Reportažai

„Wacken Open Air 2009“ – dvidešimtas kartas, daug ar mažai?

2009.09.06 00:00, Birutė

Festivalio nuotraukų galima rasti čia >>

Dvidešimt metų. Tai daug ar mažai? Žiūrint apie ką kalbama. Čia gi bus dvidešimtojo WOA apžvalga. Festo, kuris per tuos metus dešimteriopai išaugo, subrendo, net užsivilko solidų kostiumą. Galima jį vadinti komerciniu, pižonišku ar dar kitaip. Kiekvienas sprendžia iš savo varpinės. Tiems, kas šiemet vėl ryžosi sukarti tūkstantį kitą kilometrų iki mažo, bet garsaus Vokietijos miestelio, labiau rūpėjo sunkioji muzika, pažįstama ar nelabai Wackeno aplinka, tiesiog ypatinga festivalio dvasia. Kaip toj reklamoj: kartą paragavęs negali sustot. Buvo ir pirmą kartą pasiryžusių pasimalti virš 70 000 žmonių minioje, kad patirtų tą „skonį“. Pirmiausia tai „Wacken Metal Battle“ dalyvių KIELWATER nariai ir svečiai. Na, dar vienas kitas lietuvaitis. Važiuojam…

„Wacken Open Air 2009“ – dvidešimtas kartas, daug ar mažai?Tas ilgas kelias…

Šį kartą tradicinis alkobusas pasidalija į kelis mažesnius ekipažus, įvairiais keliais ir skirtingu laiku pasiekusius Vokietijos šiaurę. Pora jų renkasi poilsį Berlyno hostelyje, kad kita diena būtų „šviesesnė“. Kiti, kaip tikri ekstremalai, mina tiesiogiai, beveik be poilsio, kad anksčiau įkvėptų specifinio, su niekuo nesupainiojamo fermerių laukų kvapo.

Prie Wackeno vėl beveik nėra transporto spūsčių, nes šiemet organizatoriai dar patobulino įvažiavimo punktų išdėstymą ir kontrolę, kitur nukėlė dalyvių ir press kortelių išdavimo vietą. Senojoje išplėtė autobusų ir kito transporto parkavimo zoną, nes ratuotos priemonės sunkiai besutelpa apylinkėse. Taigi trečiadienio popietė laisva įsikūrimui ir apsižvalgymui. Oras tądien malonus, beje, jis beveik visą laiką buvo bene padoriausias per visą mano lankymosi WOA istoriją. Nuo 2002 m. yra ką lyginti… Čia gi netikėtai nutinka taip, kad tą dieną visai apleidžia jėgos, taigi „pajėgesniems“ laikams atidedu vizitus į baseiną, į „Metal Marketą“, į naujai atsiradusį vikingų kaimelį su visokiomis atrakcijomis ir kitur. Veteranams atleistina…

Metalo ritmu

Liepos 30 d., ketvirtadienis

Muzikinis veiksmas šįsyk pavėlintas iki 18.30 val. Ir iš karto užklumpa nemaloni staigmena – dėl tarpusavio nesutarimų atšauktas ANTHRAX pasirodymas. Mano nuostolis nedidelis, nors buvau pasiryžusi dar kartą pamatyti vienų iš kadaise populiarių JAV trešo mokyklos atstovų šou. Ir užuojauta tiems, kam galbūt tai buvo svarbiausia festo grupė. Visko būna, nors kartais tikrai ne visko reikia…

Tas veiksmas prasideda nuo akistatos su pagarsėjusiais vokiečių „piratais“ RUNNING WILD. Nereikėjo šiai trijulei, kuri skaičiuoja jau virš 25 metų, toli belstis, tik iš Hamburgo. Sakysite, ar per tiek laiko nenusibodo ši iš pradinės sudėties belikusio vienintelio Rolfo Kaspareko komanda su savo „žygiais“? Man asmeniškai ne. Jei nekreipsime dėmesio į panašią tekstų tematiką, muzika jų smagi ir uždeganti. Taigi visai maloniai paklausau bent dalies jų šou. Ir linksma, ir brangenybės savo vietoje.

