Reportažai
„Velnio akmuo 2009“ – Puntukas vietoje, bažnyčia tebestovi
Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>
Kai pernai buvo atšauktas jau tada šventvagišku vadintas metalo festivalis „Velnio akmuo“, visi tik ir kalbėjo apie būtas ir nebūtas to priežastis. Šiemet taip pat atsirado skeptikų, suradusių dar daugiau priežasčių, dėl ko jis vėl turėtų neįvykti. Laimei organizatoriai, nors daug kuo rizikuodami ir nemažai pakovoję su įvairaus plauko priešininkais, seniai brandintą idėją ėmė ir įgyvendino. Ir tegul rašo visokie „šileliai“ apie grėsmes ir vos ne apokalipsės reiškinius, o klebonai ir egzorcistai per pamaldas piešia šį reiškinį juodžiausiomis spalvomis. Pirmasis festivalis parodė, kad visos baimės buvo nepagrįstos: apylinkės nenusiaubtos, Puntukas tebeguli vietoje, o aukščiausia Lietuvoje bažnyčia tebestovi. Nors „velnių“ prisirinko gal pora tūkstančių.
Penktadienis, liepos 17-oji
Atsirandu čia penktadienio popietę, autobusu, kuriuo senokai bevažiavau. Užtat kaip smagu stebėti gražias apylinkes, dardant 2,5 val. po miestelius ir kaimelius. Pačiuose Anykščiuose buvau seniai, kai dar tekdavo važinėti į praktikas kolūkiuose. Miestas atrodo gražiau. Na, o prie festivalio įėjimo nesklandumai – pasirodo, „ožiuojasi“ kompiuterius palaikantis generatorius. Tad ir įeiti/įvažiuoti tenka vėliau nei numatyta. Sustiprinta apsauga tikrina kuprines ir bagažines, bet ir pati supranta, kad bus apgauta. Net ir šunys šiuo klausimu netaria savo griežto „au“. Vėliau teritorijoje pasirodo nemažai tos „apgavystės“ įrodymų ir net kai kurios nemalonios to pasekmės, bet nedrumskim vandens, taip sakant.
Jei jau prakalbome apie vandenį, Šventosios juosta ties stovyklaviete ir šioks toks paplūdimys buvo tikra atgaiva karštomis dienomis. Bet kaip gi kitaip, jei visą savaitgalį velniai virė smalą? Ir šiaip visas zonų išdėstymas labai patogus, taigi vieta festui tiesiog ideali. Beje, linksma programėlė.
Penktadienį muzikinis veiksmas numatytas tik vakarui, taigi galima veikti daug ką. Po palapinių pastatymo mirkti upėje, tarp žuvų, buožgalvių ir netoliese krykiančių ančių. Užkandžiauti, ragauti „šamaniškos“ arbatos arba dar stipriau. Apžiūrėti prekyvietes, tinklinio aikštelę. Masažistu patapęs Jonas Z. irgi jūsų paslaugoms. Ir dar daugiau…
Lygiai 19 val., tarsi suskambus velnio kurantams, scenoje pasirodo SAPLES. Tam, kad dar kartą paskleistų savo mirtiną skambesį. Nedažnai koncertuojantys uteniškiai visada laukiami sunkumų mylėtojų. Sena defo mokykla valdo, nors klausimas apie diską ir naujesnius vėjus grupėje taip ir kirba galvoje. Groja SAPLES tik kiek ilgiau nei pusvalandį, tačiau spėja gerai nuteikti žiūrovus. Šių kol kas negausiai, bet tai tik pradžia.
Latviai HEAVEN GREY egzistuoja su pertraukomis, tačiau jų atgimimas malonus. Doomo šaltą romantizmą ir gotikinio skambesio paslaptingumą supynę ir net tragiškus įvykius grupės istorijoje pamynę muzikantai vėl stiprūs, kaip ir prieš 15 metų. Labai smagu vėl išgirsti šią grupę, ir nėra čia ką daug šnekėti.
