FAITH AND THE MUSE Vilniuje – kai susilieja daina, šokis, eilės ir dailė...

Kai spalio 13 d., visai ne „juodąjį“ penktadienį, o gana vėsų šeštadienį ėjau link „Artistų“, prisipažinsiu, beveik nežinojau, ko tikėtis. Stiliais (daugiskaita čia vartojama ne veltui!), kuriuos savo kūryboje supina FAITH AND THE MUSE (FATM), per daug nesidomiu, taigi ir apie jau tryliktuosius metus skaičiuojančią JAV grupę girdėjau labai saikingai. Bet, ko gero, tai tik įdomiau, eini, taip sakant, kaip į pirmąjį pasimatymą. Taigi…

„Artistai“ tą vakarą, tenka patirti, pilnutėliai. Laimei, prie anksčiau atėjusių pažįstamų staliuko dar atsiranda vietelė. Kaip tik scenos (na, teisybę pasakius, tai paprasčiausia pakyla) šone, visai įdomiu rakursu. Jau apšilus nuo sidro, čia pasirodo, kaip dabar jau žinau, žymusis Los Andželo duetas, Monica su Williamu. Mano akimis, skiauterėtas panko ir goto įsikūnijimas bei raudonplaukė „skudurinė“ madam, kuriai vis dėlto paprastus džinsus ir kasdienius batus dengiantis į peniuarą panašus rūbas bei tokio pat stiliaus plaukų papuošalai itin tinka.

Šou prasideda. Iš karto tenka pripažinti, kad muzikos įvairovei ribų nėra. Nors kompozicijų pavadinimai asmeniškai tada nedaug ką sakė, skambesio spektras nuo gothic, dark wave, per electronic ir neo-classical iki keltų ir kitų folko motyvų, indėniško prieskonio, net jazz elementų vertė ir stebėtis, ir žavėtis. Kaip toje pasakoje apie gražuolę ir pabaisą, esama čia visiškų kontrastų. Dinamiškasis „Sredni Vashtar“, paslaptingai naktyje šnabždantis „The Burning Season“, tango ir džiazo ritmu plaukiantis „Gone to Ground“, pankiškai rokenroliškas „Relic Song“, lyriškasis „In the Amber Room“, romantiškas „Visions“… O kur dar kitų keturių diskų turinys!

Monicos vokalo subtilybės ir stebėtina tembro kaita suteikia FATM skambesiui sunkiai nusakomo žavesio. Be kita ko, labai įspūdingai atrodo josios žiedai, kurie atlieka dar ir muzikos ritmą papildančių skambaliukų vaidmenį. Dainuoja ir bernužėlis Faith, ne tik groja gitara. Čia jaučiama post-punk įtaka, bet štai ir visai gotiškas gabaliukas. Žodžiu, įspūdis sunkiai nupasakojamas. Tai matosi ir iš patenkintų žiūrovų veidų. Vienas kaifuoja tiesiog prie kolonėlės. Kitas sėdi čia pat prie pakylos, muzikantams prie kojų. Taigi jei ne gėdingai fonuojantis mikrofonas, kelis kartus sulig Monicos prisilietimu taip driokstelėjęs, kad, rodos, ims ir susprogs, koncertą turbūt vertinčiau aukščiausiu balu.

Nesinori po valandos ir jau po visų bisų išeiti, nors tu ką. Taigi apžiūrinėju atributikos stalą. Negaliu neįsigyti ne tik kol kas paskutinio „The Burning Season“ (2003) CD, bet ir Richards meno kūrinio. Nenustebkit, be savotiškų muzikinių ypatumų, ši moteriškė ir dailininkė, ir poetė, ir mokytoja. O tas kūrinys – atvirukas su grafiniu katino atvaizdu. Tokio „faino“, su cilindru.

Taigi kartais tikrai geriau mažai ką žinoti apie tai, ko eini matyti ir klausyti. Taip ir gimsta atradimai. Nagi atspėkit, kas dabar sukasi manajame muzikos grotuve?..