„Metalinis pajūris“ 2009 Gargžduose: vyrai gėrė, vyrai gers, kol...

Foto: Olynth. Daugiau foto: čia >>

Žemė neapsivertė. Nors kai kuriems šiųmetinio „Metalinio pajūrio“ dalyviams jos sukimasis reiškėsi stipriai. Ko gero, dar geras dvi laisvas dienas po festo. Klaipėdoje sudalyvauti asmeniškai nepavyko. Užtat priešvelykio kelionės Gargžduosna ir tenykščių įvykių ypatumai verti jei ne dokumentikos archyvo, tai bent jau rašytinės kronikos tikrai.

Taigi balandžio 11 d. šturmuojamas rytinis traukinys į Klaipėdą, kur LUCIFER nariai ir jų palyda rimtai nusiteikę pasilinksminti. Kas tvojęs „Metro“ iki paryčių, kas kankintas nemigos ar tebekankinamas pagirių, tikslas vienas – „sunkieji“ įvykiai pajūryje. Čia aštuonviečiame kupė galima ginčytis dėl muzikinių skonių ir dalintis kitų koncertinių išvykų įspūdžiais, laistytis alumi ar kava, po sėdynėmis „atrasti“ papildomas erdves gausėjančioms šiukšlėms, kraustytis į kitas kupė dėl natūralių fiziologinių procesų sukeltų vietinių oro pokyčių, rūkyti tualete ar tiesiog čia pat, jei tik langai atsidaro… „Lietuvos geležinkeliai“ jūsų paslaugoms! Visoms keturioms su puse valandos. Uostamiestyje tuo tarpu duris irgi paslaugiai atveria gerai žinomas „Bliuzbaris“, senojoje vietoje skaičiuojantis paskutines dienas. Bulvinių patiekalų, spirgų ir grietinės išbadėjusiai metalgalvių komandai! Rytą baras nepasiruošęs tokiam antplūdžiui, taigi dalį gėrybių skubant tenka išsinešti į autobusą, kur pusę kelio link Gargždų „galiorkoj“ tęsiami kulinariniai eksperimentai.

Gargžduose esu pirmą kartą. Iš karto pasakysiu, kad jie paliko gana tvarkingo, jaukaus, tokio savo tėviškės vakarų miestuko įspūdį. Ir atstumai, lyginant su didmiesčiais, juokingi. Taigi per dešimt minučių nuo stoties pasiekiama filmų afišomis apkabinėta „Minija“, kur jų tarpe juoduoja ir „Metalinio pajūrio“ plakatai. Tiesiai po „Striptizo ereliais“. Kažkas panašaus į šį erotišką veiksmą pademonstruota ir vieno iš festo dalyvių, bet apie detales kronika konfidencialiai nutylės…

Atvažiuota per anksti. Aparatūra dar nesuvežta, taigi tenka tiesiog įsikurti kambarėlyje, kurio niekaip nepavadinsi „backstage“, ir apsižvalgyti salėje. Ne tik pastato išorė dvelkia istorija: salė mena laikus, kai kino teatrų visoje Lietuvoje buvo apstu ir daugelis jų buvo tarsi iš vieno architekto rankos. Bet tai savotiškai įdomu. O paskui būta visko. Krito miegmaišiai ir dužo olaus buteliai, į skruzdėliuko Luko sveikatą! Krito ir kėdžių eilės, nelygioje „kovoje“ su labiausiai veikiamais žemės traukos. Vaišės „Bulvėje“ (ačiū organizatoriams už skanų ir šiais krizės laikais labai maloniai nemokamą maistą), pasisėdėjimai kabakėliuose ar prie turkų kulinarinių šedevrų. Pasivaikščiojimas prie bažnyčios (nieko jai nenutiko, metalistai taip pat moka melstis ir eiti išpažinties, gali papasakoti pora iš jų, kurių čia irgi sąmoningai neminėsiu). Parkelyje. Prie upelio, kur iki šiol galima išgirsti kokių trisdešimties varlių „koncertus“. Kitokia veikla.

