„Brutal Assault 2009“ – karštas ir brutalus Josefovo šturmas

Foto: Shatune. Daugiau foto: čia >>

Čekijos žemėse rekordų nesiekiu, nes į Jaromere vykusį keturioliktąjį „Brutal Assault“ patekau tik antrą kartą. Tačiau jau spėjau brutaliai įsimylėti šį festą, kuris vyksta įspūdingoje senovinėje tvirtovėje, tik dvejose scenose per tris dienas suburia virš 50 daugiau ar mažiau garsių grupių ir pasiūlo tikrai puikią atmosferą. Netikėtai paankstinus koncerto datą, teturiu vieną dieną pasiruošimui po grįžimo iš Wackeno, gaunasi ekstremali situacija. Na, gal alkobuso variklis nepradės „žagsėti“, jei dar kartą paminėsiu kelionę juo. Šįsyk kelias didelių kuriozų nepateikia, jei nebekreipsim dėmesio į tuos nelemtus Lenkijos plotus ir kelius, kurie tik ir skatina „alko-karus“. Supratingi ir tikrai šaunūs vairuotojai leidžia griaudėti muzikai, prie kurios patys bando priprasti. Alko-brutal-turistai linksminasi ir treniruojasi prieš „šturmą“. Ne, nieko nesulaužo, tik gausias savo „kuro“ atsargas sunaudoja. Ir kaip čia vakarop niekas nebeturi litrūchos?

Rytas už vakarą protingesnis, tad kitą rytą yra laiko ne tik palapinėms pastatyti ir „apsiforminti“, bet ir surasti kitų tautiečių gyvenamąsias vietas. Jų šiemet susirenka gana daug. Nagi brutalystai, ar Josefovas „krito“?

Pirmoji šturmo diena

Rugpjūčio 6-oji. Pasiima kas bilietus, kas akreditacijas ir tiria perspektyvas įsikurti. Nuo pat ryto tvyro karščiai, kurie grasinasi varginti visas tris dienas. Taigi po to užimami visi pavėsiai ir filtruojami dideli nepadoriai pigaus alaus kiekiai. Na, dar tradiciniai užkandžiai miestelio užeigose, kurios šiai progai pasiruošusios. Mūsų keturių palapinių grupė vėl išdygsta prie upelio, taigi čia pat maudynių vieta, o dar ir šiek tiek saugiau nuo vagių. Tie šį kartą kaip reikalas pasidarbavo, apie tai kiek vėliau.

Smagu atsigaivinti dviejų šaltų srovių santakoje. Čia seklu, taigi jei srovė nenuneša, gali laisvai perbristi į kitą krantą. Ten irgi pristatyta palapinių, kurių šį kartą galbūt neleido laisvai statyti vidury miestelio. Tada ir ilsėtis tvankioje palapinėje maloniau, o poilsio prieš brutalizmo dozę iki gilios nakties reikia…

Startas vėl 15:00. Karšta, karšta… Po geros valandos prasideda manasis repertuaras. Tai švedai DARKANE. Pastaruoju metu stipriai išplitus ir net nusibosti pradėjus vadinamajam Gioteburgo stiliui, ši grupė sugebėjo praplėsti skambesio kanonus, įpynė daugiau aršumo ir pabarstė viską pipirais. Taigi vaikinai ne tik tapo populiarūs, bet ir groja gana savitą muziką, nors iš esmės tai lyg ir senovinis death metalas. „Assaulto“ pradžiai sueina labai gerai. Taupant jėgas ir tvyrant kaitrai įsišėlti nesinori, tačiau sprandą pamankštinti headbangu ne pro šalį.

Žinia, grupės čia keičiasi labai staigiai, per 5 minutes. Nors sekančią kaip tik praleidžiu tūnant prie pavėsingos tvirtovės sienos, kur šiemet organizatoriai pasistengė pridėti stelažų sėdėjimui. Netrukus į veiksmą „įtraukia“ palyginti neseniai atsigavę ir vėl trešeriškai deferišką skambesį paskleidę amerikiečiai SADUS. Jie tik trise, bet yra čia žymusis bosistas Steve DiGiorgio, taigi komanda pavydėtinai stipri. Ne mažiau uždegančiai, ekstremaliai ir techniškai nei anksčiau pavaro trijulė, tarsi tylos metų nė nebuvo. Tiesiog trū, be jokios pompastikos. Ko gero, vienas šauniausių šou tądien.

