiai iš tiesų pasibaigė, tenkinamės tuo, kas yra, beigi įvertinam DJų pastangas. O tas alus dar, kad jį kur kipšas, iš svetimų bokalų liejasi ant manųjų kelių…

Pribręsta ir visų susirinkusių metalistų džiaugsmo valanda. Ją užima pagaliau sėkmingai albumą „Iš atminties“ išleidusi ir pristačiusi ANDAJA. Karingieji pagoniškieji baltai blekerišku pavidalu visada sulaukia publikos ovacijų. Ne išimtis buvo ir „velnių“ fiesta, nors vėlgi pablogėjęs garsas kurį laiką į bendrą katilą suliejo visų instrumentų skambesį. Manau, ANDAJA išties ugningu ir veržliu pasirodymu pakartojo CD pristatymo atmosferą ir sukūrė smagią nuotaiką. Ko, deja, bent jau mano akimis ir ausimis, nebuvo, grojant SIELAI. Gal dėl to, kad ši grupė, nepaisant visokeriopos pagarbos Aurelijui Sirgedui, spėjo nusibosti. Gal ir todėl, kad man tos gotikinės dainos pradeda atrodyti, taip sakant, vienas per tą patį. Teneįsižeidžia nuolankiausi grupės gerbėjai.

GRAVEYARD, pasirodo, specialiai palikti pabaigai. Atseit, ne itin dažnai koncertuojančiai ir jaunai grupei neturėtų labai užkliūti natūraliai pratuštėjančios klausytojų gretos. Bet aš ištvermingai sulaukiu tos pabaigos, mat jaučiu kažkokią simpatiją šioms „kapinėms“. Nežinantiems tai gali pasirodyti nuožmių ir aršių blekerių ar deferių gauja, o iš tiesų tai „taikūs“ stoner/metalo grojikai. Bet energingi, uždegantys ir nuoširdūs vaikinai savo muzika paperka net ir didžiausius skeptikus. Besimėgaudama ja, staiga pajuntu, kaip apima begalinis nuovargis, ir jau dairausi, ką mąsto tam kartui „prigriebtas“ vairuotojas. Laimei, jis apie tą patį…

Taip jau išėjo, kad velniavos pabaigos nesulaukus, nežinau dabar, kas gi šį kartą nusipelnė „Baltosios Gimties“. Bet užtat tikrai žinau, kad „Velnių malūnas“ turėtų ir toliau malti. Nes tai jau tapo ne tiek muzikos, kiek smagios, draugiškos, tiesiog „pekliškos“ nuotaikos ir dvasios renginiu. Netgi be ragų ar ištaigingų apdarų. O ko gi daugiau bereikia tarpušvenčiu?