Pasirodo aparatūra. Renkasi grupės. Žinia, latviai FRAILTY atvažiuos link koncerto pabaigos, taigi „čekinasi“ visi kiti. O kai kas tvoja, tvoja, tvoja, lūžta, lūžta, lūžta… Lemties ženklas. Galiausiai pradeda rinktis ir publika, baikeriai, kas po truputį patraukia vietinių dėdžių „šalčių“ dėmesį. Reikia veiksmo. Kol kas „veikia“ tik vietinis bomželis, besidžiaugiantis kiekviena atiduota kiek ilgesne nuorūka ar alaus gurkšniu. Taip džiaugiasi, kad net seilė tįsta, kone iki bambos.

Renginys vėluoja apie valandą. Lauke vėsoka, taigi migruojama pirmyn atgal. Kol pagaliau pasirodo LUCIFER. Spėję sėkmingai sugroti keliuose koncertuose, „šėtonaičiai“ iš karto salėn pritraukia nemažai galvų. Vėliau pasirodys, tam, kad šios paliudytų iki šiol scenoje dar nematytą vaizdelį. Taigi grupė pradeda energingai ir smagiai. Groja jie ne trešą, ne defą, ne bliaką, ir apskritai, kam tos stilistinės klišės? Scenoje stovi kėdutė, patraukianti vieno nario dėmesį. Boso stygos storos, o ir gitara, velniai rautų, vis labiau traukia prie žemės. Reikia prisėsti. Na, čia dar nieko baisaus, gitaristai kartais sėda ir kitur. Tik tos rankos vis sunksta ir pirštai neklauso. Grupė groja taip pat gerai, kaip anksčiau, visi kiti stengiasi ir geras įgarsinimas padeda padaryti viską, kad publikai patiktų. Tik štai nelabasis vis kirba to vieno galvoje, sako: tu turi groti bliaką, tu trū, mesk tą bosą čia ir dabar. Reikia klausyti. Ir štai jaunikaitis kniaubiasi ant instrumento ir beviltiškai nunarina rankas. „Kas darosi?“, šnabždamasi salės kampuose. Bet „šeimininkui“ to negana, jis turi nugalėti. Liuciferiams begrojant priešpaskutinį gabalą, karys galutinai pasiduoda ir trankiai virsta ant žemės. Tai viskas. Daugiau gabalų nebėra. Tik foto „sesija“ prie nejudančio subjekto. Pyktis likusių muzikantų širdyse ir kumščiuose (tai bent gimtadienio dovanėlė vienam iš jų). Nebijokit, tikros „drakės“ neužvirė. Kaip bebūtų, sugrota tikrai nuoširdžiai ir belieka vaikinams palinkėti toliau skintis kelią į sėkmę. Gerą potencialą turintys LUCIFER lieka keturiese, kandidatai į bosisto vakansiją, prašom! Kaip sako vienas armietis, Saint Lucifer. Bet ir bliakas valdo!

Skrenda boso gitara. Nuo smūgio dreba sienos. Tenka raminti adrenalino auką, o organizatoriams – ramintoją. Vėliau vyras ir toliau šen bei ten lūžinėja. O scenoje toliau – švedus EVISCERATED pakeitę ir jau ne kartą matyti estai deferiai NIHILISTIKRYPT. Kad jau jų skambesys ir buvimas scenoje gerai pažįstamas, tegul uždegantis ir veržlus, pusę pasirodymo iškeičiu į apsižvalgymą lauke, kur voliojasi iš kažkur atsiradusi kiaulės galva, vėliau atsirasianti įdomių įvykių centre. Tuo tarpu dar nežinoma jos paskirtis, kai kas siūlo skylutes šnipe panaudoti kieno nors krovikliui. O iš salės vis dar sklinda pikti ir aršūs estų akordai, patinka jiems Lietuva, o ir žiūrovams šie, rodos, taipogi prie širdies.