Vos spėju įsitaisyti kuo arčiau „Obscure“ scenos, kai ten jau pasirodo gerai žinomi, žavūs, įsimintinas ir patrauklias kompozicijas kuriantys graikai ROTTING CHRIST. Jau tuoj kitos rankos pirštų prireiks, skaičiuojant kiek kartų jie matyti, tačiau čia tiesiog muzika įpareigoja. Kiek bežiūrėtum tikros tos šalies scenos pažibos pasirodymų, kiekviename atrandi ką nors išskirtinio, malonaus. Čia vėlgi be kokių nors įmantrybių, tiesiog charizmatiškojo Sakio ir jo komandos akivaizdoje tenka patirti puikias emocijas, kai pasklinda tamsi, dinamiška ir šiek tiek mistiška muzika. Graikai kaip visuose kituose matytuose šou atrodo labai gerai ir daugiau nėra ką pridurti.

Su kita toje pat scenoje pasirodančia grupe tenka susitikti „tik“ antrąsyk. Tai gana egzotiškos šalies – Izraelio – atstovai. ORPHANED LAND. Muzika jų ne tiek egzotiška, jei neskaitysim, kad death metalas čia įvilktas į rytietiškais skambesio motyvais apipintas įkapes. Kuklus muzikantų elgesys scenoje greičiau panašus į lėtus doomerių judesius, bet muzikos aršumas ir melodingas brutalumas sako ką kita. Šį kartą grupės pasirodymas sukėlė dviprasmiškas emocijas. Iš vienos pusės jis man pasirodė kažkoks blankokas ir silpnas, iš kitos pusės skambesys turi įtaigumo ir įdomių niuansų. Taigi nei per daug susižavėjimo, nei didelės kritikos…

Ką gi, taisome savaitės senumo klaidas. Jei konkrečiau, pasiryžtu atsigriebti už praleistą PAIN šou Wackene ir net įsitaisau specialioje žiūrovų zonoje, šiemet padarytoje ant to pakilimo, kiek atokiau prieš scenas. Kad bendrą vaizdą geriau matyčiau. Ir kaip bežiūrėsi, šis šou man paliko vieną geriausių įspūdžių per visą šių metų „brutalizmą“. Tiesiog viskas čia buvo elementariai žavu ir paprastai užtikrinta: grojimas, apšvietimas, bendravimas su publika, žiūrovų ovacijos. „Skausmo“ nebuvo, tik puikiai praleista valanda.

Nors šis reperiškai/hardkoriškai stilizuotas metalas ne mano skoniui, atsikūrusių BIOHAZARD praleisti nesinori. Taigi veiksme stebiu ir šį urbanistiškai piktą ir socialine tematika žongliruojantį ketvertą. Ir štai kas – jei jų diskų klausymas ilgainiui gali užknisti, tai scenoje jie atrodo visai patraukliai ir sukuria smagią nuotaiką. Todėl šou šis buvo anaiptol ne nuobodus ar varginantis. Gal ir neįrodė man vaikinai savo „tiesų“, bet pagyrimo už temperamentą nusipelnė.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad vienas didžiausių to vakaro nusivylimų bus daugelio lauktas CYNIC benefisas? Net aš pati to neįtarčiau, nes gerai prisimenu tikrai veržlų ir stiprų pasirodymą kažkuriame WOA. Tik čia to veržlumo kaip nebūta. Tarsi ufonautų laive scenoje pastoviai vyko kažkokie derinimaisi ir stojo pauzės, iš grojimui skirtų 40 minučių nemaža dalis tiesiog išsišvaistė, ir kai nė įsijausti publika gerai nespėjo, cinikai turėjo baigti ir tiek. Taigi ir galvoju dabar: verkti čia ar juoktis po tokių fokusų? Dar gerai, kad yra tekę stebėti visai kitokį vaizdelį.