Tuo tarpu taip išgirti norvegų „kulinarai“ LEPROUS pasirodo ne tokie jau ir originalūs. Kur čia blekas, gal vokale? Progresyvo esama, tačiau jiems toloka iki žymiausių šio stiliaus atstovų. Stilių mišrainė kartais gali kaip tik maišyti, kas, mano ausimis, čia ir yra. Titulai ir kritikų liaupsės – viena, o tai, ką pamatau ir išgirstu – kita. Ne įdomiausias skambesio variantas, ilgainiui grupė net nusibosta. Taigi pagalvoju, kad džiazą su metalu labiau pavyko suderinti CYNIC ar ATHEIST komandoms. Arba tai tiesiog nelabai koncertinė grupė. Na, o tiems, kam mišrainė patiko – skanaus!
Karšta. Ir ne tik dėl to, kad pagaliau gimtinėje nusistovi vasariški orai. Scenoje rodosi tikra egzotika. Kol vieni arabai terorizuoja pasaulį, kiti jį „ima“ sunkiai. Tokie yra jordaniečiai BILOCATE. Vos mano ausims išgirdus pirmuosius kūrinius, pasitvirtina atradimų teorija. Čia irgi mišrainė, susidedanti iš kelių metalo krypčių, ir, aišku, kvepianti rytietiškais prieskoniais. Tačiau šis orientalistinio skambesio vientisumas taip sužavi, kad pamirštu iki tol grojusias grupes ir tiesiog siurbiu rytietišką dvasią. Skirtingi tempai, besikeičiantis vokalas, gitarų ir klavišinių soluotės – nuostabu. Ir nors šiam šešetui teko ilgai keliauti, šou vyručiai atiduoda visas jėgas. O aš suprantu, kad tai vieni iš manųjų tos dienos favoritų.
Nors laikas nevėlus, nuovargis, o gal ką tik patirti įspūdžiai sumažina nuosavas jėgas. Taigi ŽAS, tegul ir vėl „pasunkėjusius“, girdžiu palapinėje. Iš tiesų nelabai čia kas skandalingo, nors visai smagiai jie „susiklauso“. 
Tuo tarpu kiek atsigavusi keliauju kažkelintą kartą pamatyti Norvegijos juodulių KEEP OF KALESSIN. Šis kvartetas kažkuo ypatingas. Ne vien savo tamsumų eksperimentais ar kūrybine istorija. Turi šiauriečiai kažkokios charizmos, tad galėčiau jų klausytis nors ir dešimt kartų. Turbūt ir daugelis kitų, nebent iš tiesų nekęstų bliako. Taigi šou vėl palieka kuo geriausius įspūdžius. Manau, iki kito karto…
Savo ilgais pasiruošimais garsėjantys NAHASH šį kartą leidžia kurį laiką pasimėgauti alumi ir taip ištverti „nenulūžus“ vėlyvą metą. Tačiau tamsos karių ritualų kokybė ir įtaigumas atperka viską. Turbūt atsiras vos vienas kitas, dar nematęs šios grupės, tegul ir retokai pasirodančios. Visi kiti puikiausiai žino, kaip kerinčiai ir hipnotizuojančiai veikia šis juodasis magnetas. Taigi negaiškim laiko šou pagyroms, pirmyn į rokoteką.
Šioje atrakcijoje sukasi dar nemažai ištvermingų sielų. Kur kas jaunesnių, nei joje skambanti muzika, bet tai labai smagu. Kiti gurkšnoja nuo policijos ir pasieniečių šunų išsaugotą alų ir kaupiasi „juodajai subatai“. Kol galiausiai pastaruosius įveikia Hipnas…
Šeštadienis, liepos 18-oji
Prisikelti sunkoka. Tenesupyksta STRANGER AEONS, kad tą „ankstyvą“ rytą jėgos neleidžia nupėdinti iki scenos. Tikiu, kad ten buvo bent kelios dešimtys galvų, nes, be to, prasidėjo velniškasis pamiškės tinklinis. Piktųjų danų CROCELL keli išgirsti kūriniai pasirodo nuobodūs, taigi grįžtu į Šventosios pakrantę nešina bokalu skanios „magiškos“ arbatos. Ir čia gerai girdisi deferiškai trešeriški ritmai, niekuo neišskirtiniai, net aršumu.