Vidurys renginio patikėtas atgimimui. Kad jau barzdotasis grupės patriarchas nesutinka su „atsikūrimo“ terminu, sakykime, tai prisikėlimas „iš kapo“. Be abejo, tai BURYING PLACE. Atsinaujinę, su „gyvu“ būgnininku, jie buvo laukiami. Derinimasis užtrunka, tikriausiai rankos „drebėjo“ po ilgokos pertraukos, ar kaip? Bet kokiu atveju, kai šou prasideda, salė staiga pilnėja ir, pasakysiu konkrečiai, daugelis lieka tiesiog „apakę“ ir dėl skambesio kokybės, ir dėl galingo draivo, ir dėl netikėtai net dukart nuskambėjusio kultinių (taip pat atgamėlių) PESTILENCE šmoto „Land of Tears“. Tai buvo savotiška festo kulminacija, tiesiog labai gerai. BP, pavarykit taip ir toliau! O gerbiamas trisdešimtmeti solinezante, laukiame dar bent dvidešimties šuolių nuo scenos!

Pagaliau atvyksta ir broliai latviai. Besišnekučiuojant su labai sava ir smagia jų kompanija, ruošiasi velniškame katile defą su bliaku sumaišę BESTIAL RAIDS. Tai štai kam ta kiaulės galva, ji atsiduria prieš lenkus ant scenos (tąsyk dar su visomis ausimis), toks Mayhemiškas atributas. Kai BR pagroja kokius tris kūrinius (tenesupyksta grupės gerbėjai), iš nuobodulio pradeda jaustis poilsio trūkumas po vienos valandos miego, įkyriai lenda žiovulys, tenka keliauti laukan. O čia jau kitokių įvykių sūkurys: motociklų vairų užgrūdintos baikerių rankos mėgina minėtų „šalčių“ sprandus ir vieną jų „nukala“. Nepadeda skambučiai neva įtakingiems „chebrantams“, viską stebėjusi policija irgi juodastriukių pusėje, taigi šaligatvį aptaško šviežiai pralietas kraujas. O čia netoliese bažnyčioje neseniai vyko prieššventinės pamaldos, kur galbūt prisimintos ir stigmos. Kiekvienas švenčia savaip…

Belaukiant FRAILTY, veiksmo epicentre atsiduria toji kiaulės galva, aštrių pojūčių mėgėjai intensyviai ragauja jos ausų, gerklės ir nosies, su visais šeriais ir atitinkamais kvapais. Skanaus! Kitiems geriau alus, vynas, baltoji. Galiausiai tikrai „doomeriškai“ lėtai ruošęsi latviai paskleidžia savo ilgesingą, skausmu ir liūdesiu persmelktą muziką, kuri į salę gražina visus išlikusius, o jų, kaip ne keista, vis dar daug. Kadangi FRAILTY jau ne kartą matyti ir Lietuvoje, verta tik paminėti, kad jų pasirodymas eilinį kartą buvo kerintis, techniškai nepriekaištingas, kiek panašiai muzikai įmanoma, šiltas. Man asmeniškai ši grupė visada laukiama, o jos nariai su visa palyda – draugiški, malonūs. Vėliau iš kažkur atsiradęs rožės žiedas muzikantų kampe padabina vėl beviltiškai lūžtantį vyruką, lyg vainikuodamas visus iki tol buvusius nesusipratimus. Ces‘t finie…

Tai tik koncertas, bet ne visas vakaras. Neišvažiavę specialiu užsakytu autobusu, kitais keliais patraukia į sodybą su pirtimi „prie vandens bokšto“. Ten „tūsas“ su galybe maisto, gėrimų ir linksma nuotaika tęsiasi iki paryčių. Tada vieni eina ilsėtis, kiti keliasi, kad spėtų į rytinį traukinį, treti ištvermingai sėdi toliau. Istorija dar byloja, kad kai kurias pažastis pamėgo tarakonai, undergrounde yra tikrų poetų ir filosofų, o kiaulės, kurios su visais paršiukais nesubrido į grikius, palieka pikantiškus kvapus ant kai kurių rankų ir rūbų. Kad tie kvapai lyg šleifas eilines keturias su puse valandos tęstųsi iki pat Vilniaus. Norint jų nejusti, reikia atverti langus ir grožėtis bundančią gamtą juosiančiu rūko sluoksniu. Na, nebent iš kito galo pro langą trumpam atsklinda rūkančių dūmai. Beveik niekas nepasikeitė.

Dar kartą dėkui „Metalinio pajūrio“ organizatoriams už vykusį renginį ir įsimintiną viešnagę. Lauksime pratęsimo kitąmet…