„Black Spring II“ Kaune – lietuviškai lenkiško pavasario ypatumai

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Vis šiltėjanti žiema gal ne taip ir blogai, tačiau bjauriai lietinga pirmoji kalendorinio pavasario diena kitąkart verstų tūnoti namie ir šiltai klausytis širdžiai malonios muzikos. Bet kalendorius lėmė kitaip. Kaip tik šią dieną Kaune turėjo praūžti „Black Spring“ festivalis, sukvietęs visas šešias metalo komandas, tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos. Taigi ekipažas sukomplektuotas, Kaunan sėkmingai atvažiuota, daugiau nei pusė Savanorių prospekto, kuris juokaujant gali vadintis ilgiausia Lietuvos gatve, įveikta, ir mes jau prie „Los patrankos“. Dar ankstoka, tad pakeliui sumirkusius drabužius ir pilvus sušildome netoliese esančioje picerijoje. O tada jau į „juodąjį pavasarį“.

Turiu prisipažinti, kad mes, vilniečiai, ir ypač sunkiųjų koncertų organizatoriai, galėtume pavydėti kauniečiams tokio klubo/baro. Dar net neužgrojus pirmajai grupei, akivaizdu, kad norėtųsi „perkelti“ šį pastatą į sostinę, ypač žinant, kad „Mulen Ružas“ turbūt skaičiuoja paskutinius metus. O ką tada darysime (kaip skamba vienoje KARDIOFONO dainoje)? Na, bet apie tai kitą kartą.

O čia, „tik“ apie pusvalandį vėliau nei skelbta, pradeda DARK RAVAGE. Kelis kartus anksčiau teko matyti šiuos jaunuolius, ir galiu pasakyti, kad techniškai grupė atrodo patobulėjusi. Black metalas pagal visus kanonus, nei išskirtinis, nei pernelyg nuobodus. Iš karto maloniai nustebina ir geras įgarsinimas, ir įdomios apšvietimo konstrukcijos (ypač tas prožektorių ratas ir efektingai balkono kraštais „prabėgančios“, nelyginant žaltvykslės, žalios švieselės). Nors dėl šviesos kiekio fotografai turbūt ir vėl kraipys galvas. Bet juk tai buvęs kino teatras, pagalvoju, ir viskas tampa aišku dėl akustikos kokybės.

Žmonių nėra daug, geras trečdalis – vilniečiai. Bet masės nebuvimas gal net padeda šėlsmui prie scenos. O veiksmas ten aktyvėja, nes antrieji scenoje – MANDRAGORA. Kaip žinia, atsisveikinantys su ilgamečiu būgnininku. Atrodo, jie visad laukiami publikos. Ir yra dėl ko. Melodingasis death metalas vėl žavi ir įtraukia į sunkiųjų rifų verpetą. Vaikinai kaip visada stengiasi sugroti kokybiškai, užtikrintai, „kietai“. Ir vėl malonu jų klausytis dar ir dėl gero garso. Pasirodymas, sakyčiau, vienas geresnių. O toliau linkime naujų įrašų ir naujų vėjų.

Po alaus „terapijos“ išgirstu intro, ir jau aišku, kad toliau pasirodys ARGHARUS. Pastaruoju metu vis labiau stebina ir žavi šios komandos ryžtas, pasitikėjimas savimi, atkaklus žengimas link progreso. Vaikinai, rodos, nuolat tobulina ir šlifuoja savojo bleko skambesį, tad, prisipažinsiu, visada laukiu jų šou. Ir šį kartą jis nenuvilia. Sugrota smagiai, dinamiškai, aršiai, kaip ir priklauso „juodžiausiai“ metalo krypčiai.

Čia toks lyrinis nukrypimas. Vilniuje mėgstu lankytis kaboke „Carskoje selo“: gera virtuvė, malonus interjeras, visai „nepiktybinė“ rusiška muzika. Tai štai, neseniai lange užmačiau pastatytą didelę matriošką ir pagalvojau: o, kokia nebloga Nataša. Gi žinote, Lietuvos sunkiojoje scenoje, anot kai kurių šaltinių, yra grupė, kurios sceniniam įvaizdžiui puikiausiai tiktų toji lėlytė. Vardas jos NATASH…

Juokas juokais, bet toks NAHASH pavadinimo iškraipymas galėtų sukelti protestą. Tik apie jį tenka pamiršti, kai „Los patrankos“ scenoje, beveik po trejų metų koncertinės pertraukos, pasirodo šie Kauno „juoduliai“. Rodos, ir šviesų efektai, ir sceninė apranga, ir visa atmosfera padeda sukurti nenusakomą įspūdį, kurį palieka NAHASH muzika. Jie vis dar tokie patys mistiškai nuožmūs, groteskiškai paslaptingi, techniški ir bekompromisiai. Skambesyje gausu netikėtų posūkių, įvairaus tempo motyvų, tiesiog puikių akordų. Bandau surasti analogijų su kažkokia kita grupe ir padarau sau išvadą: jie tuo pat metu primena viską ir nieko. Ir atsakingai galiu pasakyti, kad tai ir viena geriausių, ir nepelnytai per mažai įvertintų lietuvių metalo scenos komandų. Nėra čia daug ką šnekėti, belieka palinkėti greičiau išplaukti į platesnius vandenis…

Na, ir lenkiškoji valandėlė. Pamanau, geras apšilimas prieš artėjantį „Metalmania“ maratoną. Taigi pirmieji scenon sulipa ENCLAVE. Nedaug ką sakęs pavadinimas prieš šou ir… rimtas nusiteikimas geriau susipažinti su grupės kūryba dabar. Kai salėje nugriaudėja black metalas, paįvairintas ir sympho intarpais, ir doomo sunkenybėmis, ir apskritai pasižymintis savotišku skambesiu, malonumas garantuotas. Būtent taip apsakyčiau įspūdį, kurį paliko ši grupė. Ir nemenką nuostabą. Tikrai puikus „Black Spring“ akcentas.

O toliau – ar nuovargis daro savo negerą darbą, ar kas, bet FURIA muzika pasirodo besanti gana šabloniška, neįdomi, grynai standartinė. Vaikinai stengiasi patikti bent tai saujelei likusios publikos, tai gal jiems ir pasiseka. Bet man geresnį įspūdį palieka nebent ritmo sekcija, kuri lenkų grupėse dažniausiai turi išskirtines pozicijas. Gal geriau „sueis“ kovo 29 d. „Metaliniame pajūryje“ Gargžduose?

Apskritai įspūdžiai geri, smagiai praleistas pirmasis pavasarinis šeštadienis, taigi linkėjimai organizatoriams neapleisti šio festo idėjos. Ir tik viena mintis neduoda ramybės: pagal grupių sąstatą žmonių turėjo būti tikrai daugiau. Tik nepasakokit, kad kaina ir vėl kam nors „įkando“. Jau minėtoje picerijoje kovo 8 d. pasirodys vienintelis Radži. Už 30 Lt…