Italų heavy/progresyvo miksas patraukia bent jau tuo, kad gerbiu šios šalies sceną. Taigi maždaug pusę romiečiams THE PROWLERS skirto laiko praleidžiu jų akivaizdoje. Skambesys malonus, kadangi užaugau, taip sakant, būtent su tokia muzika. Tik festo kontekste kiek neįprastas. Nelabai ką originalaus išgirstu ir čia, taigi likusią laiko dalį praleidžiame, vykdydami tokią „programą“, kuri neužkliūtų vaikščiojančiai apsaugai, nebūtų sugadinta palapines naršančių budrių šunų snukelių ar tiesiog nekristų į akis „stukačiams“. Taip taip, tokių čia būta…
Latviai FRAILTY. Tuo daug kas pasakyta, nes turbūt nedaugelis suabejos šių doomerių muzikos kokybe, įtaigumu, gilumu. Diena ar naktis, grupės skambesys tiesiog puikus. Ne išimtis ir „velnių puota“. Kam to negana, galima susipažinti su neseniai pasirodžiusiu EP. Tuo tarpu prieš ilgesnę pertrauką demoniškąsias linksmybes vainikuoja LUCTUS pasirodymas. Grupės sielos blaškymasis tarp gimtinės ir negimtinės suretino gyvus pasirodymus, tačiau ir verčia jų laukti. O čia dar tikrai vertingas CD šiemet išleistas. Taigi buriasi „velniškos“ sielos prie scenos. Pati tuokart irgi parduodu nelabajam savąją ir nekantriai sulaukiu LUCTUS. Juodasis metalas nuniokoja ausis ir širdis. Sužavi. Užburia. Nokautuoja. Išties įsimintinas įvykis, tai bent jėga buvo! Ir daugiau jokių epitetų…
Tuo tarpu į rankas pakliūva toks laikraštukas „Šilelis“. Rašytų sau apie gražias Anykščių apylinkes, kaip kadaise A. Baranauskas savo kūrinyje. Bet ne. Šįkart jame apstu „antivelniškos“ propagandos. Skaitau ir netikiu savo akimis. Atseit susirinks čia 20 000 juodastriukių pabaisų, nuniokos netoliese esančias kapines, išgąsdins vietinius, dar, neduok dieve, pakreips legendą kita linkme ir sugriaus bažnyčią… Kad jau, pasak šio leidinio, grėsė beveik apokalipsė, susivienijo egzorcistai, kunigai ir vietinės davatkėlės, dar kartą bandė trukdyti renginiui, bet šis ėmė ir įvyko. Visų propagandistų pykčiui, gana ramiai ir sklandžiai, jei neskaitysim ištikusios finansinės krizės.
Lenkų deferius TRAUMA tikriausiai kažkas pačius „traumavo“, mat šie gyvena savuoju laiku ir suvėlina visą vakarinę koncerto dalį. Bet kai energija, puiki technika ir tikrai mirtinas skambesys pradeda lietis nuo scenos, viską galima atleisti. Daugiametis kolektyvas dar kartą įrodo lenkų death metalo stiprybę ir gyvybingumą, savo laiką „sutvoja“ užtikrintai ir turbūt nepalieka abejingų. Tai palauksime to „chaoso archetipo“, ar ne?
Žinant skandalus DISSIMULATION stovykloje ir susvyravusią reputaciją, galima suprasti, kodėl jų šou čia buvo pagarbiai pavadintas staigmena. Kada paskutinį kartą matėme juos scenoje? Tenka pasukti galvą. Bet čia jie išties pasirodo. Gimtajame mieste. Be jokių pokštų. Ir jau vakarėjant užkuria tokią blekerišką peklą, kad tik katilo su smala betrūksta. „Atidavė“ Anykščių kapinės mirusius ar ne, tačiau DISSIMULATION chaosas ir trankus šou tikrai įsimintinas. Ką bepridursi. Kada kitas?
Paskutiniai tautiečiai tą vakarą – OBTEST. Na, ir ką naujo pasakysi apie dešimt kartų matytą komandą, pastaraisiais metais bene labiausiai garsinančią mūsų pagoniško ir apskritai metalo sceną? Kaip visada, grupės muzika tarė ir padarė savo. Galingai, įtaigiai, be kompromisų. Kilo sakalo vaikai, lapojo gyvybės medis, devyniaragis ant ragų nešiojo saulę, o vedlys parodė kelią į amžinybę… Tvirtai ir šauniai.