Padėtį, o ir nusiteikimą pataiso suomiai TURISAS. Jų neplanavau žiūrėti, tik baisiai tingėjosi kažkur trenktis ir vėl grįžti po dviejų grupių. Ir šis neplaninis pasirodymas susiklausė taip smagiai, kad tuomet net šokti norėjosi. Nes jau pasidaro gerokai vėsu. Aišku, jei dar būtų jėgų. Kur gi ne, kai skamba čia pompastiški himnai, čia Finntroliškai pašėlusios ir linksmos pasiutpolkės, čia vikingiški Thyrfingiški leitmotyvai… Net praradę avarijoje nukentėjusį gitaristą, septyniese esantys vaikinai neprarado nei linksmumo, nei šarmo. Na, ir užmigti neleido jau gana vėlyvą metą.

Antrieji iš tų neplaninių – britai MITHRAS. O čia jau prasideda įdomybės. Nelabai susipažinus su šia komanda, čia padarau nemažą atradimą. Nagi sumaišykit death metalą su keistomis soluotėmis ir psichodelika, futuristinius ir mokslinės fantastikos tekstus, ką gausit? Ogi šią grupę. Efektas įspūdingas ir gana originalus. Nors galvoje užsiliko tik to šou nuotrupos, įstrigo neįprastas skambesys, ir žinau, kad dėmesio centre atsidūrė dar viena komanda. O jei palyginsim, šie vaikinai truputį primena NOCTURNUS.

Jau gerokai po vidurnakčio, taigi pats laikas ištarti brutalią tiesą. Ją ir paviešina taip pat atgimę JAV grinderiai BRUTAL TRUTH. Vos pusvalandis pikto, supergreito, triukšmingo alaso kaip mat užgula ausis ir supurto smegenis. Nors tai ne visai mano muzika ir kitu atveju gal išvargintų, čia gi pridavė žvalumo kaip reta. Taigi po šou dar bastausi po teritoriją, nes visi miegai išlakstė. Ir jau kone švintant pasislepiu palapinėje. Nenusivertus nuo pylimo, nenuriedėjus į upelį ir sveikomis kojomis. O juk traumų bendražygiams netrūko. Taigi pirmai dienai tiek kronikos…

Antroji šturmo diena

Jei pernai teko išgyventi vėsą ir daug daug vandens, šiemet čekų žemėje jau nuo ryto tvyro karščiai, ir vanduo tik upėje. Štai čia ir neriu iš pat ryto, kaip tikras gamtos vaikas. Atgaiva ir malonumas. O prie scenų šįkart irgi ankstyva, nes įsigeidžiu pamatyti nedažnai kur pasirodančius vengrus CASKETGARDEN. Taigi tūnau vis dar esančiame pavėsyje ir smagiai leidžiu laiką šių „vienuolikamečių“ akivaizdoje. Grupė įdomi, nestandartinė, joje dera ir trešeriškas pyktis, ir deferiškas brutalumas, ir melodingumas, ir techniški gitarų motyvai. Ir tris albumus išleidę vaikinai vis dar nuoširdžiai kuria ir tiki savo muzika. Žodžiu, visai nesigailiu jau nuo ankstaus ryto pramankštinusi kojas, ausis ir smegenis. Ir tai tik pradžių pradžia…

O štai čia grupė, kuri diskas po disko niro į skambesio eksperimentus ir dėl to yra originali ne tik Čekijoje, bet ir kitur. FORGOTTEN SILENCE prieš 15 metų „pamiršo“ muzikos kanonus, metalinį skambesį keitė arba su juo pynėsi ambientas, elektronika, avangardas, progresyvas, gal dar džiazas. Stilistinė amplitudė turėtų padaryti įspūdį, taigi pažiūriu ir jų šou. Gana keista, bet tokio efekto, kaip klausant albumų, čia nepatiriu. Kažkaip vangiai ir nuobodžiai pasirodo ši komanda ir tiek.

Sukeitus dienomis porą grupių, turiu nemažai laiko, taigi patraukiu į prekybos atributika zoną Ten jau kepina taip, kad tikras išganymas tampa Tado palapinė. Nesinori nei alaus, nei maisto, vartojamas vanduo ir vaisių kokteiliai. Taip ir sulaukiama TESTAMENT autografų sesijos. Susitikimui su senais trašystais vėl išsirikiuoja nemaža eilė, bet ir pabendrauti spėja visi. Ką gi, vyručiai, juk sakiau, kad pasimatysime! Čia turiu daugiau laiko, taigi smagiai prisimenam WOA šou, linkėjimai taip pat puikiai sugroti ir čia. Be to, Chucko kišenėj atsiduria vienas CD. Spėkit, kieno?

