„Kilkim žaibu 10“ – išbandymas vandeniu, ugnimi ir plienu

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Jau kurį laiką sklandė įkyrūs gandai, kad dešimtasis festivalis „Kilkim žaibu“ gali būti paskutinis. Tuo buvo galima tikėti arba ne, tačiau kad jis – vienas stipriausių pagal grupių statusą – beveik neabejotina. Taigi nepaisant labai niūrių oro prognozių, iš anksto grasinusių užtvindyti visą šiaurės Lietuvą, autobusais, mašinomis, motociklais ir net dviračiais į „Plūgo brolius“ susirinko gausi gamtos ir sunkiosios muzikos mylėtojų gauja. Iš visos Lietuvėlės, ir dar kaimynai. Savaime aišku, ne vien meškų paerzinti…

Beveik velniškas penktadienis (birželio 12-oji) skirtas juodžiausioms metalo atšakoms. Apie pusiaudienį tvano ženklų dar nematyti, taigi ramiai dygsta sausos palapinės, pastoviai gausėja iškylautojų gretos, stiprinamasi sočiu maistu ir pagarsėjusiu vietiniu alumi. Kai kas jį pakrikštijo „dumblu“, gana taikliai.

Mūsiškė palapinė pagal gabaritus panaši į tikrą kilnojamą laboratoriją, tereikia sugalvoti, ką joje tirti. Galbūt alkoholio kiekį, erkines ligas ar kokią pasiutligę? Tiek to, geriau tiesiog pagyventi patogiai. O čia pasipylus alkobuso (atsiprašau, obibuso) keleiviams, stovyklavietė kaip mat užsipildo ir vėliau atvykstantiems reikia kurtis kur kas toliau. Tuo tarpu pramogų zonoje išdygsta ne tik maitinimo ir atributikos kioskeliai, bet ir masažų „salonas“. Šiame apsilanko ne tiek ir mažai dalyvių (čia rašanti taip pat). Ir kaip gi dabar pavadinsime garsųjį Joną Zarrazą?

Artėja 18 val. Nuo sutarto laiko nedaug atsiliekant, gana masyvioje scenoje šmėsteli „pandų“ snukučiai. Ne, tai ne nykstantys Azijos gyvūnai išmoko groti, o broliai latviai NYCTICORAX prisiminė corpsepaintą. Tradiciniai bliakeriai ir pradeda. Sunku iš naujo „išrasti“ apverstą kryžių, taigi nieko naujo ir šios grupės skambesyje. „Susiklauso“ jie gal ir neblogai, tačiau daugiau nieko ypatingo negaliu pasakyti. Tačiau padėtis pasikeičia pasirodžius mūsų ARGHARUS. Ką tik išleidę debiutinį „Pleištą“, vaikinai jį rimtai nusprendė „įkalti“ ir į klausytojų ausis bei širdis. Tad galingas ir stiprus šiauliečių šou nuteikia labai maloniai. O taip pat parodo, kad Šiauliai greičiau yra „trū“, bet ne „trū‘kę“… Na, bet iš tiesų neturėjau aš nei to pachmielo, nei šaltibarščių rytojaus dieną, gerbiamas vokaliste…

Lenkai SALTUS – prie pagan bliako, su death prieskoniu. Pažiūrėjusi į šiuos jaunikaičius, padarau išvadą, kad kaimynų scenoje įsigali plikagalvių mados. Tiek to, bele tik muzika būtų įdomi. Bet to apie šią grupę nepasakysi. Standartai, standartai… Stiliaus jovalas iš pradžių suglumina, paskui suerzina, galiausiai ima kelti nuobodulį. Tai ir keliauju prie alaus ir pažįstamų kompanijos. O paskui apžiūrėti meškučių. Taip laikas praleidžiamas kur kas smagiau. Šiokia tokia pertrauka iki kitų lenkų, INFERNAL WAR. Ir vėl tie beplaukiai. Bet šių muzika kažkiek įdomesnė, įvairesnė, techniškesnė. Tik štai lietus jau kartkartėm ima pilti, darosi šalta ir bjauru. Griausmų ir žaibų dievai tyli, bet tvanas tikriausiai bus. Štai taip mes pradedame kariauti su stichija…

Pirmojo vakaro headlineriai – čekai ROOT. Garsėjantys galingo balso ir jau garbaus amžiaus vokalistu, o taip pat ir savotišku skambesiu. Kadaise viena akimi matyti Lenkijoje, taigi dabar įdomu paveizėti į juos iš arčiau ir ilgiau. Ir ką gi mes matome? Dūmų ir raudonų šviesų fone išnyra šešios figūros, su Didžiuoju Bosu priešakyje. O tada jau viena po kitos ima sklisti per gerą dvidešimtmetį sukurtos kompozicijos. Apie old school black metalą daugiau byloja ne dabartinis skambesys, o vokalisto provokacijos: aš velnias, tebūnu pagarbintas! Kai ką ilgainiui tai išveda iš kantrybės, dingsta į palapines. Tačiau esama čia ir progresyvo elementų, ir doomeriško dvasingumo (dvasinga muzika, kaip pasakytų G.A.). O operinis baritonas išties įspūdingas. Ypač balsui skambant gamtos prieglobstyje. Taigi sulaukiu pabaigos ir tik tada grįžtu namo. Prie laužo visą naktį budi ne tokių ir ramių „12 apaštalų“. Ir daugiau kam naktį nesimiega. Tuo tarpu kitus užmigdo ištisa liūtis. Pasirodo, ji ilgam…

Birželio 13-oji šlapia ir niūri. Ir čia dar švelniai pasakyta. Ta proga atkuto ir erkės, ėmusios atakuoti šiltus, gundančius kūnus. Pažliunga kelias nuo palapinių, taigi vargas tiems, kas be ilgaaulių. Laikas iki kovotojų pasirodymo stumiamas kaip kam patogiau. Gerai vis dėlto kartais ištrūkti iš miesto šurmulio.