AZARATH, laimei, laiko nesupainioja, nors jau vis tiek viskas vėluoja. Dar vieni mirtino skambesio skleidėjai pasirodo be velnių velnio prie būgnų, tačiau ne mažiau aršiai ir piktai. Jei jau dvasininkai taip gąsdino žmones velnių išdaigomis, šios grupės muzika, ko gero, galėtų būti arčiausiai tiesos. Tačiau, kad ir kaip įnirtingai grojo lenkai, o jų gerbėjai šėlo prie scenos, Puntukas liko savo vietoje, o bažnyčia ne kiauru stogu.
Prasideda žvaigždžių ir žvaigždučių valandos. Pirmieji jų tarpe išlenda legendiniai olandų deferiai SINISTER. Ištisos šios šalies scenos metalistų plejados atstovai daugelį metų ėjo keliais ir klystkeliais, kol atklydo ir pas mus. Ką gi matėme ir girdėjome? Bent aš mačiau kiek pavargusį ir jau ne tokį energingą ketvertą. Bet girdėjau jėgos ir nuožmumo beveik nepraradusį mirtiną užtaisą. Gal mirties metalo galia nemirtinga? Šou tikrai nenublanko ir iki šiol paliko kuo geriausius įspūdžius. Gal net galima pasakyti, kad olandų scena valdo…
Ilgas ilgas tas laukimas. Bet nekeista. Ir laukti verta. Nes pagrindinės festivalio komandos juk laukiama. Taip, tai tie „baisieji“ brazilai, kuriais buvo bauginami anykštėnai. Dar kartą SEPULTURA. Ką gali meluoti ar nemeluoti trečias sykis? Būtent tiek kartų daug ko matę ir sudėtį keitę „laidotuvininkai“ pasirodė Lietuvoje. Ir čia jau po vidurnakčio trenkia nesenkanti jėga, neblėstanti energija ir absoliutus dinamitas. 
Neminėsiu jau tiek kartų linksniuotų grupės istorijos vingių, kurių dalis atsispindės netrukus būsiančiame Jono Zarraza atsiminimų almanache. Tiesiog beveik pusantros valandos griaudėję SEPULTURA hitai ir pushičiai, Derricko charizma ir visų muzikantų profesionalumas abejonių ar abejingumo sukelti niekaip negalėjo. Bujojo gyvi ir pusgyviai, šėlo dideli ir maži, nes tai juk ta pati brazilų ir visos metalo scenos legenda! O istorijos nesuklastosi. Kaip ir „Roots Bloody Roots“ iš grupės grojamiausių kūrinių neišbrauksi. Velniškai stipru ir įspūdinga.
O čia žadėtieji Jono Z. atsiminimai iš pirmojo SEPULTURA vizito kulisų ir užkulisių. Kaip priklauso undergroundui ir jau tuometinei jo pažibai, kalba neredaguota, necenzūruota ir slenguota. Malonaus skaitymo!
Jonas Zarraza. „Kaip aš SEPULTURA koncertų organizatoriams padėjau“.
Labuks. Kadangi pasirodė, kad esu vienintelis savanoris pagalbininkas, kuris padėjo organizatoriams per pirmą ir trečią SEPULTURA koncertą „Marijos žemėje“, tai nusprendžiau truputį pasidalinti įspūdžiais iš organizacinės pusės ir būtent iš to pirmo „apsireiškimo“ virtuvės. Trečiasis gi dar nespėjo tapti „legenda“…
Taigi pradėsiu nuo užsiminimo apie tikriausiai daugelį iš klumpių išversiančios info. Kaip manot, kas iš Lietuvos pusės organizavo to turo Maskva–Talinas–Ryga–Vilnius koncertą anuometiniuose Vilniaus Sporto rūmuose? Kad liktų intriga, tą dalykėlį išduosiu vėliau. Organizatorius visi greitai pamiršta, o dažniausiai (tais laikais) visai supratimo apie juos neturėdavo. Taigi buvo manančių, kad SEPULTURAI, atseit, nefig veikti ir tipo atvarė pagrot į tokį užkampį – labdaringas turas. Deja, taip nėra. Kažkas už visa tai turi sumokėti…
Turą organizavo „Biz Enterprises“ kontora – ta pati, kuri po nepavykusio perversmo Maskvos aerodrome per savaitę suorganizavo chaliavną METALLICA, AC/DC, PANTERA ir kt. koncertą. O jei manot, kad tokios grupės, kurių koncertų grafikai sudaryti metams į priekį, viską meta ir iš meilės muzikai varo Maskvon, kad paremtų Jelcino pergalę, tai žinokit, kad taip tikrai nėra. Tokio lygio komandas be eilės atvaryti į aerodrominį koncertą galima tik gerai joms už tai sumokėjus. Kiek? Neturiu supratimo. Aš nesu smalsus, ir organizatoriai apie tokius dalykus tik su muzikantų vadyba derasi, o ne visiems pasakoja. O kad kai kurie rimti Rusijos verslo banginiai jau tais laikais turėjo gerą skonį ir negailėjo tam babkių, energijos ir sugebėjo viską suorganizuoti – tai jau istorija. Deja, litvinai tuo pasigirt iki šiol negali: pažiūrėkit, kokį š..ą koks Uspaskichas veža į Kėdainius, ir viskas aišku.
