Pirmą koncertinę dieną garsieji muzikantai su publika bendrauja nuoširdžiai, vis pabrėždami, kad džiaugiasi pirmu vizitu į Lietuvą ir mūsiškių įstojimu į METALLICA šeimą. Besisukanti būgnų pakyla ir lakstantys kiti trys grupės nariai, kaip ir žadėta, leidžia žiūrovams iš visų pusių vienareikšmiškai mėgautis reginiu.

Ruošiantis eksperimentiniam balandžio 8-osios ketvirtadieniui, niekas dar nenutuokė apie netrukus įvyksiančią katastrofą, nutiesusią per kelias šalis gedulo šleifą ir grėsusią siurprizu – trečią kartą neįvyksiančiomis „juodosiomis laidotuvėmis“.

SBS pasirodo jau po 21 val. „Brode“ žmonių nedaug, užtat erdvės pakankamai. Pavyzdžiui, galima sėdėti dviese prie dviejų staliukų, ant keturių kėdžių, o dar ir scenos niekas neužstoja...

Taip sutapo, kad šiemet šis tradicinis laisvės kovų ir pergalių džiaugsmo užgrūdintas festivalis vyko ne tik kovo 11 d., bet ir vienuoliktą kartą. Be to, patriotai (ir ne tik) turėjo progos savaip paminėti mūsų nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį.

Jei antrajam Udo ir jo komandos vizitui į Lietuvą prireikė ketverių metų, tai ekstremalesnių tautiečių RAMMSTEIN pakartotinio vizito laukėme net devynerius.

Ko galima tikėtis iš komandos, egzistuojančios 16 metų ir tik dabar išleidžiančios pilną albumą? Vieni pasakytų, kad čia kažkokie lūzeriai, iki begalybės tempę gumą ir nežinia ką tiek laiko veikę. Kiti galbūt būtų mandagesni ir manytų, jog grupei paprasčiausiai pritrūko sėkmės pasirašant greitą sutartį.

Kaip iš gausybės rago pasipylus visokio žanro ir masto renginiams, tik spėk suktis. O ką daryti, jei įnikai ne tik į koncertus, o dar ir keliauti reikia laiko? Tada nors persiplėšk.

Laikas vis kažkur skuba. Apsižiūriu – ogi prabėgo ketveri metai nuo pirmojo U.D.O. vizito į Lietuvą. Tada lankydamasi „Lenkų kultūros namuose“ ir džiaugdamasi, kad tenka buvoti viename iš nedaugelio vis tik įvykusių koncertų, organizuotų aferomis pagarsėjusio veikėjo, net neįtariau, kad istorija pasikartos.

Atšiaurią lietuviškos žiemos vasario 1-ąją, kai gausios pusnys visą sostinę pavertė nesibaigiančių transporto kamščių arena, keletas šimtų nutrūktgalvių susidomėjo „Niujorku“. Mat jo skliautus tą „sunkųjį“ pirmadienį turėjo sudrebinti pora tikrų pankiškų gaujų, atsibasčiusių iš paties Londono.

Pekla ar trejos šešerios – ta pati velniava. Taigi pernai metus užbaigus pirmoje, ryžausi šiuos sutikti (na, gal vis tik jau pratęsti) su tais trim šešetais. Juolab, kad čia šmėkštelėjo dar nematytos grupės – vokiečių tūžmingo ir mizantropiško metalo (anot paties Kanwulfo) grojikų NARGAROTH – pandiški snukeliai.

Būtent taip ambicingai pakrikštyta „Nailboard Rec.“ leidžiama diskų serija, kuria turbūt iš tiesų siekiama iškapstyti ir kitiems parodyti estų sunkiosios muzikos „lobynus“. Ar tai tik ambicijos, ar tikrai tolimesnių Baltijos kaimynų scenoje žiba tie „brangakmeniai“ – tesprendžia kiekvienas sau

Besibaigiant devintiesiems naujo tūkstantmečio metams, geros žinios apie būsimus sunkesnės ar lengvesnės muzikos renginius ir jų personažus pasipylė kaip iš gausybės rago. Čia, žiūrėk, Vilniuje po ilgokos pertraukos nugriaudės ekscentriškieji RAMMSTEIN ir po kiek trumpesnės – patrakėlis Udo. Ten, girdi, pagaliau ir į Lietuvą atvarys METALLICA, net dvidieniam šou.

Kai šių metų pavasarį puikiai leidau laiką saulėtoje Maltoje, dar nežinojau nė vienos šios mažytės šalies sunkiosios muzikos grupės. Bet kaip ne sykį jau nutiko, pažintis su mažai pažįstamomis metalo scenomis pažeria ne tik malonių netikėtumų, bet ir tikrų „perliukų“.

Štai kovotojų dvasia jau penketą metų liepsnoja ir mūsiškių, kauniečių THUNDERTALE širdys. Kalavijus ir skydus jiems įdavė pats Perkūnas dievaitis. Ne, nesikovė jie senovės Lietuvos miškuose ir kloniuose. Tiesiog byloja apie protėvių didvyriškumą ir dar šį bei tą dvejais skambiais vokalais, trejomis gitaromis, mušamaisiais ir birbyne…

Italijos sunkiojoje scenoje dominuoja sentimentalumas, romantizmas, progresyvumas arba gotikiniai motyvai. Tačiau visada gali atsirasti kažkas, kas sudrums vandenį ir įdės šaukštą deguto į medaus statinę. Kalbant apie italų komandą FIRST REASON, tas degutas statinės nepagadina.