Deja deja, dėl šio malonumo tenka praleisti kitą – per tą laiką spėja sugroti VOMITORY. Girdžiu juos iš toli, o ir mačius esu, taigi šį nuostolį nurašau į nedidelius. Šiokiam tokiam pavėsy ta proga verta išgerti ir alaus, o paskui jau nė už ką nepraleisti GRAVE. Nagi žavus tas švedų old-skūlas, ką ir besakyti. Kiek juos bematai, vis taip pat „veža“, vis taip pat stebina ir verčia laukti kito karto. Taip ir dabar pavaro – paprastai, tvirtai, aršiai, užtikrintai. Tiesiog „nuverčia“ kapan…

Vakarėjant prasideda ištisas grupių stebėjimo maratonas. Minėtoje specialioje zonoje dar atokaita, taigi tenka glaustis arčiau scenų. ATHEIST. Dar vieni amerikiečių žymūnai, pripainioję visokiausių stilių, bet tuo ir patrauklūs. Anuomet WOA gerai nė įsijausti nespėjau į grupės atsikūrimą, o čia jie pavaro visame gražume. Gaila tik, kad šlubuoja įgarsinimas ir kartais susilieja puikūs, išskirtiniai gitarų rifai, bet juk mintinai juos žinai, nedidelė čia bėda. Jei nekreipsim dėmesio į tą garsą, šou palieka labai gerą įspūdį. Na, ir pakilią nuotaiką.

Vos prieš savaitę, ir vėlgi WOA, taip sužavėjo VREID, kad noriu pakartojimo. Čia jis ir yra. Vėl 40 minučių, vėl ta įtraukianti ir nepaleidžianti įtaigi juoduma, vėl nepriekaištingas šou. Na dabar tikrai nė kiek neabejoju, kad man sunkiojoje padangėje atsirado nauji favoritai. Štai taip nusiteikusi einu pirmai pažinčiai su JAV doom/deferiais NOVEMBERS DOOM. Neįprastas šis derinys Amerikos scenai, bet tuo ir įdomu. Ir neprimena jie taip stipriai panašių europietiškų komandų, kaip dažnai teigiama. Jie brutalesni. Jie greitesni. Nors gali būti ir lyriški. Jie įvairūs ir daugialypiai. Ir gana saviti. Ir pasirodymas šis padaro tikrai didelį įspūdį. Ko gero, paseksiu šią komandą kituose festuose.

Na, o šiame pasirodo viena iš mano visų laikų mėgiamiausių grupių. Jie atgimėliai. Jie nepriekaištingi. Jie – olandų scenos pažiba, vėl skleidžianti „marą“. Jie PESTILENCE. Kaip labai laukiau šio susimatymo, taip ir likau juo patenkinta. Na, nekalbėsiu čia apie truputį Patricko arogancijos ir neskoningą Tony aprangą (nagi nudžiaukit kas nors tuos treningus). Geriau apie tai, kaip nepakartojama buvo „gyvai“ išgirsti įsimintinus kūrinius iš beveik visų diskų ir iš tiesų pakaifuoti. O dabar prisimenant tas smagias akimirkas, norisi pakartojimo. Reikia tikėtis, kad „maras“ pats savęs greit nepakirs.

Bijau bijau aš tų meksikonų. Ir atvėsęs oras verčia vilktis šilčiau. Lipu į kalvą, kur viskas gerai matyti, bene tik atokiau nuo „banditų“. Kas gi kiti jie, jei ne BRUJERIA. Apsipynę legendomis ir padavimais, pvz. neva tai narkomafijos bosų ir žudikų grupuotė, inkognito leidžianti CD. Na, bandykim įsijausti ir tuo patikėti. Nors tai valandžiukei, kuomet kaukėtos personos purvina ispanų kalba skelia purvinus, kandžius, agresyvius, ekstremaliai brutalius ir aršius sunkiuosius „kupletus“. Galima pasijuokti ar tiesiog pasismaginti. Apskritai šis savotiškas cirkas sueina gerai. Nors vieną kartą pamatyti „Makarena-Marijuana“ atlikėjus išties verta.

