Antrasis U.D.O. vizitas į Vilnių – vokiečių metalo legendai jokios krizės nebaisios

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Laikas vis kažkur skuba. Apsižiūriu – ogi prabėgo ketveri metai nuo pirmojo U.D.O. vizito į Lietuvą. Tada lankydamasi „Lenkų kultūros namuose“ ir džiaugdamasi, kad tenka buvoti viename iš nedaugelio vis tik įvykusių koncertų, organizuotų aferomis pagarsėjusio veikėjo, net neįtariau, kad istorija pasikartos. Tiesa, 2010 m. įvykių organizatoriai kiti, salė kita, data taip pat kita. Tačiau kaip neįlipsi du kartus į tą pačią upę, taip ir du kartus vienodo lygio renginyje vargiai atsidursi. Pasirodo, net ir tos pačios grupės. Prisipažinsiu, kad iki šiol esu tam tikroje euforijoje nuo tiesiog nuostabių įspūdžių. Jau nekalbant apie tai, kad šį kartą Udo komandos pasirodymas truko kone dukart ilgiau. O kronika byloja, kad…

Skubu link „Forum Palace“, kojose dar jusdama flamenko ritmą, nes jau ir taip praleidau čekų simfonistų INTERITUS pasirodymą. Su taipogi jau nemažai patyrusia 8 žmonių grupuote teks daugiau susipažinti kitaip. Bėgte įskuodžiu į salę, o ten dar, laimei, nesibaigusi pertrauka. Taigi yra laiko paplepėti su rečiau matomais pažįstamais, suvažiavusiais ta proga. Kaip bežiūrėsi, nekasdienis reiškinys. Taip kilojant tuštėjančius ir vėl pilnėjančius bokalus, sceną apgaubia migla ir nutvieskia melsva šviesa. Tai signalas, kad jau tuoj tuoj…

Renginio skrajutė galėjo išgąsdinti tuos, kurie galbūt nežino, kokių velnių priėdęs tas mažas žmogus dideliu balsu. O ir jo komanda. Ten penki „judošiai“ tokie truputį kiborgizuoti… Bet daugelis susirinkusių puikiai žinojo, kur eina ir ką tikisi išvysti. Taigi „The Bogeyman“. O paskui ir visa plejada puikiai žinomų gabalų, neabejotinai įrašytų į heavio istoriją. „Dominator“ kaip ir atiduoda duoklę visam paskutinį diską pristatančiam turui. Po keleto smarkesnių gabaliukų, kurie labai gerai parodo grupės draivą, garso ir apšvietimo kokybę, muzikantų energetiką (o vienam „vaikinui“ jau arti šešios dešimtys) ir išjudina visą auditoriją – lyriškas „In the Darkness“ ir neužmirštamas „Princess of the Dawn“. Publika galutinai pašėlsta: kratosi ilgaplaukės ir plikos galvos, rėkte rėkiami dainų tekstai, užmirštamas amžius ir padėtis (juk ir kostiumai prisigeria prakaito). Kas begali būti geriau?

O pasirodo gali. Tai gitaristo Igorio Gianola solo. Sakysit, kas čia tokio – daugelis šou metu soluoja. Betgi scenoje pasisklaidęs Igariokas ima ir… šokteli į žmonių apsuptį. O paskui dar kurį laiką, lydint apsaugai, grodamas vaikštinėja po salę, taip pat ir tarp stalų! Nagi įspūdis tikrai nepakartojamas. Ir jeigu vienas pažįstamas vis burba paausy, kad Lietuvoje, atseit, esama ir geresnių gitaristų, pamatęs šiuos vojažus, prityla. Kas tokiu atveju sakoma? Bravissimo?

Po solo seka dar trejetas pasiutusių gabaliukų, kurie sustiprina įspūdį, kad veteranams dar toli iki sveikatos, energijos, na, ir kūrybinės krizės. O tada į „mūšio lauką“ stoja būgnininkas. Taip, Francesco Jovino apsistatęs tokia mušamųjų artilerija, kad jo solo turėtų būti ne mažiau įsimintinas. Taip ir yra. Trata ta būgnų ir lėkščių gausybė, dargi vienu momentu į pagalbą ateina ritmo sekcijos draugas bosistas, taip pat smagiai tvatinantis šoninius būgnus. Tiesiog puikumėlis!

„Man and Machine“. Tai tik vienas iš likusių superinių gabalų. O dar, be kita ko, turime ir „Metal Heart“ (ar tik daugelio susirinkusiųjų širdys nepradėjo metalizuotis nuo ACCEPT laikų?), ir pašėlusį „Balls to the Wall“, ir „I‘m Rebel“, ir ryklienos „desertui“. Čia prajuokina vienas pažįstamas, telefonu namiškiams kitame mieste pranešinėjantis, kad U.D.O. štai jau gerą pusvalandį groja… paskutinį gabalą. O bisas iš tiesų tęsiasi ir tęsiasi. Bet tai labai gerai, nes virš dviejų valandų trunkantis šou iš tiesų ne tik išsunkia paskutinius žiūrovų jėgų resursus, bet ir prikala į galvas vinių: čia laiko patikrintas vokiškas metalas – tai kokybė, puikus temperamentas, atsidavimas publikai. Ir pagaliau atsisveikinusi komanda tikriausiai ne tik atidavė duoklę savo gerbėjams čia, bet ir patys pasisėmė neblogo energetinio užtaiso. Tokiais atvejais ir jokių „red bulių“ nereikia…

Arenos prieigose dar ilgokai netyla diskusijos. Vis dar energizuotos galvos kupinos įspūdžių. Paskui dar tenka mašinomis manevruoti šiemet beveik nevalomose aikštelėse ir keliuose. Tačiau ir tai niekis, palyginus su ką tik matytu reginiu. Dabar tai jau savaitės senumo įvykis, bet, rodos, viskas buvo vakar. Nerealu? Realu…