Pirmojo „Wacken Metal Battle“ laimėtojai DRONE gali pasigirti gana greitu ir sėkmingu iškilimu sunkiosios muzikos scenoje. Gal iš dalies jiems padėjo iki šiol klijuojama ta nugalėtojų etiketė, tačiau nuvertinti neverta ir aršiai melodingos, tikrai vežančios jų muzikos. „Wet“ scenoje, kuri gerai žinoma dėl tvankumo joje, netelpa žmonės. Štai taip, nereikia nė didelių žvaigždžių statuso. Tačiau nelauktai kilusi liūtis čia užkuria tikrą pragarą. Atsiduriu besiveržiančių po stogu ir norinčių išlįsti iš tos mėsmalės srautų sankryžoje, ir jau mąstau, į kurią pusę pasiduoti saugiau. Galiausiai nusprendžiu toliau klausytis patinkančios muzikos, taigi tenka įtempti ne tik ausis, kurios sugauna ir dar tebegrojančių „piratų“ akordus, bet ir raumenis. Ir vis tiek smagu. Kaip ne keista, nepavirstu faršo krūvele, taigi pateisinu sau šį pasirinkimą ir po vokiečių šou keliauju toli toli, link „Party“ scenos, kur tuoj pasirodys romantiškieji italai LACUNA COIL.

Matyti teko ir juos. Tačiau reikia pasakyti, kad tokiai gotiškai metalinei muzikai kaip tik labiau tinka ši mažesnioji scena. Teko girdėti, kad kai ką iš mūsiškių nuvylė dabartinė grupės būsena. Man tuo tarpu ši lyriškai aštri skirtingų vokalų „dvikova“ ir užtikrintas elgesys scenoje paliko gana gerą įspūdį. Gal iš dalies dėl to, kad ką tik „pasikroviau“ kur kas brutalesnio skambesio. Bet vis tiek neblogai.

Na, ir pagaliau pamatau legendinį sambūrį. Gal kam nors nieko nesako tokie vardai kaip Dio, Iommi, Butler, Appice? Tuomet verta žvilgtelėti į muzikos enciklopediją. Jei vis dėlto sako, neabejotinai verta pamatyti HEAVEN & HELL. Nesakau, kad asmeniškai žaviuosi visomis „legendomis“, tačiau šis ketvertas davė sunkiosios muzikos scenai labai daug, ir bent jau pagarbos tikrai nusipelnė. Taigi neišskiriant nė vienos grandies, ir dar pamiršusi aplinkinį šurmulį, klausausi neužmirštamo vokalo, nepriekaištingų gitaros rifų, ritmo sekcijos asų darbo. Ir tiesiog žaviuosi kiekvieno iš jų skambesio kokybe. Čia iškyla klausimas, ar Dio dėl pavydėtinos balso būklės tokiuose metuose nebus sudaręs sutarties su pačiu velniu? Veteranai stipriai ir tuo pat metu laisvai laikosi pusantros valandos ir palieka kuo puikiausius prisiminimus. Taigi vidurnaktį iš tiesų tarsi suartėja dangaus ir pragaro horizontai…

Šios dienos programa, su keturiomis grupėmis, baigta. Dar kurį laiką praleidžiu VIP zonos bare, kur paprastai iki paryčių šurmuliuoja tiek dalyviai ir organizatoriai, tiek korespondentai ir kiti žiniasklaidos atstovai. O likusį poilsį palapinėje pusantros valandos drumsčia pasipylusi stipri liūtis. Patikėkit, tuo atveju lietus tikrai ne prie miego traukė…

Liepos 31 d., penktadienis

Penktadienis, kaip man neretai nutikdavo ir ankstesnių apsilankymų Wackene metu, sunkiausia diena. Kur gi ne, galvoju žiūrėdama į asmeninį tvarkaraštį su dešimčia komandų. Taigi po lengvų pusryčių ir nemažo puodo kavos jau 11 ryto traukiu link „Black“ scenos. Ten verta pamatyti savitą istoriją turinčius norvegus VREID. Daugeliui turbūt žinoma, kokio tragiško įvykio pasekmė buvo šios grupės atsiradimas. Taip sakant, RIP Valfar. Ir kaip buvo galima tikėtis, net ir ankstyvą metą prie scenos susirenka nemažai galvų. Oras neblogas, nors pučia stiprus vėjas ir kartais palynoja. Bet visa tai niekis, nes pirmieji VREID akordai kaip mat priverčia įsijausti į bendrą šėlsmą. Senovinis, truputį epinis, bet nenuobodus ir savitas black metalas liejasi laisvai ir tik per 40 minučių sugeba ir sužavėti, ir pamaloninti. Vaikinai pavaro išties šauniai. Žodžiu, šou kuo puikiausiai tinka žvalumo dozei, faktiškai visai dienai.

