SBS „Brodvėjuje“ – be skandalų ir gaisrų

Paskutiniu metu kone kiekvienas savaitgalis pažymėtas bent keliais sunkesnio žanro koncertais. Kovo 13-oji, nors ir ne penktadienis, bet tikriausiai kaip ilgojo savaitgalio dalis, vien Vilniuje tokių pažėrė net penkis, įvairuose klubuose ir namuose. Pasirinkimas nelengvas, visos tądien grojančios grupės jau matytos. Galiausiai apsisprendžiu apsilankyti skandalingame „Brodvėjuje“, kur kiek atsinaujinusia sudėtimi pasirodo „pikantiški skandalistai“.

Jau visai nepadoriai užsitęsusi žiema verčia slidinėti ant grindinio, vedančio į kelių gaisrų pašvaistėmis nužymėtą kaboką. Viduje matosi neblogų pasikeitimų: prasiplėtęs baras ir daugiau erdvės prieš sceną, iš pažiūros atsinaujinusi aparatūra ir geresnis apšvietimas (saldainiukas fotografams). Kuomet jau turėtų prasidėti veiksmas, prasideda garso derinimas. Gerai dar, kad ne visiems soundcheck‘as užtrunka tiek, kiek pusė pasirodymo…

SBS pasirodo jau po 21 val. „Brode“ žmonių nedaug, užtat erdvės pakankamai. Pavyzdžiui, galima sėdėti dviese prie dviejų staliukų, ant keturių kėdžių, o dar ir scenos niekas neužstoja. Pamatau vieną seną ir garsų personažą, kurio nė už ką nepažinčiau, jeigu ne sufleris. Tai Kazimieras Šiaulys, šiandien jau išėjęs iš visų „orbitų“, bet užtat nusipelnęs pagarbos. Gerai, apie skandalus…

Grupė sugalvojusi intro, kuriame gimsta „amžinasis blogis“. Visai įdomiai šis nuskamba. Dar su grupe scenoje nesu mačiusi ir naujo klavišininko Motiejaus, taigi ne viskas čia, kaip sakoma, daug kartų matyta ir girdėta. Šiaip setlistas gana standartinis, nors nekasdien pasitaikantis geras įgarsinimas leidžia smagiai klausytis žinomų gabalų. O jei įsivaizduosi save tame veiksme, tai gali pvz. palošti, vaikytis juoduosius ar baltuosius angelus…, pagaliau nušvisti „Mėnulio šviesa“ (kaip gi be jos). Dar keletas lyriškų kompozicijų, kurios nepaverčia priescenio šokių aikštele, bet nuteikia gana romantiškai. Grojama su pertrauka, kurios metu – kitoks relaksas. Nors čia nelabai pasisklaidysi, mat gaisras ne tik pakeitė baro paveikslą, bet ir gerokai „pašokdino“ kainas.

Taip ir prabėga tos pora valandų. Ką ten valandos, kai pagalvoji, rodos, ką tik naujuosius sutikome, o čia jau kovas įpusėjęs. „Skandalas“ lieka tik dalyvių tituluose, o gaisrinių tąkart irgi neprireikia. Užtat išėjus laukan, žiema vėl rodo savo nagus: sniegą drebia dideliais kąsniais, kaip vidury sausio. Mašinos valytuvams vos spėjant valyti ne pavasarinį lietų, o snaiges, kažkaip pagalvoju apie pragaro vartus, kurie grasinasi vėl atsiverti pavasarį. Tikėkimės, balandį jis vis tik ateis. Tikėkimės, trečias kartas nemeluos ir to pragaro kaltininkai pas mus atsibels…