Sunkusis savaitgalis. Triguba doom metalo dozė sekmadienį

Foto: Sklerozė. Daugiau foto: čia >>

Išaušo ir balandžio 19-oji. Sunkoka diena po vakarykščio veiklos maratono. Pagaliau kiek labiau panašu į pavasarį, tad gera nuotaika laukiama vakaro, kuris dar į vieną požemį (šįkart tai „Musė“) kviečia ne heavy metalo, o įvairaus doomo mėgėjus. Trijų užsienio grupių turas „Milestones of Misery 2009“ neaplenkia Vilniaus, taigi turėtume gauti ir paprasto, ir ekstremalaus funeral doom, ir death/doom dozės. Devyniolikta diena. 19 valanda…

Klubas toli gražu iki perpildyto, bet kartais būtent grūstis erzina. Stoviniuoja kas lauke, kas viduje, visur gurkšnojamas alus. Nagi, tikrai pavasaris. Štai iš „Musės“ išlenda jau gerai pažįstami MOURNING BELOVETH (MB) vyrukai, smagu juos vėl susitikti. Čia pat su visai paprastais ir gana santūriais airiais prisimenamas praeitas ruduo, pragariškas karštis tada vaikštant po Vilnių, kalbamasi dar apie šį bei tą. Vyrukai pavargę, sakosi praeitą naktį nemiegoję, bet vis tiek linksmi. O kieme stovi du minivenai – svečių trijulės namai ant ratų turo metu.

Štai tolumoje šmėsteli keistai pasvirusi povyza. Jai artėjant, paaiškėja, kad tai vėlgi sunkiosios scenos patriarchas. Keistai pasviręs, bet ne apsirijęs, kaip dainuoja Kaušpėdas (nors „autoritetas“ nemenkas), o pailsęs po įnirtingos kovos su tuo, kas laipsniais matuojama. Kaip ten dėl klausimo apie PILIGRIMO būgnininko amžių? Na, jis bus, bet apie tai vėliau. Tuo tarpu pats laikas lįsti gilyn, nes pirmoji grupė jau lipa. Na, čia jau tikrai nepašnekėsi apie sceną, sakykim, lenda už aptvaro. Tai kanadiečiai LONGING FOR DAWN. Ką gi, paklausykim. Tai išties depresyvios, lėtos ir sunkios muzikos, to tikrojo „juodo“ doomo pavyzdys. Nesu didelė jos žinovė ar mėgėja, tačiau susipažinti verta. Juolab su atstovais iš tolimosios šalies. Taigi kantriai išbūnu salikėje iki LFD pabaigos. Vokalas išties gali sugniuždyti smegenis, prasiskverbdamas iki pat gelmių. Laimei, taip nenutinka ir apskritai kanadiečiai palieka neblogą įspūdį.

Publikos tarpe esama nemažai veteranų, pagarba atvykusiems iš kitų miestų. Kol šnekamės su jau matytais veidais ir pažindinamės su nematytais, vėl sušmėžuoja keistai pasvirusi figūra. Toji svyra (ir būtent kairėn) vis daugiau, bet dar nekrenta žemyn. Laikas nuo laiko pasiuntinėja aplinkinius arčiau ar toliau, bet butelis dar rankose, ir kojos dar kažkaip nešioja. Tuo tarpu pasiruošia ir australai MOURNFUL CONGREGATION. Vos nuskambėjus pirmiesiems lėtiems, pratisiems, kiaurai besiskverbiantiems akordams, suprantu, kad ši grupė paliks dar geresnį įspūdį už pirmąją. Taip ir yra. Jos skambesys atmosferiškas, kiek įvairesnis ir ne toks slegiantis. Nors vis tik doomeriško „svorio“ netrūksta. Taigi, grupės išsidėsto asmeninių simpatijų didėjimo linkme.

Pabaigus australams, didysis kovotojas su alkoholiu galiausiai palūžta. Čia, žiūrėk, net dviese įtempia personažą iš lauko, sodina ant suolo. Aplinkui šnabždamasi: tokio jo nematėme jau daugelį metų… MB ruošimasis užtrunka, dar spėjam paplepėti su Darrenu ir Timmy. O tuomet atsigavęs didvyris užduoda savaitgalio klausimą: tai kiek gi vis dėlto metų tam būgnininkui? Ir primygtinai reikalauja atsakymo. Šešiasdešimt, sakau. Ir net beveik tuo įtikinu. Jau visai kreivas personažas keliauja į salę. Ar tai ženklas, kad tuoj užgros MB?

Tikrai taip. Nors jie jau matyti pas mus, labai norisi vėl išgirsti ir aštriais rifais, ir ilgesingais akordais besiliejantį deferišką doomą ar doomišką defą – kaip kam patinka. O ir vokalistų tandemas neužmirštamas. Taigi stoju į pirmas gretas, ko neužteko jėgų padaryti tuomet „Ferrum Ruste“. Malonu, kad airiai puikiai prisimena aną festą ir tai visiems pasako. O kai viena po kitos pradeda skambėti su niekuo nesupainiojamos, ilgos, gilios, puikiai sudėliotos kompozicijos, abejingų likti tiesiog negali. Kaifuoja visi. Na, beveik. Štai šokteli Brendanas ir išstumia beveik į muzikantų aptvarą griūnantį personažą. Šis žnekteli tiesiog po kojomis, ir vėl darbuojasi vyrai, keldami nelengvą naštą. Kai kam koncertas tikrai pasibaigė… Tuo tarpu po keliolika minučių trunkančios MB kompozicijos toliau keri ir palieka euforijoje. Nenupasakosi čia, tą atmosferą reikia patirti patiems. Nors kartą. O dar geriau dusyk.

Viskam yra pabaiga. Taigi ir šis malonus vakaras baigiasi. Grupės išvažiuoja į Lenkiją. „Musė“ užsidaro. Pėdinam su vienu iš paskutinių dalyvių iki kelių išsiskyrimo. Oi kaip seniai bėjau namo pėsčiomis. Gal tai „lemtis“, kuri užsiliko galvoje ir širdyje. Iki šiol…