Tąkart manau, kad nemačiau kaip tik tuo pat metu grojusių vokiečių SUIDAKRA, ir dėl to kremtuosi. Bet kartais būna malonių netikėtumų, apie tai vėliau. Tuo tarpu susidaro ilgesnė pertrauka, taigi pats laikas apsidairyti dar išsiplėtusiame metaliniame markete, kuriame vėl randu seniai ieškotų diskų, ypatingesnių aksesuarų, dar šio bei to. Ir šiaip susitinku su kituose sektoriuose apsistojusiais tautiečiais, kas sunkiai įmanoma koncerto teritorijoje. Po to pietūs su alumi savojoje zonoje, ir jau priartėja KIELWATER laikas „Wacken Metal Battle“ kovoje, o saviškius palaikyti būtina. Taigi dar viena lietuvaičių susirinkimo vieta. Šįkart lietus kaip tik nelyja, kaip pernai grojant MANDRAGORA, dargi groja GAMMA RAY, taigi žiūrovų nedaug, bet palaikymas vis tiek nuoširdus. Nežinau, ką apie savo pasirodymą galvoja patys grupės nariai, tačiau man ir garso kokybė, ir pats šou paliko kuo geriausią įspūdį. Nelabai matėsi ir jaudulys, kuris vis tik turėjo būti, grojant tokiame renginyje. Na, mūsiškių palaikymo komanda dar išsiskiria tuo, kad bando apsauginių budrumą gerdami iš butelio, apvynioto festo programa, ir dar demonstruoja derybininkų sugebėjimus. Aišku, ir viena, ir kita apsaugos naudai, nes čia šie vyrukai tikrai ne iš kelmo spirti. Tuo tarpu grupė baigia, trumpas pokalbis prieš išsiskiriant su tautiečiais, nes manajame maršrute toliau šviečia TRISTANIA.

Taip, Norvegijoje esama ne tik bliako. Ši atmosferinio gotikinio metalo komanda taip pat gerai žinoma ir turi nemažai gerbėjų. Pati savęs prie jų nepriskirčiau, tačiau TRISTANIA skambesys patinka. Gal net labiau negu „pabėgėlio“ Morteno Velando suburtos SIRENIA. Įvairių instrumentų simfonijų ir agresyvių akordų samplaika, įdomi blekeriško vyriško ir sopraninio moteriško vokalų sankirta, bendra šou atmosfera – visa tai patrauklu ir įtikinama. Tad kuo puikiausiai praleidžiu šią valandą ir jau nusiteikiu vieniems iš savo favoritų.

Jais pastaraisiais metais tapo ir išliko JAV scenos atstovai NEVERMORE. Kilę iš Sietlo, kuriame iš esmės karaliauja kitokia muzika, šie vaikinai sugebėjo savo SANCTUARY laikų power metalą apipinti melodingu brutalizmu, išskirtiniais gitariniais viražais, ir visa tai suteikė grupei savotišką skambesį. Na o Warrell Dane balselis ir povyza jau seniai tapo grupės vizitinė kortelė. Tiesa, pastarajam pasirodžius scenoje, lieku gerokai nustebinta, vietoj ilgaplaukio blondino išvydusi vidutinio ilgio plaukų šateną su kepuraite. Bet nuostaba pasislepia, kai tik nugriaudėja puikiai pažįstami, ir tokie savi akordai. Po poros senesnių „gyvų“ pažinčių su NEVERMORE beliko klausytis jų diskografijos ir laukti naujo susitikimo. Todėl dabar tiesiog mėgaujuosi šia „akistata“, vis dar gėriuosi komandos profesionalumu ir Dane charizma, traukiu kartu „we are enemies of reality“, nenusakomai puiku. Ir visai nejaučiu pavojaus, kuris tyko, kai skambant vienam gabalui Warrellas paragina surengti milžinišką „crowd surfing“. Kažkaip pavyksta išvengti kieno nors svorio ant sprando, nors ši atrakcija iš tiesų užverda. Taigi visumoje tai vienas labiausiai įsimintinų viso festo momentų.