Bet čia jau nukrypau nuo temos. Toliau apie SEPULTURA koncertą. Kodėl tokį turo maršrutą pasirinko organizatoriai, nežinau. Greičiausiai puikiai jautė, kad netrukus tapsim tikru užsieniu ir jau be jų pagalbos sugebėsim festus daryt… Deja, to vis tik teko palaukt.
Apie muzikinę programą čia beveik nerašysiu. Kas tuomet buvo, prisimena, o kas ne (aišku, kurie galėjo būti) – patys kalti. Nušviesiu įspūdžius iš organizacinės virtuvės. Tai va, viešbutis. Visas grupes ir turo organizatorius apgyvendino „prabangiame“ viešbutyje „Gintaras“, tame prie geležinkelio stoties (dabar „Panorama“). Anais laikais, kol mentai nepradėjo kabintis, visos Vilniaus kekšės ten klientūrą rinkdavosi. Dabar joms teko persikelti į Sodų g. (čia, jei dar kas nežino, kur sostinėje galima greičiausiai venerinių ligų pasigaut). Chebrytę iš organizatorių labiausiai domino Vilniaus alaus barų išsidėstymas, todėl aš, kaip „pagrindinis“ savanoris ir šio reikalo žinovas, maloniai organizavau jiems turą po geresnius alubarius. Dabar daugelis alaus mėgėjų tikriausiai man vožtų snukin už tokį alko-maršrutą, bet galutinis ir geriausias taškas buvo „Stikliai“. Tiesa, tada dar nebuvo nei „Alaus namų“, nei „Šnekučio“. O tais laikais tie „Stikliai“ buvo visai nebrangus ir ūžiantis alaus baras su gera užkanda ir t.t. Visai ne toks, kaip dabar, kai pavirto turtingų p….ų, karalių ir prezidentų valgykla. Alus ir zakusonas padarė gerą įspūdį, todėl po kažkelinto bokalo aš chebrai ir sakau: gal grįžtam į sportrūmį, neblogai būtų tuos brazilus ir pamatyt? Kadangi tai buvo paskutinis turo koncas ir jie jau viską matė ne kartą, toks mano pasiūlymas jų nenudžiugino. Bet įkalė dar po vieną, tada sutarėm ir nuvarėm. Spėjom laiku, dar net taksą iškvietėm, o ten tik kažkuri rusų grupė grojo.
Dabar apie autorines teises, vadybą ir kt. Kadangi SEPULTURA su savo vadyba atributikos neatsivežė ar atsivežė mažai, tai tą spragą užpildė rusų „piratai“. Pritempė našyvkių, maikių, plakatų ir t.t. Kadangi ir aš kadaise tais dalykėliais truputį prekiavau, tai žinau jų gamintojus ir platintojus. O jiems gyvenimą gadino brazilų vadyba. Tos dvi bobos – viena mėlynais, kita žaliais plaukais. Tai viena, tai kita lakstė prie kioskininkų ir išmušinėjo nalogus ir atkatus už nelegaliai parduotą produkciją. Aišku, vienetų nieks neskaičiavo, bet tos p….s zujo ratais kaip užsuktos. Kioskininkai, be abejo, jas išdurdavo, nes angliškai tipo nesuprato, o atkatus mokėjo tik smulkiom monetom. Tai bobelkos į polietileninius maišelius viską pylė. Litų tada dar nebuvo, berods rubliai ar jau tos pereinamos „vagnorkos“. Vėliau tik chebra paaiškino, kad tos dvi raganos – tai Maxo žmona ir uošvė (susirado vyrukas „džiaugsmą“ sau ant galvos). Tiesa, neatsimenu, kuri mėlyna, o kuri žalia, o iš fizionomijų tai abi vienodos. Dar gali būti, kad tai žmona ir jos dukra, nes su uošve važiuoti į turą tai jau visiškas pravalas (kaip ir su nuosava žmona, beje).
