Į Vilnių sugrįžę RAMMSTEIN pakvietė į industrinę laboratoriją

Jei antrajam Udo ir jo komandos vizitui į Lietuvą prireikė ketverių metų, tai ekstremalesnių tautiečių RAMMSTEIN pakartotinio vizito laukėme net devynerius. Jau tuomet įvertinę šios komandos išskirtinumą galime prisiminti „Sportimos“ šturmą ir kaip kruša iš giedro dangaus kritusias žiežirbas, lazerių kirčius, ugnies pliūpsnius, uždegančius ir aprangą, besikeičiančias muzikantų akis…

Pasklidus žinioms apie atsinaujinantį grupės turą, su grupele entuziastų ėmiau dairytis, kur čia arčiausiai galima vokiečius „pagauti“ scenoje. Staigiai tirpstantys bilietai (gimtajame Berlyne išparduoti akimirksniu), nemažos jų kainos, vis tolstančios vietos, kur dar galima tų bilietų gauti… Ech, tenka atidėti sumanymą. Tik štai, vėl kaip kruša, nukrenta puiki naujiena: niekur važiuoti nebereikia – RAMMSTEIN bus Vilniuje! Eureka!

Šiaip ne taip sulaukiu tos kovo 5-osios, imu sėdimą bilietą, apsitaisau šiltai, nes žiema Lietuvoje šiemet, rodos, visai neišvejama, ir traukiu link kur kas didesnės „Siemens“ arenos. O čia rikiuojasi eilės kaip į kokias svarbias varžybas. Stoju į vieną iš jų vos ne pusvalandžiui. Įvertinus situaciją, gerai matau, kad kokie du trečdaliai žmonių čia atsibeldė dėl reklamos, bet tegul sau duoda „teisingo“ koncerto organizatoriams pelno. Vienas žmogelis stypso tą pusvalandį lauke trumpomis rankovėmis, tikriausiai tikisi vėliau sušilti grupės gausios pirotechnikos liepsnose. Dar eilėje, kaip kadaise stovint prie „deficitų“, sklando pletkai. Pavyzdžiui, tenka išgirsti, kad sudygusi sėkla prieš kelias dienas pagaliau davė vaisių. Sveikinimai!

Kai pagaliau priartėju prie durų, išgirstu prasidėjusį grojimą. Iš didelės euforijos, kad tuoj pamatysiu seniai lauktą grupę, nieko nežinau apie apšildančią, taigi tuokart išsigąstu, kad čia jau pagrindinis veiksmas. O dar apsauginiai tikrina taip, kad, rodos, tašėje nešuosi litrą, porą peilių ir priedo kokią granatą… Greičiau, kad jus kur velniai, galvoju. Skuodžiu į antro aukšto tribūnas, pakeliu pusę eilės ir dar nesusivokiu, kas scenoje. Geriau įsižiūrėjus, matosi keturi veikėjai mažutėje pakylos dalyje, du iš jų prie būgnų komplektų. Dar plakatas su COMBICHRIST pavadinimu. Apšildantieji, net lengviau atsidūstu. Ši Rammsteinus ture lydinti komanda gal ir nieko, ir stilistiškai tinka prie pagrindinės grupės, bet tame laukime norisi, kad greičiau paliktų sceną. Po pusvalandžio vyručiai trinkteli vartomais būgnais ir patys nusirita nuo jų pakylų. Atia…

Dar gerą pusvalandį vyksta tvarkymasis ir paruošiamieji darbai. O jau tada… Scena pavirsta ištisa gamykla, industrine laboratorija, šachta – arba viskuo iš karto. Kalbos apie itin profesionalią ir brangiai apmokamą apie šimto žmonių techninę komandą pasitvirtina 100 procentų. Moderniausios apšvietimo, garso, pirotechnikos, efektų ir visos kitos technikos gausoje raibsta akys, bet nuojauta sako, kad reginys bus nepakartojamas. Gal net fantastiškas, kaip kokiame fantastiniame trileryje.

Muzikantai kelią „prasivirina“ iš už užtvaros, bet tai tik pradžių pradžia. Požeminė ertmė kaip kokia šachta praryja ir atgal „išspjauna“ Lindemanną ir kitus. Kiekvienai kompozicijai paruošta visa puokštė skirtingos technikos. Dar nematytos apšvietimo, pražystančios netikėtais atspalviais, kampais, posūkiais. Puikiai sinchronizuotos pirotechnikos: krentančios kriokliais, spjaudančios ugnimi, besiliejančios kibirkščių lietumi, šnypščiančios degiklio liepsna. Erdvę kartais skrodžiančių lazerių. Važinėjančios patrankos, kuri „šaudo“ putomis. Konfeti, kurie pasklinda net iki viršutinių tribūnų…