Susidarius paskutinei tos dienos pertraukai, keliauju į vikingų kaimelį. Tai šiųmetinė naujovė, kuri tikrai įdomi ir turėtų sulaukti pratęsimo. Didžiulėje teritorijoje beveik autentiškoje aplinkoje gyvenantys, tradicinius rūbus dėvintys senųjų karių „palikuonys“ siūlė ir įvairių dirbinių, ir savitų valgių bei gėrimų, ir ekstremalias senovines pramogas, ir įvairiausių jėgos išbandymo varžybų reginius. Čia stojo ir dar viena, viduramžių scena, kurioje taip pat grojo folkiškos pakraipos grupės. Žodžiu, netikėtai patiriama krūva pramogų. Ir jau visai be ryšio atrodo šios zonos pašonėje esanti bullhead imtynių palapinė, nes tai ne daugiau kaip kičas…

Vakarėja, ir tenka grįžti prie didžiųjų scenų. Viena iš jų tuo metu skirta HAMMERFALL. Šie švedai kartais kaltinami ir neoriginalumu, ir kūrybine stagnacija, tačiau turi gerbėjų gvardiją ir dėl tų kalbų nesuka sau galvos. Kaip „tikri metalistai“ užima pozicijas „True Metal“ scenoje ir savo senovinio pavyzdžio power metalu sukelia gausios minios ovacijas. Kad jau mačiau pagrindines panašaus stiliaus komandas, nenoriu praleisti ir šios. Įsitaisau atokiau, nes grupei dar nebaigus numatytas kitas veiksmas, kitoje scenoje. Ką galima pasakyti? Turi potencialo ši komanda, ir groti moka, ir „veža“. Taigi susiklauso smagiai. Ir tokia gera nuotaika lendu į tą „Wet“ palapinę, nes nuodėmė būtų trešeriškais laikais užaugusiai praleisti atgimusių WHIPLASH šou. Trijų Tony sukurta, o dabar nauja sudėtimi prisikėlusi amerikiečių grupė gal ir nebe tokia stipri ir pajėgi, bet bent jau paperka narių nuoširdumu. Tokie fermeriškai kaubojiški veikėjai, kiek naivokai žiūrintys į dabartines grupės perspektyvas, tačiau tikintys savo muzika, o tai svarbu. Tad nors ir trumpai, sugroja uždegančiai, linksmai, ir tarsi paskleidžia 80-ųjų – 90-ųjų dvasią. Jums ko – jėgos ar skausmo? O gal bilietėlį į chaosą?

Švenčiame KIELWATER pasirodymą. Kaip ir priklauso, su tauriaisiais gėrimais. Net nežinant rezultatų, verta atžymėti jau patį dalyvavimą, kuris yra nemažas koziris. Grupės nariai vis dar apsvaigę nuo festo masto ir organizacinės virtuvės subtilybių, bet atrodo patenkinti. Tai ir šaunu. Tuo tarpu artėja laikas pamatyti tikrus scenos veteranus, kurie turbūt nemirtingi, nes ir po 30 egzistavimo metų yra laukiami publikos, o bent tuzinas hitais tapusių kūrinių mintinai žinomi daugeliui. Be abejo, tai Lemmy + Co. = MOTÖRHEAD.

Kiek arčiau scenos prisibrauti neįmanoma, bet nelabai ir verta. Mat pirmiausia teks įveikti keliasdešimtūkstantinę minią, o paskui įkristi į „mosh pit“, pakliūti į begalinį „surfingą“ arba prieš nosį nuolat švysčios plaukai ir „air“ gitaros. Taigi apdairiai įsitaisau tarp dviejų scenų, prieš pagrindinį ekraną, iš kur viskas ir matosi, ir girdisi. O kai senoliai pradeda pašėlusiai varyti ir taip nesudėtingu ritmu, bet su dideliu užsidegimu ir velniškai paprastai sugroja virš valandos, eilinį kartą lieki ir apakęs, ir be žado. Manau, nebeverta kalbėti, ką reiškia „Ace of Spades“, „Iron Fist“, „Bomber“, „Killed by Death“, „Eat the Rich“ ir t.t. Kažkelintą kartą pamatyti šią komandą ir paklausyti Lemmy šnekų jau savaime smagu, o kur dar įspūdingos Mikkey Dee būgnų artilerijos salvės, siautėjančių mergelių šou, puikūs apšvietimo efektai! Taigi visumoje šou paliko labai gerus prisiminimus ir sutvirtino įsitikinimą, kad „motorinės galvos“ dar ilgai gyvuos.