Čekijos žemėse rekordų nesiekiu, nes į Jaromere vykusį keturioliktąjį „Brutal Assault“ patekau tik antrą kartą. Tačiau jau spėjau brutaliai įsimylėti šį festą, kuris vyksta įspūdingoje senovinėje tvirtovėje, tik dvejose scenose per tris dienas suburia virš 50 daugiau ar mažiau garsių grupių ir pasiūlo tikrai puikią atmosferą.

Tiems, kas šiemet vėl ryžosi sukarti tūkstantį kitą kilometrų iki mažo, bet garsaus Vokietijos miestelio, labiau rūpėjo sunkioji muzika, pažįstama ar nelabai Wackeno aplinka, tiesiog ypatinga festivalio dvasia. Kaip toj reklamoj: kartą paragavęs negali sustot.

Neriame į agoniją. O jei tiksliau, klausomės LUCIFER demo „Agony“. Nė 20 minučių netrunkantis penkių gabalų rinkinys gali sukelti įvairiausių emocijų. Tačiau bent jau pagal pavadinimus viskas tarsi krypsta link pražūties.

Kai pernai buvo atšauktas jau tada šventvagišku vadintas metalo festivalis „Velnio akmuo“, visi tik ir kalbėjo apie būtas ir nebūtas to priežastis. Šiemet taip pat atsirado skeptikų, suradusių dar daugiau priežasčių, dėl ko jis vėl turėtų neįvykti.

Šis EP yra penketo ankstesnių FRAILTY kūrinių, nepatekusių į pilnus diskus, rinkinys. Ne doomeriškai trumpas, tačiau kupinas paslaptingos šiai grupei būdingos dvasios.

Jau kurį laiką sklandė įkyrūs gandai, kad dešimtasis festivalis „Kilkim žaibu“ gali būti paskutinis. Tuo buvo galima tikėti arba ne, tačiau kad jis – vienas stipriausių pagal grupių statusą – beveik neabejotina.

Šou prasideda. Nežinia kodėl, iš karto įtariu, kad tai man bus vienas geriausių iš matytų APOCALYPTICA pasirodymų. Įskaitant ir užsienyje. Ir vienam po kito besklindant gerai žinomiems koveriniams bei saviems gabalams, pirmasis įspūdis jau nekelia abejonių.

Trijų užsienio grupių turas „Milestones of Misery 2009“ neaplenkia Vilniaus, taigi turėtume gauti ir paprasto, ir ekstremalaus funeral doom, ir death/doom dozės. Devyniolikta diena. 19 valanda...

...Turi senoliai hardrokeriai šarmo. Dainos paprastos, bet užtat nuoširdžios, šiltos, uždegančios visus susirinkusius. Koks nors išsipustęs panašaus amžiaus pižonas niurzgėtų dėl vietos trūkumo, o štai PILIGRIMO vokalistas malasi vos ne tarp publikos ir dėl to tik dar labiau užsiveda.

Žemė neapsivertė. Nors kai kuriems šiųmetinio „Metalinio pajūrio“ dalyviams jos sukimasis reiškėsi stipriai. Ko gero, dar geras dvi laisvas dienas po festo. Klaipėdoje sudalyvauti asmeniškai nepavyko. Užtat priešvelykio kelionės Gargžduosna ir tenykščių įvykių ypatumai verti jei ne dokumentikos archyvo, tai bent jau rašytinės kronikos tikrai.

Kai prieš septyniolika metų garsieji brazilai SEPULTURA pirmąsyk „prasinešė“ per Vilnių, dar nebuvo ženklų, kad Cavalerų klanas netrukus subraškės, o paskui ir iškriks. Ne paslaptis, kad vidiniai konfliktai iš grupės išvijo pirma vyresnėlį Maxą, o po to ir jaunėlį Igorį...

„Čia išnyksta riba tarp senovės ir dabarties...“ Ko gero, tai iš tiesų galima patirti, apsilankius šiaurės Lietuvoje, menančioje Žiemgalos šlovę, vykstančiame baltiškos karingiausios muzikos festivalyje „Kilkim žaibu“.

Panorus bet ką sužinoti apie vokiečius, kurių pavadinimą neabejotinai žino kelios metalistų kartos, jokių problemų. Informacija apie KREATOR mirga krūvoje internetinių svetainių, nors žodynas ir nepatenkintas tąja „K“, vis rodo klaidą.

Grįžusi iš smagaus vizito pas Kalėdų senelį, ten, už poliarinio rato, gimtinėje randu ne tik Laplandijai nenusileidžiančias pusnis ir speigą, bet ir šį bei tą naujo mūsiškėje sunkiojoje scenoje. Tai SBS „The Gambler“ digipakas.

Belaukiant oficialaus „Hordes of Chaos“ pasirodymo, į rankas pakliuvo šio disko promo variantas. Jūs supratote teisingai – pastarasis mus pasiekė dėl kitąmet įvyksiančio KREATOR pasirodymo Lietuvoje.

Atšiaurioje Norvegijoje – šalyje, kurios vardas neatsiejamas nuo vikingų legendų, gamtos grožio ir šalčio kaustomų tyrų, – kadaise pasisėjo „juodoji“ sėkla, iš kurios išaugo medis juodais metaliniais lapais...

Štai jau kurį laiką TV sukasi vaizdelis, kur du veikėjai šaudo į meno dirbinius ir šiuos pokštus, skirtus degtinės reklamai, lydi replika: „umom Rosiju ne poniat“. Kažkodėl ją prisiminiau, nutarusi lapkričio 16 d. apsilankyti Kipelovo grupės koncerte.

The core of NOFUCK, the erotic, ironic and angry Italian band was rallied by love to thrash metal eleven years ago. The four guys materialized their ideas in the release titled “Existenzminimum” last year.