Trečią kartą „Nešantys audrą“ metalą ir folką sujungė su kovotojų ir maištininkų dvasia

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kaip iš gausybės rago pasipylus visokio žanro ir masto renginiams, tik spėk suktis. O ką daryti, jei įnikai ne tik į koncertus, o dar ir keliauti reikia laiko? Tada nors persiplėšk. Ir štai visai netikėtai nusikėlus vienos kelionės datai, atsiranda galimybė dar vieną šeštadienį praleisti smarkiai ratus įsukusiame „Mulen Ruže“. Būtent vasario 6 d. čia turėjo kilti audra, atnešta trijų mūsiškių grupių.

Jau sakiau, kad nustebino atsinaujinęs veiksmas didelėje salėje. Kita vertus, pasiilgau jo. Tik tie apie porą šimtų žmonių nelabai kaip atrodo erdvioje patalpoje. Na, tik matau džiūgaujančius fotografus, nes apšvietimas čia bent jau būna „padorus“.

Laikas persirita per 21 val. ir tada scenoje atsiranda man dar negirdėti jaunučiai muzikantai, besivadinantys AISTVARA. Smalsu pamatyti, ką veikia keturios vokalistės ir dar keturi jaunikaičiai su įvairiais instrumentais. Netrukus jau ima griaudėti sunkūs akordai, persipynę su folkloriniais balsais, ir nors jaunuoliai sakosi stilistiškai nelabai telpantys į kažkokius rėmus, atrodo jie dar nesusitupėję. Turime ŽALVARINĮ, ir įkyriai peršasi mintis, kad AISTVARA kol kas tėra viščiukai, netoli nubėgę nuo savo perekšlės. Istorija labai panaši – liaudiški balsai derinami prie metalinio skambesio. Kol kas iš pažiūros ir tie balsai dar disonuoja, ir instrumentai kartais bele kaip prie jų derinami. Taigi susipažinti su grupe įdomu, tačiau iki saldžių vaisių šios aštuoniukės laukia dar daug karčių mokslo šaknų.

Šį vakarą renkuosi vyną ir daugiau ramų sėdėjimą ant pakylos salės gale negu aktyvų veiksmą arti scenos, nors erdvės ten kiek nori. Kol ruošiasi SOUL STEALER, žvalgausi Ledo prekyvietėje, kuklioje ši kartą, tuo tarpu Tadas užsiima dar ir „didžėjaus“ veiksmais – leidžia muziką mažajai salei. Šalta ten vienok, kai žmonių nėra, taigi tenka grįžti į tikrai nepadoriai apytuštę didžiąją. O čia jau ir antrieji to vakaro dalyviai pasiruošę, taigi važiuojam.

Nors laukiam nesulaukiam pasirodant antrajam diskui (sako, dabar jo apipavidalinimas kaltas dėl vėlavimo), nuotaikingai ir stipriai pasirodyti koncertuose vaikinai moka. Taigi ir dabar kryžminėje gražaus apšvietimo ugnyje šmėsčioja giltinė, spindi liūdesio miestas, kraujo trokšta vampyrė… Na žinote, tradicinis setlistas. Tačiau kaip bežiūrėsi, staigiai progresuoja Jeronimo vokalas, taigi kiekvienas grupės pasirodymas heavį palaikančiai publikai įgauna ir naujų atspalvių. Pakankamai geras įgarsinimas taip pat daro gerą darbą, taigi apskritai šou palieka kuo geriausią įspūdį. Jį dar sustiprina ir tai, kad teko matyti SS vokalistą tuose kituose amplua, kurie akivaizdžiai lėmė minėtą progresą. Ir vis tik dabar eilė albumui, gerbiamieji…

Naktis jau užslinkus, o THUNDERTALE derinasi ilgai, verčia nuobodžiauti ir nekantrauti. Kai pagaliau jau turi startuoti ir kauniečių šou, scenon išsirango Slibinas ir dar kurį laiką anonsuoja „Tėvynei“ dvidešimtmetį. Šį kartą šūksnis „už Lietuvą“ kaip tik į temą, nes visi žinome, kad toks kredo ir tų, kurie „pasakoja“ griaustinio vardu…

Per daug garso, nors jis vis dar gana kokybiškas. Ausų kištukų dar nereikia, bet… Tiek to, viską atperka vaikinų nuoširdumas, užsidegimas, kovotojų dvasios skleidimas. Turim jėgų? Turim. Ir medžiai girios šlamėjo, ir balsai iš tamsos sklido, ir milžinai stiprybę rodė, ir daugelis kitų gerai pažįstamų kūrinių skambėjo. Kaip visada sumaniai pristatomų Lauryno. Galiausiai „Už Tėvynę“, broliai ir sesės! Na o „Thunder Take Me Away“ jau beveik grupės vizitine kortele patapo. Bet ir fainas jis, ką besakysi…

Gal ir netapo neeiliniu įvykiu trečiasis „Nešantys audrą“ renginukas, tačiau laiką praleidau maloniai. Kartais žavesys slypi paprastume. Kaip kas jį supranta…