Trauktis nelabai yra kur, nes iš kitos pusės jau susispietusi nemažesnė minia laukia bene septintą kartą WOA pasirodančių švedų IN FLAMES. Juos vėl nusižiūrėjau ir aš, taigi lieku savo vietoje. Jau po 23 val., sutemę, pats tas pasinerti į įstabią šviesų ir pirotechnikos efektų jūrą, kas būtent šios grupės šou daro išskirtinius. Dar sceninių ekranų užtvara, dreduotas patrakėlis Andersas Fridenas ir, be abejo, įsimintina, korizuotai melodinga muzika. Teko matyti grupės šou įvairiu atstumu, kiekvienas variantas turi savų pliusų, o šį kartą buvo turbūt optimaliausias. Gerai matosi ir veiksmas, ir visi vaizdai, gera garso kokybė, nėra didelio pavojaus įsimaišyti į kokią nors „velniavą“. Čia dar netikėtai vienas gabalas sugrojamas su „gyvu“ moterišku vokalu. Kito metu užsisuka masyvi „mošingo duobė“. Dar pliūpteli liepsnos, kurios, rodos, nudegins veidus. Taip nepastebimai ir prabėga dar viršvalandis, švedų šou išties nepriekaištingas. Vainikuotas fejerverku. Kas dar? Vėl suliepsnojęs tradicinis festivalio simbolis – fakelais nukabinėta ožio galva…

Oi kaip norėtųsi kur nors išsitiesti, bet pabandyk kad gudrus, kai beveik niekas nesiskirsto, nes laukia geležinės ledi ir vikingų. Taigi kojos lieka stačios, akys plačios, ausys įtemptos, nuovargis reiškia pretenzijas. Tokioje būsenoje atsitokėti priverčia hardo/metalo karaliene tituluojamos Doro ir jos komandos pasirodymas. Pamenu, pernai pabendravus su šia „velniška“ moterimi, įsiminė jos puiki forma, nuoširdumas ir paprastumas. Na o scenoje ji kaip pantera. Pasitikinti, nenuspėjama, nenuilstanti. Metas vėlyvas, bet apsnūdimas kaip mat dingsta. Jau pats jos grupės pasirodymas sukelia teigiamų emocijų, o čia dar staigmena, nors apie ją buvo šnekama seniai. Būtent Doro, pritariant SKYLINE grupei, sudainuoja specialų jubiliejinio WOA himną „We Are the Metalheads“. Nors jis vertinamas prieštaringai. Visumoje visa tai palieka gerą įspūdį. Ir mąstau dabar: kokie raganiški kerai paklūsta šiai vokalistei, turinčiai kažkokią magišką trauką? Štai „All We Are“, rodos, nieko ypatingo, o jau seniai užveda visus. Ir mes iš tiesų esame…

Na ir paskutinis „sunkus“ lašas į taurę. Dar kartą AMON AMARTH. Jau ir šaltoka darosi, bet įsimaišau į minią ir kaipmat sušylu. Daug kas galėjo pamatyti šiuos švedus „Kilkim žaibu“, taigi maždaug susidarė įspūdį. Didelėje scenoje, aišku, viskas atrodo kiek kitaip. Ir tokia erdvė, mano manymu, šiems stotingiems vyručiams tinka labiau. Vis dėlto WOA 2009 jie nebepadaro tokio įspūdžio kaip anksčiau, ir net pas mus atrodė kažkaip geriau. Gal kaltas ir jau iš kojų verčiantis pavargimas ar tai, kad čia berods šeštas kartas, kai šią grupę matau scenoje. Taigi išsilaikau iki tos trečios nakties (gal ir ryto) ir traukiu poilsiauti. Po 16 valandų priklauso. Bet čia ir vėl, tarsi sudarius kokį sandėrį, dangus prakiūra ir vėl pusantros valandos pila liūtis, lydima stipraus vėjo. Ilsėkis neramybėje, nes palapinei gresia tvanas. Ryte kai kas randa net nuplėštus tentus. Štai tokia stichija…