Kaip minėjau, koncerto detalių čia neaprašinėsiu. Po koncerto susėdo visi muzikantai ir organizatoriai į autobusą, dar ir mane pasiėmė, kad kelią nuo „Gintaro“ iki „Stiklių“ vėl parodyčiau. Po to nusprendė, kad vėlu ir gal jau baras nedirbs, o dar ryt traukinys anksti. Tai atsisveikinau ir išvariau namo. Kitą rytą grįžau į viešbutį išlydėt svečių. Traukinys į Maskvą, kaip sakiau, anksti ryte, „Gintaro“ vestibiulyje prie administratorės jau slankiojo visokie volosati tipai užtinusiom marmūzėm. Tai rusų grupių muzikantai ir jų aplinka. Sunkiai susivokdami, kur yra ir ką daryt, jie mėgino susirinkt visus savo žaislus ir kėblint į stotį. Po kažkiek laiko ir mano vakarykščiai sugėrovai pasirodė. Tai beliko tik žvaigždžių sulaukti. Pagaliau pavieniui išropojo ir tie, aišku, irgi gerai užtinę. Bobelka administratarka įsikimba į vieną iš spalvotų Maxo bobų ir užtaiso skandaliuką, kad tipo reikia padengt nuostolius už nusiaubtus numerius. Nieko tragiško jie ten nepridirbo, tik kažkokius baldus sulaužė, stiklą iškūlė, ir tiek. Ta nenorom krapšto piniginę ir traukia baksus. Visi ruseliai žvengia. Sako, kad rusai atseit bujoja, viską daužo ir laužo, o čia, žiūrėk, brazilai ne prastesni. Net daugiausiai prisidirbo.
Susėdo tada visi į autobusą ir apsuko ratą iki stoties. O su rusais paskui Maskvoje susitikęs apie lietuvišką alų ilgai dar gerus įspūdžius girdėjau. Na, o dabar pats laikas pasakyti, kad iš Lietuvos pusės Sepus organizavo… Nacionalinė filharmonija. Čia ne prikolas, o tikras faktas. Galit nueiti ir net šiandien paklausti, turėjo archyvuose likti duomenys. Kodėl pasiūlė rusai filharmonijai? Atsakymas paprastas ir logiškas: tais laikais jokių kitų patikimų organizatorių nebuvo, šia vienintele kontora galima buvo pasitikėti. Nesvarbu, kad muzika ne to profilio, jie neatsisakė ir organizavo. Ir ačiū už tai, kad neatsisakė. O juk galėjo ir…
Čia drįsiu paprieštarauti Jonui dėl turo išsidėstymo. Vilniuje buvo ne paskutinis koncas (gegužės 8 d.), nes mes po to sėkmingai varėme į Rygą (gegužės 10 d.) ir omonininkų „prieglobstyje“, dar laimei, kad nesupakuoti rūmų prieigose, antrą kartą pamatėme SEPULTURA, pabendravome su jais prie autobuso ir autografus ant plakatų gavome.
Tuo tarpu tiesiogiai praleistų „Velnio akmenyje“ pasirodžiusių bliako novatorių ir avangardistų CODE bei švedų deferių/trešerių DIABOLICAL nuoširdžiai gaila. Tikrai dėmesio vertos grupės, bet jėgos išdavė ir apleido. O čia dar sunervina anksti baigtas pardavinėti alus, kurio taip ir nepavyko po Sepų šou išgerti su seniai nematytu pažįstamu. Taigi klausausi šių grupių iš anapus miškelio ir tyliai keiksnoju vėlyvą festo baigtį. Kad ją velniai!