Toliau bus visiškas kontrastas. Scenoje – iš visokių rėmų išlipę OPETH. Ir nors greta vykstantis kitos grupės instrumentų derinimas nesėkmingai gožia svajingai aštrią ir romantiškai mirtiną muziką, švedai nepraranda žavesio. Jie išskirtiniai, rodos, nesuderinamais sąskambiais, gitarinėmis interliudijomis, vokalo polėkiais, itin ilgomis kompozicijomis. Ar tai tikrai progresyvus defas? Galbūt. Ten iš aukštai, kur puikiai matosi ir įspūdingas apšvietimas, ir bendras vaizdas, OPETH šou ir vėl nepalieka abejonių dėl muzikos kokybės. Vakaras kuo puikiausias.

Leidžiuosi prie scenų. Ir ne tik dėl to, kad aukštumose pasidaro visai šalta. Šią grupę būtina matyti iš arčiau. Ir, aišku, šėlti prieš ją publikos sūkuryje. Žmonių ir vėl tvanas. Ką gi, tepraėjo savaitė ir… Taip, tai tie patys TESTAMENT. Ir sakyk dabar, žmogau, kiek gi galima matyti tuos pačius? Bent jau man čia tas atvejis, kai kuo daugiau, tuo geriau. Ne veltui tai vienintelė grupė, kuriai tą dieną skirta groti valandą. Bet ir to mažoka. Kalbant apie žymiųjų trešerių šou kokybę, stebina vien tai, kaip viskas įspūdingai atrodo vien dėl muzikantų charizmos ir energingumo. Vado Chucko su niekuo nesupainiojamas vokalas, tikri gitarų ir perkusijos meistrai. Savo laikmetį „peraugę“ ir vis dar neužmirštami gabalai. Čia dar įsisuka ir pasiutęs „mošingas“, taigi visas puikumėlis viename. Nėra daug ką šnekėti, buvo labai gerai. Testamentas dar kartą „parašytas“, bet nebaigtas…

Belaukiant „juodųjų laidotuvių“, tenka patirti ir ULVER „vilkų kauksmą“. Ir nors grupė nebeturi sąšaukos su kokiu nors metalo skambesiu, jau nekalbant apie pačių kadaise grotą bliaką, elektronikos, ambiento, eksperimentalizmo garsų ir projekcinių vaizdų simbiozė ir keista, ir patraukli. Tai nelabai koncertinis projektas, juo labiau pasirodymui metalo festivalyje, tačiau šioje vietoje šou padaro efektą. Tik kad veiksmas jau „persirito“ per vidurnaktį, ir nuovargis jau visaip bando įveikti.

Neįveikė. Taigi sulaukiu DARK FUNERAL ir iš paskutiniųjų bandau perprasti bekompromisės juodumos prasmę. Tuokart sekasi sunkiai, nes be to, kad šie švedų juoduliai ne itin kuo skiriasi nuo ištisos kaimyninės šalies bliako scenos gvardijos, nelabai ką įžvelgiu. Na, gerai sukomponuotos šviesos. Dar technika nebloga. Dar pasirodančios liepsnos kažkur nuo garsinimo bokštelio. O išskirtinio faktiškai nieko. Tai tiek tos (ne)šventos evangelijos…

Nemalonioji „Brutalo“ dalis vėl tampa vietos gyventojai, tai yra čigoniškos ypatos, o jei konkrečiai – vagys. Šį kartą mūsiškius apšvarina padoriai – pinigai, dokumentai… Tiesiog vidury dienos. O ir naktis vagišių sąmokslininkė. Štai tada jie pasidarbuoja dar kartą…

Trečioji šturmo diena

Rytas už vakarą vis dar protingesnis, bet kur kas karštesnis. Taigi vėl pasinaudoju proga, kad čia pat minėta dviejų srovių santaka, nors vanduo beveik kaip kalnų upėje. Ir kol tautiečiai skaičiuoja vagių padarytus nuostolius, man jau laikas eilinį kartą perkopti per pylimą ir pamatyti vokiečius AGATHODAIMON. Tai vieni iš nedaugelio to krašto bliakerių, nors paskutiniu metu muzikoje atsiranda vis daugiau death metalo ir daugėja melodingumo. Praėjusį kartą matant šią grupę scenoje, dar nebuvo „Fenikso“, kuris man asmeniškai itin patiko, taigi dar kartą išvysti jos šou visai ne pro šalį. Glaudžiuosi prie tvirtovės scenos, kur dar vėsu, ir mėgaujuosi visu reginiu. Kiek prisimenu, anas kartas buvo blankesnis ir nuobodesnis. Šiuo lieku patenkinta. Komandos pajėgos stiprios ir draivas geras, tik nesėdi jie pirmo populiarumo ešelone ir tiek.