Rugpjūčio 1 d., šeštadienis

Paskutinis vasaros mėnuo pradedamas aktyviu pasivaikščiojimu, iki ne kartą minėto baseino. Tądien ir karščiau pasidaro, taigi pats tas pasimaudyti. Ir nors mūsų zonoje su dušais/tualetais viskas tvarkoje, iš kitų vietų girdėti nemažai nusiskundimų. Taigi jau ankstyvą rytą baseine esama žmonių. Paplaukiojusi valandėlę, grįžtu atgal į muzikinio veiksmo teritoriją. Ir čia 12 val. susiruošusi į pasimatymą su Napalmais, lieku nustebinta, šį kartą maloniai. Pasirodo, juos dienomis sukeitė su minėta SUIDAKRA, kurią taip norėjau pamatyti. Taigi išėjo visai neblogai. Ir ko tik neprimaišė ši komanda per 15 metų. Black metalas su folko motyvais, melodingas death metalas a lia Gioteburgo stiliumi, dar kitkas. Nors šiaip grupė yra gana išskirtinė vokiečių scenoje ir galbūt dėl to nesimėgauja populiarumo laurais. Bet dėl to jų muzika ne mažiau patraukli. Taigi ir dabar labai maloniai susiklauso ta minėta stilistinė įvairovė, pagarba šiai komandai.

Užtat nesunku pasakyti, ką groja jų tėvynainiai RAGE. Tiesa, labiau būčiau linkusi tai įvardinti kaip heavy negu power metalą, kaip dažnai nurodoma. Kaip bebūtų, ši ilgaamžė komanda prasiskynė sau kelią ir šiandien taip pat nusipelno pagarbos. Vien ko vertas gitaristas Smolskis. Gerai čia jaučiasi ir garsųjį būgniorą Terraną pastaraisiais metais pakeitęs Hilgersas. Apskritai trijulė turi šarmo ir savo šou atiduoda visas jėgas. Valanda išties neprailgsta, po lengvesnio metalo dozės jaučiuosi žvaliai ir nusiteikiu priimti dar vieną, šį kartą doomo. Kad jau nepavyko su Napalmais, nusitaikau į su šios grupės istorija susijusio Lee Dorriano grupę CATHEDRAL. Tokių komandų WOA pasitaiko retai, taigi čia laukia tam tikras atsipalaidavimas. Net kartais į psichodeliką nukrypstantys skambesio motyvai ir vokalo linija reiškia greičiau vidinį balansą nei įtampą. Taigi ramiai sau stebiu grupės veiksmą. Nuo praeitų kartų šou beveik nesiskiria, bet tai anaiptol ne minusas. Tai tiesiog gerai.

Žmonių jūra, ne, gal visas vandenynas, prie gretimos scenos reiškia kažką ypatinga. Iš tiesų tai ir mano dar vieni favoritai, ir dar viena esminė festo grupė. Jei jums dar neteko rašyti testamento, tai JAV trašystus TESTAMENT juk girdėjote, ar ne? Jie juodąjį testamentą „rašo“ jau virš dvidešimtmečio. Ir daro tai labai gerai. Kiek bešnekėtum apie nepamirštamus, paprastus, bet įspūdingus vienų iš žymiausių Bay Area atstovų šou, nenusakysi nė pusės jų tikrojo žavesio. Reikia juos pamatyti, ir labai rekomenduotina, ne kartą. Vis ta pati puiki sudėtis, originalus indėniškojo Chucko vokalas, puikūs gitaristai, puiki ritmo sekcija. Geras setlistas, nors jau matau iškeltą akmenį to, kuris apie pastarąjį mano kitaip… Nieko nepadarysi, daugelis kultinių gabalų vis tik sukurti maždaug iki 1994-ųjų. Nereikia nė specialių efektų, nei apšvietimo pagalbos, kurio dar nė nepradėjus temti beveik nesimato. TESTAMENT viską pasakė savo muzikos kokybe ir asmenybių įtaigumu. Tiesiog nauja tvarka, ir tiek. Galima pagyrų maišą pastatyti, vis tiek kažkas liks nepasakyta. Taigi man tai buvo viena iš WOA 2009 kulminacijų. Tuokart nesinorėjo nieko daugiau, tik grupės autografų sesijos…