Sekmadienis, liepos 19-oji
Paskutinioji festo diena skirta daugiau atsipalaidavimui ir puotos pabaigai. Dargi lietus nulyja. Laiką leidžia kaip kas išmano. Gerai išsimiegojus ir papusryčiavus, plaukiu skersai Šventosios pasižmonėti kitame krante. Ten sutinku vietinį dėdulę, kuris papasakoja įdomių dalykų. Girdi, bažnyčioje tikrai geras dvi savaites prieš Akmenį buvo gąsdinama visais pragaro demonais, sesuo liudininkė. Sustiprinta policijos apsauga gal ir sumažino nusikalstamumą, bet atrodė mažų mažiausia keistai. „O brazilai ar atvažiavo?“, domisi žmogelis. „Atvažiavo ir gerai pavarė“, sakau. Pasirodo, dėl SEPULTUROS vyručių kliedėta labiausiai. Vėliau dėdulė patvirtina iš kito kranto puikiai matęs draugiškas maudynes, smagų stovyklavimą, atvirą bendravimą. Sakėsi pats paneigsiąs propagandą, mat ten pas juos kaip tik susirinkę vietiniai sukėlė muštynes ir pridarė visokių nesąmonių. Štai taip. Plaukiu atgal pranešti šių naujienų…
Netrukus festo dalyviai išsivažinėja kas kur. Sako, iki „Velnio akmens 2010“. Nuoširdžiai palinkėkime organizatoriams stiprybės užgriuvus sunkumams ir juos per metus įveikti. O vagišiams, padidinusiems nuostolius ar sugadinusiems nuotaiką dalyviams, nesidžiaugti, nes už viską ilgainiui tenka sumokėti. Tad iki kitų susitikimų!
Komentarai
Keep Of Kalessin teko stebeti nuo suolo, del jegu stygiaus, ir garsas buvo puikus. O prie scenos ne kas buvo su garsu, lyg tik dviese grupeje grotu. garsistai susivare.
ech.. na, tikėkimės sulauksim to VA 2010… jeigu bus, pasistengsiu ir aš nepraleisti tokio gėrio.
Ti kur Jonas šneka — superinė dalis :]
Joną — į ferrumo estetikos ir apipapividalinimo redaktorius! :)
>Beje išvis kas nors matė Diabolical?
Matem matem, tiesiog jau nuo zoles atsisedus nes nebuvo jegu nei prie scenos prieiti, ir zmoniu buvo gal tik kelios desimtys.
Nuvyle Keep Of Kalessin garsas buvo kazkoks suveltas.Juos teko garbes matyti anksciau tai saundas skyres kaip zeme nuo dangaus.
Straipsnis tai nieko naujo, trys grupės praleistos, a tie archyviniai duomenys tai kažkaip nesiriša su tekstu nors tu ką.
Beje išvis kas nors matė Diabolical? Kiek kalbėjau tai niekas jų negirdėjo, arba girdėjo vieną dainą iš palapkės. O Code tai išvis buvo geriausias pasirodymas visam koncerte,o čia antai sekmadienio aprašymas turėtų būti vietoj anų dviejų…
Code,tikrai buvo verti demesio :)Noreciau juos dar kart pamatyti
Gerai, kad pasakei…reiks pradet gailetis.
>O va, kad CODE ir DIABOLICAL praleista buvo, tai verta gailėtis, verta.
>Kad juos po sepulturos uždelsimo buvo gan sunku jau pamatyti, bent aš jau vos pastovėjau tai iš palapinės klausiau.
Gailekis zmones, ypac del CODE buvo super sou ir muzika.
kaip tais pakele nuotaika brotherio parasytas komentaras :))))))))))))))))
>O va, kad CODE ir DIABOLICAL praleista buvo, tai verta gailėtis, verta.
Kad juos po sepulturos uždelsimo buvo gan sunku jau pamatyti, bent aš jau vos pastovėjau tai iš palapinės klausiau.
Tai visgi įleido chaliavnai
O va, kad CODE ir DIABOLICAL praleista buvo, tai verta gailėtis, verta. Pirmieji man apskritai stogą nunešė, o antrieji taip tvarkingai ir nuo dūšios (mano durna galva) pavarė, kad tikrai vertėjo sulaukt.
Gera įdėja buvo sumaišyti su kitu pasakojimu iš archyvinės pusės. Reportas savam stiliui, o apie koncertą jau daug kalbėta, tad iki VA 2010.
>Masažistu patapęs Jonas Z. irgi jūsų paslaugoms. Ir dar daugiau…
Heh gaila, kad ne tik kaimynų gyvenančių šalia, bet ir visų norinčių taip ir nepamasažavo. :)