Londono punk roko legendos Lietuvoje – pasiutėliškos linksmybės be skiauterių, languotų kelnių ir žalių batų

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Atšiaurią lietuviškos žiemos vasario 1-ąją, kai gausios pusnys visą sostinę pavertė nesibaigiančių transporto kamščių arena, keletas šimtų nutrūktgalvių susidomėjo „Niujorku“. Mat jo skliautus tą „sunkųjį“ pirmadienį turėjo sudrebinti pora tikrų pankiškų gaujų, atsibasčiusių iš paties Londono. Kad jau apie trisdešimtmetį egzistuojančios komandos gali parodyti kažką toookio, galima buvo įtarti. Taigi ir brendu tądien per tas pusnis, nes taip kur kas greičiau nei valandą važiuoti porą kilometrų…

Pasiekiu veiksmo vietą nusiteikusi vėlavimui, o renginys vėluoja dar daugiau. Tuomet laikas pasivaišinti. Ir šį kartą ne tuo putotu gėrimu. Tada stebiu publiką. Ji įvairiausia tiek amžiaus, tiek aprangos, tiek apskritai personažų atžvilgiu. Kai kuriuos išvis neįprasta matyti šiame kontekste, bet juk tai punk rock, viskas įmanoma… Štai vienintelis skiauterėtas žmogėnas jau vos ant kojų laikosi, bet užtat kelnės raudonos languotos, batai mėlyni, skranda sunki. Ten, žiūrėk, kepurėtas „kareivis“, laikas nuo laiko pats sau vienas demonstruoja „st. vitiškus“ judesius. Balkone ir apačioje slankioja viena kita šimtinė galvų, lyg ir čia, lyg ir ne čia pakliuvusių. O paskui…

Po gero pusvalandžio nuo planuoto starto į nedidelę sceną šokteli keturi… pankai? Taip, mūsų šios subkultūros atstovų požiūriu pankams reikalingos skiauterės (dar geriau – žėrinčios visomis vaivorykštės spalvomis), kniedės ir žiogeliai, ryški apranga ir apavas. Scenoje nieko panašaus nematyti. Vokalistas, kurio veide (bet ne kūne) laikas paliko žymes, užsimetęs paprasčiausią beisbolišką kepuraitę ir dėvi neišskirtinius drabužius. Tą patį pasakysi apie gitaristą ir būgniorą (na, šie bent jau daugiau įmitę). O štai patrakėlis bosistas, vienintelis apsitempęs šiek tiek „metalizuota“ oda, išvis panašus į bernioką, toks pankiškas Angus Young! Aha, vadinasi šis ketvertas THE VIBRATORS.

Matyt, ne veltui jis taip vadinasi. Nuo pat šou pradžios nuo scenos sklido ne tik vibracijos bangos, akivaizdžiai raudusios atgarsį publikos ausyse ir širdyse, bet ir nenusakomas energijos ir dinamikos užtaisas. Taip nuoširdžiai su žmonėmis bendraujančios grupės senokai nemačiau. O ir apie a lia trijų akordų muziką nėra ko nė kalbėti. Ji įvairi, su puikiomis gitaros soluotėmis, smagiu boso dundesiu, šarmingu vokalu, nors ir paprastučiais dainų tekstais. Tai ir šėlsta visi. Čia įsismaginęs Didysis Jonas stumdo savo „vaikus“, ten šėlioja pankiškos mergaičiukės, o ir berniūkščiai neatsilieka. Tuo tarpu „vibratoriai“ tvoja savo nuotaikingus gabalus ir vis labiau „veža“. Nors pati pergyvenau pankiškus laikus, tokio „dinamito“ net tais laikais nejutau. Koks draivas, koks nuoširdumas, koks jaunatviškas entuziazmas! Rodos, net kraujagyslės vibruoja, k ten širdis. Tiesiog puikumėlis! Ir garsas beveik be priekaištų (kaip ir įtariau, garsistas savas).

Tas pasiutėliškas grojimas trunka trumpokai (gal viskas, kas gerai, per anksti baigiasi?) Bent jau kelių gabalų biso sulaukiam. O norisi tikrai daugiau. Štai jums ir „nuobodus“ pankrokas, ir „apšildanti“ grupė, ir „vibratoriai“…

Antrųjų herojų tenka ilgiau palaukti. Kažkodėl įtariu, kad taip puiku nebebus. Vis dėlto laukiam, šnekučiuojamės, aptarinėjam buvusį veiksmą. Pažįstamų ratas sukasi visur, kaip netikėta tai beatrodytų. Na štai, ir U.K. SUBS. Personažai panašūs į pirmuosius, tik vokalistas ne ištysęs ir kūdas, o mažutis apvalutis, su geltonų plaukų kupeta. Praminiau jį Karlsonu. Tikrai panašus, tik ne ant stogo… Viskas būtų gerai, jei ne iš karto nuo scenos padvelkęs šaltukas. Ne, ne atsarginės durys staiga atsivėrė. Tai kažkokia atsaini muzikantų povyza ir kažkokia „atidirbsim ir dingsim“ atmosfera. Ši nuotaika nepasikeičia nei grojant, nei bandant publiką „kabinti“. Šioji kur kas ramesnė, matyt, ne veltui sakoma: kaip nuo scenos šauksi, taip žmonės apačioje atlieps. Gabalai gana vienodi, beveik jokio šėlsmo scenoje, kažkas čia ne taip…

Kai antroji komanda lyg ir baigia, bent jau man jokio biso nebesinori. Tik žiovauti iš nuobodulio. Bisas yra, bet smagi nuotaika negrįžta. Dar kartą įsitikinu, kad ne visada headlaineriai yra geriausi. Štai ir grįžtu namo tokiu dviprasmišku nusiteikimu: vibracija galvoje ir tarsi su širdies stimuliatoriumi. O dar mašinos (kad ją zarraza!) dureles pakeliui tenka laikyti, mat užraktas užšalo ir šios nebeužsidaro. Vardan nuosavo saugumo. Kaip nekeista, namuose jau pasijuokiu iš šios situacijos. Taigi juk pankai…