„Trejos šešerios 2010“ – kai braška headlainerių pjedestalas...

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Pekla ar trejos šešerios – ta pati velniava. Taigi pernai metus užbaigus pirmoje, ryžausi šiuos sutikti (na, gal vis tik jau pratęsti) su tais trim šešetais. Juolab, kad čia šmėkštelėjo dar nematytos grupės – vokiečių tūžmingo ir mizantropiško metalo (anot paties Kanwulfo) grojikų NARGAROTH – pandiški snukeliai. Taigi kopiu eilinį kartą į vis slidėjantį ir gausiai sniegu padengtą Taurakalnį. Veiksmas mažojoje Muleno salėje gal kiek stebina (būsimų vasario 6-osios įvykių didžiojoje salėje atžvilgiu), bet kita vertus, tokia „kamerinė“ aplinka visai smagi.

Taigi po 19 val. aplenkiu jau susirinkusią publiką ir toje jau seniau nusižiūrėtoje šoninėje vietelėje įsitaisau paveizėti į latvius NYCTICORAX. Visai faini tie blekeriukai, kaip ir taip pat besivadinantis paukštelis. Nenuobodūs, matosi, kad stengiasi nesivaikyti šablonų (tik tas grimas, hmm), nors ir kažko išskirtinio nesigirdi. Groja pradedantieji apie pusvalandį, o tada per pertraukėlę galima šį bei tą nuveikti. Pavyzdžiui, apžiūrėti kuriam laikui iš akiračio dingusį Tado larioką. Dar galima pakonkuruoti su baro „kampininkais“ dėl patogios užstalės ar šiaip pasidairyti. Matyt pasiilgę kiek didesnių sunkenybių, susirinkę ir senieji mohikanai, ir eiliniai veidai, o dar ir nauji. Kaip tikrame pragare – ten bet kas pakliūti gali.

Antrąjį šešetą „ima“ vieninteliai to vakaro tautiečiai – INQUISITOR. Jau kažkada sakiau, kad ši komanda kiekvieną kartą stebina savo progresu, kūrybiniu užsidegimu, tvirtu tikėjimu tuo, ką daro. Čia ji taip pat pademonstruoja energingą ir technišką bliaką, kuris taip užveža ir įsuka į galvosūkį. Bujoja visi, kas netingi, o ir verta. Tokioje štai pašėlusioje aplinkoje prabėga tos 40 „inkvizicijos“ minučių. Tiesiog šaunu.

Sako, estai NIHILISTIKRYPT su savo death metalu šioje bliakerių puotoje turėjo patiekti desertą. Iš tiesų, bent jau man, taip ir nutiko. Ši jau gal šeštą kartą matoma komanda visąlaik iš naujo paperka savo draivu ir dinamišku skambesiu, pakankama gabalų įvairove ir net tuo nihilistiniu atšiaurumu, kuris ir priklauso taip besivadinant ir kilus iš šiaurės. Be jokių įmantrybių, Viskas puikiai. Štai čia, sakau sau, gali būti mano šio vakaro kulminacija…

Vos spėju pasilabinti su senokai matytu gerklingu Urskumugu, o šis su komanda jau tempia amuniciją savo šou. Pala pala, kur dingo drobiniai maišai, juoduliai ant veidų ir rankų, visas tas nuožmių gentainių įvaizdis? „Krizė“, juokauja kažkas. Gal ir būtų juokinga, bet, pasirodo, latviai ir būgnininką praradę. O čia jau nekas, nes grupės ritmo sekcija buvo stipri ir duodanti daug šarmo. Dabar gi tas „sintetinis“ tratėjimas… URSKUMUG pagan/bliakas kaip ir anksčiau ugningas, skambesys visaip susuktas ir vingiuotas, bet kažkas ne taip. „Ar aš juos pats taip seniai girdėjau, ar čia kažkoks nesusipratimas?“, sako itin šią grupę turintis palaikyti žmogus. Še tau, kad nori! Man pačiai taip „veždavusi“ grupė be savo sceninės aprangos atrodo kažkokia beveidė, o tada ir muzika jau priimama ne taip. Kaip byloja viena grupė, sad but true…

Per ilgesnę pertrauką aptarinėjamos tokios aktualijos, kaip šiemet tikrai prarasta lenkiška Metalmania, išsiskirstantys Skorpai (prieš šiuos nusiimčiau savo Klausmainišką kepuraitę), ar tikrai trečias kartas nemeluos ir mūsų žemėse įvyks „juodosios laidotuvės“… Kaip ten bebūtų, vieni juoduliai kažką panašaus rezga čia ir dabar.

666. NNN(IU). NARGAROTH. Ekscentriškas Rene “Kanwulf” Wagneris, apšauktas netradicine orientacija ir šiaip skandalistas, atvažiuoja su nepilnos sudėties komanda, iš pažiūros nesiskiriančia nuo visos bliakerių dinastijos. Kai ši pradeda varyti tradicinį bekompromisį, nuožmų bliaką, susirinkusieji tarsi pasidalina į kelias stovyklas. Trū gerbėjai bujoja ir džiūgauja prie scenos, o paskui, aišku, būtent jie prie rūbinės šneka, kad tai geriausia bliako komanda. Šiaip niekada nematę grupės gyvai, bet nejaučiantys didelių sentimentų šiam stiliui, tiesiog smalsiai stebi veiksmą scenoje ir turbūt nelabai supranta, kas čia ypatingo. Treti apskritai nelaukia pabaigos ir pėdina namo. Įdomiausia tai, kad šitaip pasielgia ir šėtoniškos sielos, kurioms palikti headlainerių pasirodymą visai neįprasta. Gal suverskim visą kaltę Kanwulfo pareiškimui, kad ne satanizmas įtakoja jo muziką…

Man pačiai po šio šou lieka gana dviprasmiški pamąstymai. Sakykim, kaip ten iš tikrųjų su tuo muzikos rimtumu ar klounada? Jei jau skelbiama, kad abejotina tikroji grupės susikūrimo data, kaip tada vertinti jos kūrybą? Iš to, ką tą penktadienį išgirdau, linkčiau prie cirko varianto. Nustačius grėsmingą pozą, nieko ypatingo neparodyti – kuo ne juokdarystė? Ir taip … 20 ar 13 metų? Tiek to, matyt visko reikia.

Štai čia iš vokiečių atimsiu trečią šešetą ir atiduosiu estams. Kaip jau sakiau, jie man tądien paliko geriausią įspūdį. Kaip begerbčiau vokiečių metalo sceną (pažiūrėkim kad ir į vos po kelių dienų pasirodžiusį Udo), sausio 29 d. įvykiai neįtikino jos absoliučia kokybe. Tuo malonesnė buvo ta vasario 2-oji…