Jos dar teks palaukti, nes čia pat pastaruoju metu mano pamėgtų ir dar nematytų vokiečių HEAVEN SHALL BURN šou. Neapsirinku čia pasilikusi, nes teko matyti nepakartojamą reginį. Taigi 13 metų ši grupuotė, diktuojanti trumpų plaukų „madą“, groja muziką, kurioje dera thrash ir death metalas, metalcore ir deathcore. Sakyčiau, pagal stilių ji artima mūsų matytiems CALIBAN. Tekstuose – antirasistinės nuotaikos ir socialiniai dalykai. Ir dar – grupė labai mėgsta koverius ir įjungia juos į visus savo diskus. Šiandien ji itin populiari, ką parodo beveik tokia pat minia kaip per TESTAMENT. Kažkada minėjau, kad vokiečių grupės nesivargina kalbėti angliškai ir su publika bendrauja savo kalba. Tikrai taip. Čia reikia paminėti, kad šių metų krizė praretino kitataučių gretas, nes žiūrovų tarpe akivaizdžiai dominavo vokiečiai. Tiek to, užtat HSB pasirodymas pateisino geriausius lūkesčius. Geras draivas, užvedantys gabalai, nuotaikingas šėlsmas, aktyvus „surfingas“… O tas neįtikėtinas reginys – vokalisto Marcuso raginimu susidaręs rekordinio dydžio „mošingo“ ratas, kuriame įsisuko keli tūkstančiai, ir sukosi jis kelių šimtų metrų amplitude, nuo scenos aplink garsinimo bokštą ir atgal. Ir nors gailėjausi, kad su šiuo laiku susikirto BORKNAGAR pasirodymas, tokį vaizdelį pamatyti buvo daugiau nei verta.

Bebaigiant HSB, užimu pozicijas „Meet & Greet“ labirinte, kur netrukus prasidės susitikimas su TESTAMENT. Nešina dviejų jų diskų viršeliais ir dar plastikiniu bokalu, kurį per tvorelę įdavė vienas vokietis, supratęs, kad nebeprieis per autografų dalyboms skirtą valandą. Eilė prieina beveik to laiko pabaigoje, užtat dvigubai malonu gauti tuos tris parašų komplektus ir asmeniškai pasišnekučiuoti su ką tik už šou išgirtos komandos nariais. Netrukus pasimatysime… Ir bokalo savininkas labai dėkingas…

Po pusvalandžio prasideda „Wacken Metal Battle“ baigiamasis vakarėlis. Praėjusių metų laimėtojų disko pristatymas ir „gyvas“ pasirodymas, ko proga iš Izraelio atvyko apie 60 galvų. Šiųmetinio nugalėtojo apdovanojimas, dovanos visiems dalyviams, griežtas papeikimas dėl absoliučiai nepateisinamų priežasčių neatvykusiems suomiams. Čia sužinome, kad šiemet ant pjedestalo stojo trešą grojantys jaunieji ispanai CRYSYS, o mūsiškiai tvirtai įsitaisė pirmajame dešimtuke tarp 21 komandos, tikrai neblogai. Kur kas prasčiau, kad dėl šios ceremonijos teko aukoti PAIN benefisą. Ką gi misteri Tagtgrenai, susitiksime vėliau.

Prieš dar laukiantį ilgą vakarą reikia pasistiprinti ir pailsėti. Tą ir darau, kol laikrodžio rodyklė nenumaldomai artina ENSLAVED pasirodymą. Galėčiau praleisti nekart matytus norvegus, bet itin mėgstu šią grupę. Taigi pakuoju paskutinės vakarienės likučius ir pirmyn. Pataikyta tiesiai į dešimtuką, nes šou buvo toks užburiantis ir tvyrojo tokia kerinti atmosfera, kad net laiko pojūtis dingo. Žmonių nedaug, kelias prie scenos laisvas. Tai ir neriu ten, kuo arčiau. Net sunku įvardinti, kuo taip traukia ENSLAVED muzika. Galbūt savo atšiaurumu, sudėtingumu ir tuo pat metu skambesio laisve bei idealiomis kompozicijomis. O gal tiesiog skambesio dvasios derme su pačių muzikantų nusiteikimu. Ir kai valanda artėja prie pabaigos, aišku, kuo visa tai baigsis. Žavi toji „Isa“…

O štai ir susitikimas su Peteriu. Sugrojusiu, padalijusiu autografus ir jau spėjusiu gerokai pasilinksminti ir „apšilti“. Ponaitis dar pamena 11 metų senumo vizitą į Vilnių su HYPOCRISY. Ir šiaip smagu pabendrauti su šiuo neeiliniu devynių amatų meistru. Na, ir dešimtas badas jam tikrai negresia. Nebent laikinas atsijungimas nuo lietuviško „sama-alaus“…