Jau po vidurdienio sužvanga Vilkatlakų ir Hospitalierių ordino kalavijai ir kirviai, sudreba skydai. Pabrėžiant, kad Lietuvos vardas kur kas senesnis nei šiemet minimas tūkstantmetis, vyksta parodomosios kovos, šlovinami nugalėtojai, krenta nugalėtieji. Šiaip visai įdomi tokia tradicija. O netrukus ir ne kartą matyti latvių VILKI. Folkloriniai sunkūs ritmai aidi toli miške. Tai padeda tarsi ir toliau dalyvauti feste, nes pairusi sveikata priverčia kurį laiką tūnoti palapinėje. Čia praleidžiamas ir ATALYJA pasirodymas. Ši įdomi ir gerai žinoma mūsų grupė suskamba ir tautiniais motyvais, ir roko muzikos akordais. Vaizdas pačiai lieka nematomas, bet garsas girdisi gerai. Ir tai, kas girdima, tikrai puiku.

Žemaičiai MERESSIN priverčia išsiropšti iš pastogės ir per liūtį keliauti link scenos. O čia jau prisirinkę nemažai žmonių, nusėstas ir šiemet sumaniai suolais padengtas kalnelis. Kaipgi nepamatysi jau lyg ir legendinės grupės, kuri „žaibuoja“ jau trečią kartą? Ir šis old skūlas iš tiesų „valdo“! „Išalkus“ po ilgos pertraukos nuo paskutinio grupės koncerto, publika bujoja vis labiau į didelę balą panašėjančiame grunte. „Sotesni“ sėdi ar stovi po skėčiais, su lietpalčiais ar kapišonais. MERESSIN tvoja kaip senais gerais laikais, nors Žydrius ir sakosi dabar pradedantis naują grupės gyvavimo etapą. Smagus ir šiltas šis šou. Tikėkimės, kad kitas susitikimas įvyks netrukus.

Pertrauka išnaudojama pilvo užgaidoms tenkinti. Tuo tarpu matosi vis daugiau pavargstančių dalyvių, gulinėjančių šen bei ten ar tiesiog apsaugos vedamų už vartų. Na, prisinešė chebrytė to alkoholio, kad ir kaip kruopščiai betikrintų. O ištvermingesni laukia dar penkių pasirodymų. Iš estų stovyklos šiemet svečiuojasi LOITS ir METSATOLL. Abi grupės gerai pažįstamos, taigi pažiūriu po pusę šou. LOITS kaip visada be priekaištų. Sugeba jie ir žiūrovus užvesti, ir linksmai sugroti. Dargi vieną kūrinį paskiria lietuvaičiams, sukūrusiems jų koverį. O kam? METSATOLL sumaišę folką ir sunkenybes, taip pat šauniai sugroja, jei ne tas lietus… O toliau…

Po dar vieno atokvėpio atidunda aršieji suomiai IMPALED NAZARENE. Šie juokingi vyrukai irgi jau puikiai pažįstami, bet kažkuo patrauklūs, tad linksmumo dėlei stebiu beveik visą jų šou. Nieko išskirtinio nuo kitų kartų nepastebiu, nebent tai, kad pirmą kartą taip beviltiškai pliaupia. Vandens rezervai nesibaigia nė grojant nelabai dažnai pas mus užsukantiems SKYFORGER. Čia jau darosi nebejuokinga. Vis dėlto pažiūriu visą jų pasirodymą, taip smagiai skamba tas jų dūdmaišis. Sako, broliukus stipriai paveikė krizė, mažiau nei tikėtasi jų susirinko. Bet vis tiek šaunu, nes ir Latvijoje jau galima jaustis kaip savo namuose.

Šiemet „žaibų“ afišos mirgėjo vienu pakankamai solidžiu vardu. Švedų vikingų AMON AMARTH. Tą vėlyvą vakarą šalin vejamas nuovargis, juk labai smalsu dar kartą pamatyti šią grupę, šįkart savo žemėje. Vaikinų tenka ilgokai palaukti. Bet kuomet scenoje išryškėja stotingi siluetai ir net lietus liaujasi, pabūgęs karingos ugnies stichijos, užmirštu visus vargus. Negali likti abejingas, nors jau kažkelintą kartą girdi „gyvai“ skambant kone mintinai žinomas kompozicijas. Ko gero, vienas geriausių visoje diskografijoje. „Death In Fire“! Įspūdinga ir scenografija, ir šviesų deriniai. Man tai vienas geriausių iš visų matytų AA šou. Tik nesakykit, kad švedai groja tą patį per tą patį jau daugelį metų.

Manau, AA buvo nuoširdžiai dėkingi juos palaikiusiai publikai. Ir tikrai verta gailėtis tam, kas „nulūžęs“ kus nors baloje nepamatė festo pabaigos. Tuo tarpu mes irgi dėkingi organizatoriams. Tegul jie vis tik neužsakė geresnio oro, o dar, sako, ir minusą sugriebė, dešimtą kartą sužaibavo trankiai ir stipriai. Sekmadienį ežeru virtusi koncerto aikštelė bylojo, kad galbūt per tris dienas išlijo rekordinis kritulių kiekis. Na, bent žemę palaistė. Kad mes ir kitąmet galėtume pasakyti: būk pasveikinta, Žiemgala…