Šnekant apie RAMMSTEIN kūrinius, kurių daugelis skamba galvoje, net nemokant vokiškai, jų grojimo eilė nebeturi reikšmės. Šiame šou gal kiek netikėtai nenuskamba „Mutter“, „Amerika“, tačiau šiaip setlistas smagus. Verčiau prisiminti (o kitiems ir sužinoti) apie įspūdingiausius efektų „fintus“. Štai scenoje laksto vyrukas, vis besikėsinantis užpulti stotingąjį vokalistą. Sykį atsipirkęs „smūgiais“, kitąkart vargšelis pavirsta tarsi gyvu fakelu. Bijoti neverta – profesionalioji komanda reikiamu momentu užgesina specialius drabužius. Bet to ne gana – Lorenzas įmetamas į vonią, o ant platformos aukštai pakilęs Tillas „išpila“ ant nelaimėlio kanistrą žiežirbų. O šiam nors kas – išnyra blizgančiais drabužiais (va va, panašiais kaip mūsų eurovizininkų apatiniai) ir bėga prie savo klavišinių. O ten stoja ant bėgimo takelio ir kone pusę likusio pasirodymo groja žingsniuodamas!

Teko girdėti, kad muzikantai taip nusibodo vienas kitam (kaip ne kaip, kartu jie jau beveik „sulaukė“ pilnametystės), kad dėl to susidarė ta koncertinė pertrauka. Čia gi, rodos, užmiršusi buvusią trintį, pirmo plano trijulė vienoje kompozicijoje kaip kareiviai derina žingsnių pirmyn atgal kombinaciją, ir tiek nedaug reikia, kad vaizdas būtų kuo puikiausias. Na o antrame „aukšte“ kiti trys grupiokai taip pat derina veiksmus. Štai kaip dirbama komandoje!

Lindemannas nerimsta. Tai kaip ir dujų kolonėlė scenoje pasirodo ir žarna jo rankose liepsna prapliumpa, tai minėta patranka keletą kartų pravažiuojama ir priekinės eilės tomis putomis apdrebiamos. Šou pabaigoje (po dviejų bisų!) frontmenas pavirsta didžiuliu paukščiu ir, aišku, suliepsnoja tie jo paukštiški sparnai. O Lorenzo šou kulminacija tikriausiai galima pavadinti „plaukimą“ gumine valtimi per žmonių jūrą, rizikuojant išvirsti kur nors viduryje salės. Už tai, kad neišvertė ten kur nors, žiūrovams Christianas mesteli iš valties dugno ištrauktą mūsų trispalvę. Publika kone ekstazėje, net tos „Amerikos“ ne tiek ir trūksta…

Tarpe technikos „stebuklų“ dar vertėtų paminėti galingus ventiliatorius, ne tik paįvairinančius industrinį vaizdą, bet ir saugančius nuo dūmų ir karščio scenoje. Patikėkit, ten savo antrame aukšte viršutinius liepsnų liežuvius jaučiau taip, tarsi jie būtų prie pat veido! Na apie paskutines madas šviesų efektuose galima būtų ir visą žinyną parašyti. Štai kyla ir leidžiasi kažkokios skrynios, ir šios staiga išsiskleidžia į įmantriausias prožektorių kombinacijas. Išties sceninė fantastika…

Prie tos fantastikos nemažai prisideda itin tiksliai sinchronizuoti pirotechnikos efektai. Pakartojamas ir anuomet matytas vaizdelis, kai žiežirbomis pasispjaudo virš publikos galvų lynais kelis kartus prašvilpiantys dirbiniai. Dar scenoje laikas nuo laiko dygsta dūmų stulpeliai, lyg ugnikalnių krateriukai, o apie fakelų ir ugnies salvių dažnį nebeverta net šnekėti. Šitame visame futuristiniame reginyje gal kiek kliūva įgarsinimas, kur viršų aiškiai ima žemi dažniai, tačiau garsas bent jau „švarus“. O ir tie papulsavę plaučiai – ne didelė čia bėda.

Kai atsisveikindamas su publika garsusis vokiečių šešetas priklaupia ir nusilenkia dėkodamas mūsų kalba, supranti, kad viskas baigta. Dvi valandos – daug ar mažai? Čia kiekvienas tesprendžia pagal asmeninius įspūdžius. Man tuomet buvo liūdna, nors į Rygą lėk. Žinau, kad būtent ten pabuvojo bent vienas mūsiškis ekipažas. Dabar jau linksmiau, kai galvoje susigulėję ir čia išpasakoti įspūdžiai reiškia viena: sudalyvauta viename reikšmingiausių šių metų renginių. Gal kito karto išties nereikės laukti devynerius metus, arba teks gaudyti šią komandą kitur. Jau dabar norėtųsi…