Pasilinksminti spėju ir pati. O tai kaip tik į naudą, kad geriau tuos GWAR suprasčiau. Na, ne tiek, kad tikčiau į KORPIKLAANI kompaniją, užtat pasirenku siaubukų meistrus. Šio penketo siaubo, porno, vadinamo sci-fi ir dar kitko mišrainė bei scenografija senokai nustelbė primityvoką muziką, kuri turbūt artimiausia trešui. Panašiai kaip LORDI, kuriuos laikau ne itin vykusiu amerikiečių plagiatu. Taigi ir kalbėti verta apie šou. Jo metu „monstrai“ nuveikia nemažai šlykščių darbelių. Sudarko Maiklo Džeksono figūrą. Atvirai tyčiojasi iš televizijos personažų, galiausiai nuraudami jiems įvairius organus. Kovoja su drakonais – kardais, pjūklais, vėzdais. Liejasi purpurinės „kraujo“ upės. Skraidžioja „mėsa“. Gero apetito visiems…

O kelias, rodos, dar ilgesnis…

Taip WOA 2009 baigiasi. Šįkart miegasi gerai, nes lietus „pasigaili“ ir naktį nebesiautėja. Lynoti pradeda tik kitą pusiaudienį, jau susikrovus ir bandant išvažiuoti, taip ir nepavykus pagelbėti italams, kurių transportas ėmė ožiuotis. Čia dar tenka sukiotis ratais, kaip nukreipiami transporto srautai, tad ekipažai susirenka po gerų poros valandų. Paskui dar kelioms stringama greitkelyje, kur kamštyje ir geriama, ir valgoma, ir bendraujama su kitais ekipažais. Taigi ir Berlynas pasiekiamas kur kas vėliau nei tikėtasi. Čia hostelyje kyla ir rimsta triukšmai, bręsta ir slopsta konfliktai, užsiveda blevyzgos ir pagaliau „lūžtama“. Nes ankstyvą rytą reikia traukti link namų. Velniai rautų tą pakeliui besimaišančią Lenkiją.

Bendrai paėmus, WOA 2009 buvo tikrai ne stipriausias, lyginant su ankstesniais vizitais į šį festą. O čia gi jubiliejus. Nors žmonių vėl buvo apie 75 000. Rekordas nebent dėl sold-outo, kuris ištiko jau metų pradžioje. Ir jau dabar aišku, kad keliatūkstantinis kalėdinis paketas išparduotas per kelias valandas, nors grupės dar nepaskelbtos. Skelbimų palaukti verta, tik besiruošiant į kitų metų festą ilgai delsti nepatartina: bilietų gali nebelikti dar šiemet. Ir nelabai guodžia tie papildomi „Wacken Rocks“ renginiai, grupių sąrašu kur kas nusileidžiantys pagrindiniam. Iki kitų susitikimų, ar saulė, ar lietus…

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
BiesaZ
2009.10.09 17:26

Aukų būna. 2008m. kolegai teko matyti, kaip žmogelis gatvėje ar pergeręs ar dar nuo kažko mirė.

Shit Schuldiner
2009.09.15 00:50

:D :D
Is kur tau pozeris zinos (juolabiau klausys) UFO?
:DD

Paršmanas
2009.09.14 23:39

O kur UFO ?????????????????????????????? Tiek visokių grupių aptarta, bet jų nėra

Shatras
2009.09.12 00:02

sator :: 2009-09-09 12:03:02
o auku ten nebuna tame tukstantiniame moše?:)

Man neteko pastebeti. Nukritusius greitai pakelia kolegos.

sator
2009.09.11 16:23

o kas sake kad jos reportazas blogas? kiek esu skaitinejes, visi gan turiningi reportai pas Birute..
tik kodel ferrume tiek marazmatiku, katrie amzinai viskuom nepatenkinti?

K.I.N.G. Satyricon
2009.09.11 14:45

Ką ten tam purve berasi, jei ir būna:) Visai geras tas reportažas, atstokit nuo tos Birutės

sator
2009.09.09 12:03

turiningai surasytas reportazas:) o auku ten nebuna tame tukstantiniame moše?:)

Pivologas
2009.09.06 11:44

Nu man paliko tikrai gerą įspūdį, nors 2008m. sąstatas buvo geresnis man. Tikiuos, jog sekančiam nepasišiukšlins. O šiaip vertinu 8/10.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus