APOCALYPTICA dar kartą Vilniuje: ar klasikiniai instrumentai tikrai pavargo nuo sunkiosios muzikos?

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Nežinia, ar daugiau reklaminiais sumetimais, ar rimtai, eilinis garsiųjų suomių kvarteto vizitas į Lietuvą balandžio 15 d. buvo lydimas neeilinio pranešimo: APOCALYPTICA žada iš esmės keisti stilių, ir naują albumą ruošiasi įrašinėti, taigi nežinia, kada vėl leisis į turą! Neva skubėkite dar kartą išgirsti violončelių stygomis skambančią metalinę muziką, gal jau paskutinį kartą… Aišku, reikėjo kasmet pradėjusios čia užsukti grupės koncertu kažkaip sudominti kuo daugiau žmonių, nes daug kas ją matė ne kartą, o čia dar tie krizės metai, tegul irgi įvardijami „sunkiai“, t.y. „sunkmetis“. Juolab, kad ir bilietai nepigūs, iki 180 Lt.

Jei tai tik reklama, ji manęs nepaveikė. Tiesiog asmeniškai gerbiu ir mėgstu APOCALYPTICA už jų savotiškus kūrybinius ieškojimus ir puikų darbą šou metu. Taigi deduosi tą nepigų bilietą ne į stalčių, o į kišenę ir keliauju link kapinių. Na, visi juk žinome, kieno pašonėje įsikūrusi „Utenos pramogų arena“. Beje, dabar jau šnekama, kad sunkiausia savaitės diena yra antradienis. Čia trečiadienis, lyg ir tos sunkiausios pratęsimas. Išbandymas ausims ir smegenims.

Arena tuštoka. Net, sakyčiau, bene mažiausiai žmonių per visus APOCALYPTICA vizitus (tiesa, neteko būti Trakuose). O dar kuriozas, kad renginiui nė neprasidėjus, prekyvietėse baigiasi alus. Štai tau ir „Utenos pramogos“! Tądien pati jo atsisakau, taigi šis „nuostolis“ nedidelis. Palaukus apie 20 minučių nuo skelbtos 20 val., koncertas startuoja. Apšviesti vaiduokliškos šviesos, fone plaikstantis „Worlds Collide“ viršelio drobei, į kaukolėmis karūnuotus krėslus sėdasi keturi violončelininkai, o prie būgnų – Mikko. Šou prasideda. Nežinia kodėl, iš karto įtariu, kad tai man bus vienas geriausių iš matytų APOCALYPTICA pasirodymų. Įskaitant ir užsienyje. Ir vienam po kito besklindant gerai žinomiems koveriniams bei saviems gabalams, pirmasis įspūdis jau nekelia abejonių.

Neblogas įgarsinimas, gana santūrus, bet gerai sukomponuotas apšvietimas, muzikantų entuziazmas ir visiškas atsidavimas grojimui – tikrai įsimintino šou pagrindas. O štai ir siurprizas – kelis kūrinius atlieka kartu turuojantis vokalistas, Topi Johansson iš LENINGRAD COWBOYS. Šis vokalas tiek išvaizda, tiek gerkle puikiai tinka bendrai pasirodymo atmosferai ir dar priduoda šarmo, taigi salėje bujoja visi, net, rodos, ir nesidomintys metalu.

Įdomiai atrodo muzikantų aprangos skirtumai. Štai Eicca, kaip tikras metalistas, juodą aprangą paįvairina ilga stora grandine. Paavo mėgsta tokį „street“ stilių, tas atitinka jo temperamentą – nuolat lakstyti po sceną ir raginti publiką kaip reikiant išsišėlti. Tuo tarpu Perttu apranga dvelkia klasika, toks apokaliptiškas Mocartas. Ji puikiai tinka prie ilgų juodų plaukų, besiplaikstančių taip pat aktyviai veikiant scenoje. O švarką užsimetęs Antero, kaip įprasta, solidžiai sėdi krėsle.

Šį kartą APOCALYPTICA repertuare skamba ypač daug koverių. Ir skamba jie labai gerai. Aišku, neapsieinama ir be savų instrumentinių kompozicijų, kurios patraukia ir lyriškumu, ir agresyvumu. Apie 1,5 val. šou sukelia tiek publikos ovacijų, kad įkaitinta aplinka lengvai ištirpdytų ir arenos ledą (šis kaip tik buvo išlietas vėliau, balandžio 22 d. vykusiam ledo šou). Išsireikalaujama ir biso. Ir sakyk dabar, žmogau, kad tiek kartų čia pasirodžiusi grupė jau seniai turėjo nusibosti!

Suomiai moka ne tik temperamentingai groti, bet ir nuoširdžiai atsisveikinti su publika. Nors Vilniuje jie tai daro jau daug kartų, tas nuoširdumas nė kiek nemažėja. Ir dėl to labai smagu.

Manau, renginys pavyko. Gal ir finansine prasme organizatoriams. Bent jau žiūrovai turėjo išsinešti malonius įspūdžius. Tokių štai pilną maišelį parsinešiau ir aš. Pakabinsiu ant sienos, iki kito karto…