Per ilgesnę pertrauką chebrytė šen bei ten „kovoja“ su balto skysčio buteliais ir tuo meta iššūkį kaitrai, ragauja alų midų, užkandžiauja ar tiesiog dairosi po atributikos prekyvietę, neužmiršdami vėl aplankyti ir „Ledo tako“ palapinės. Nusičiumpu tąkart vieną kitą daikčiuką ir aš. Tada dar prigriebiu festo maikutę, pabendrauju su vienu iš organizatorių Fredu aka Schizmo, su kuriuo dar prieš festą teko smagiai susirašinėti ir ta proga nusprendžiu pagerbti čekus ADOR DORATH. Puikiai pamenu, koks atradimas jie man buvo pernai, taigi nusiteikiu maloniai ir pirmyn.

Kažkodėl tai vadinama psichodeliniu metalu. Galbūt nebeužtenka žinomų etikečių? Mano manymu, jau greičiau grupė nelabai telpa į įprastus rėmus. Čia blekeriškas vyriškas vokalas stoja į „kovą“ su gotikiniu moterišku. Pirmasis kartais iš tiesų nukrypsta į beveik beprotiškus svaičiojimus. Antras planas atiduodamas klavišiniams, kuriais mėgsta naudotis melodingos komandos, na ir DIMMU BORGIR, į kuriuos čekai vietomis gana panašūs. Pirmame plane karaliauja aršumas ir greitis. Ir gitaros kartais „išprotėja“. Na, jei visa tai sudėsime į mikserį, gal ir gausime tą psichodelinį metalinį skambesį. Kaip bebūtų, scenoje šis šešetas dirba užtikrintai ir atsakingai, šou vėl palieka puikų įspūdį. Tokia štai gera nuotaika praleidžiu valandą ir keliauju paveizėti į paskutiniu metu pamėgtus trešerius EVILE.

Pridėjo jie tą raidę prie „evil“ ar ne, grupės skambesyje nėra nieko blogo. Pykčio – taip. Vos prieš penkerius metus susikūrę UK trašystai „iškasė“ ankstyvųjų šio žanro atstovų šaknis ir sumaišę, sakykim, Exodiškus motyvus su a lia Aray vokalo tembru, šiandien gerai pavaro. O scenoje atrodo dar geriau. Ko asmeniškai ir laukiau. Karštis neslūgsta ir pila devyni prakaitai, bet grupė taip užveža, kad įsisiautėjus nevalia sustoti. Taip, sprandas atidirba kaip reikalas, bet tai ne motais. Buvo liabai liabai gerai!

Užtat HATE ETERNAL buvo tiek pat blogai. Kaip visada, dėl skonio nesiginčijama. Mano ausys tiesiog pareiškė protestą primityviam, pirmykščiam, „plikam“ death brutalizmui ir nusprendė nepakęsti šių amerikonų scenoje daugiau nei du gabalus. MORBID ANGEL ir SUFFOCATION, iš kur atklydo HE įkūrėjai – kur kas geriau. Ir beeinant kuo toliau nuo „bespridielo“, pamatau atvažiuojančią gaisrinės cisterną. Kas gi čia? Niekas lyg ir nedega. Nebent perkaitusios galvos. Štai pastarąsias galinga čiurkšlė ir palaisto. Na, gal greičiau kiaurai permerkia. Vaizdelis ypatingas. Pakliuvę į šį „dušą“ bylojo, kad jausmas taipogi buvęs neeilinis…

Vėlgi po pertraukos sulaukiu SUFFOCATION. Berods, trečią kartą. Ši brutalystų šutvė sena, kaip ir jų old-skūlinis death metalas. Tačiau jie stiprūs, neprimityvūs, sunkūs ir negailestingi. Kam? Ogi jūsų ausims. Prie scenos spiečiasi gausi minia, kurios vaizdas gabalas po gabalo pavirsta į plaukų jūrą. Taip ir turi būti per šios internacionalinės komandos pasirodymą. Pati vėl užkopiu į tą akmenuotą „ložę“, mat iš viršaus viskas gerai matyti ir jėgas galima pataupyti. Bet ir iki čia atsklinda kažkokia ypatinga atmosfera ir puiki viso šou dvasia. Tiesiog dinamitas. Tai bent kartą pamatyti būtina. Ir prašome nesiginčyti.

Po brutalizmo dozės reikia reanimacijos, bet jos tikrai nesulauksi iš norvegų bliakerių IMMORTAL. Nerimstančios sielos, kurios klydinėjo, skirstėsi ir vėl jungėsi, čia susivienija vienam bekompromisinio juodumo smūgiui. Jam stiprumo priduoda ir natūraliai nusileidusios sutemos, taigi geriau nė nereikia. Ir tas smūgis gaunasi toks galingas ir nepakartojamas, kad lieki išsižiojęs. Net ir ne pirmą kartą matant „nemirtinguosius“. Aišku, ugnies ir perkusijos šou. Ir vienintelis „Brutalo“ pasirodymas, trunkantis beveik pusantros valandos. Dar vienas nokautas. Nebėra ką pasakyti.

Belaukiant dar vienos bliako porcijos (nagi pačiai įdomu, ar tik netapsiu šio žanro gerbėja?), šį kartą nuo švedų, tenka patirti ir didelį metalo scenos nesusipratimą. Nesakau, kad esu prieš metalcore stilių, tačiau Detroito WALLS OF JERICHO chaosas, triaukščių ir keturaukščių „matų“ rietuvė ir apskritai pigus, kičinis išsidirbinėjimas išveda iš kantrybės. Taip, keikiasi ir growlina čia moteriškė, bet dėl to dar blogiau. Mąstau, gal verčiau jie jau nebūtų atsikūrę… Ir dar skirta šiai gaujai 50 minučių! Kenčiu ten „antrame aukšte“ ir šaltį, ir troškulį, ir tą muzikinį bardaką. Mat apačioje jau spiečiasi ir MARDUK gerbėjai.

Nugaliu vėsą, kai vėliau įsimaišau tarp pastarųjų. Troškulys irgi turi trauktis, kai šiaip ne taip prisibraunu prie vaisvandenių prekyvietės. Pagaliau baigiasi ir amerikiečių siautėjimas. Taigi MARDUK. Ankstesni susitikimai su šiais juodosios scenos veteranais nežavėjo. Nuobodoki, pilki, neįdomūs. Bet tai, ką pamatau čia, tiesiogine prasme išverčia iš koto. Čia ekstremaliai dinamiški, čia lėtesni momentai, puikus draivas, puikus apšvietimas, nepriekaištingas sceninis vaizdas… Nepaprasta visų komponentų vienovė. Lieku nerealiai nustebinta. Tiesiog 45 minutės visiško kaifo, o visą šou pavadinčiau beveik festo kulminacija. Štai jums įrodymas, kad ne visada būna „kaip visada“. Ir nors lieka tik dvi grupės, šių pamatyti nebeužtenka ištvermės. O gal ir noro…

Raportas

Taigi kraunamės mantą. Staigiai, kaip kareivinėse. Alkobusas tampa ta išganinga vietele, kur pagaliau galima atsipūsti po tridienio maratono. Nors čia dar tenka ilgokai pabūti. Na, žinot, pagerti, ilgam sustoti valgyti, dar pilnutėlis WC. Lenkija vis dar plyti tarp Čekijos ir gimtinės, taigi keliai keleliai… O kai savose žemėse alkobusas vieną po kito palieka bendražygius ir galiausiai ištuštėja, suima kažkoks nostalgiškas liūdesys. Dar vienas festas, dar viena kelionė baigti. Tačiau užsikrėsti, atrodo, galima ne tik zombiais, bet ir brutalizmu. Nagi pažiūrim – iki „Brutal Assault 2010“ liko mažiau nei metai…