„The Invaluable Darkness Tour 2007“ koncertas Varšuvoje – įspūdžiai iš pragaro

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Štai ir žadėti įspūdžiai iš pragaro! Būtent taip taikliausiai galima pavadinti tai, ką teko patirti kitą dieną po DECAPITATED šou Vilniuje. Tik jau anapus sienos, Lenkijos sostinėje. Ir kol kiti bėdoja, kodėl pas kaimynus nuolat užsuka garsios metalo grupės, o pas mus jos rodosi kur kas rečiau, pora ekipažų ėmė ir nudūmė tuos kelis šimtus kilometrų. Pamatyti tris „juodas“ gaujas, visas iš Skandinavijos, dviejų iš kurių vardai jau senokai minimi tarp metalo grojikų „elito“.

Į kelią „pragaran“ palydi juodų kačių pulkelis, užsiveisęs viename draudimo kioskelių, dar šiapus. O Lenkijoje pasitaikė puikus, saulėtas, nors šaltokas oras. Užtat šiauriečiams turėtų būti neblogai. Kelias gana įprastas: daug dabar jau tuščių gandralizdžių, sustojimas tokiais atvejais neišvengiamai paragauti lenkiško maisto pakelėje, aibės neskoningų reklamų, tą savaitgalį dar papildytų daugybe rinkimų kampanijos plakatų. Varšuvoje atsiduriam gerą popietę, įsikuriam hostelyje miesto centre ir pasiruošiam gana tolokai trenktis iki klubo „Progresja“, kuriame dar neteko būti. Kone per pusę miesto, o juk ne paslaptis, kaip užknisa Varšuvos masteliai, kai ją reikia pervažiuoti. Taigi pasiliekam visą valandą ir važiuojam kryptimi, kurią netrukus jau žymi „juodulių“ grupelės. Juk žinoma, kad visi bilietai išparduoti, taigi apie porą tūkstančių žmonių garantuota.

Klubas įsikūręs studentų miestelyje, tarp bendrabučių. Čia jau tyko ir policijos ekipažai, kurie draudimo viešai gerti nuostatą pritaiko dviem mūsiškėms, be baudos, bet nusirašant dokumentų duomenis. Po tokio „siurprizo“ jau nebešalta laukti lauke, esant vos porai laipsnių šilumos, kol pavėluotai pradės leisti į vidų. Grūstis, kruopšti patikra, kuo lenkų apsauga garsėja, šiokie tokie nesusipratimai dėl leidimo fotografuoti, kurie baigiasi sėkmingai – ir mes jau ankštoje fojė, kur minia pasiruošusi šturmuoti salę. Bet ji dar uždaryta, taigi visi geria alų čia pat bare ar spiečiasi prie prekyvietės, kuri įsitaisiusi prie pat rūbinės. Vietos tikrai mažai, taigi dalis žmonių sustabdomi lauke ir ten turi laukti, kol salėn sueis jau esantys viduje. Tuo tarpu kasoje atsiradę keli bilietai tuoj pat griebiami, taigi beveik garantuotai buvo ir iš viso nepatekusių į renginį.

Startas. Salės durys vos atlaiko proveržį, kai pirmųjų pozicijų prie scenos vertintojai rauna link jos. Kiti supratingai palaukia ir ramiai patenka vidun, kur dar reikia palaukti gerą pusvalandį. O tuomet jau išlenda švedai ENGEL, apie kuriuos, reikia pasakyti, neturėjau jokio supratimo. Bet vos užgrojus, metalo ir industrinio skambesio miksas „pasufleravo“, kad tai turbūt Gioteburgo atstovai. Tikrai taip. Dviejų plikių ir trijų griežtų juodaplaukių komanda varo užtikrintai, vežančiai, nors neoriginaliai. Bet dviejų grandų „apšildymui“ toks stilius ir draivas – pats tas. Vokalistas stačia ruda barzdele klykauja ir bando groulinti, nors čia yra silpnoji ENGEL vieta, mano manymu. Apskritai muzikantai neblogi ir scenoje elgiasi laisvai, bet jau ne jaunikaičiai, taigi vienas velnias težino, kodėl ši grupė pasiliko n-tajame metalistų ešelone. Dar priminsiu, kad šie švedai pakeitė dėl muzikantų kaitos nebegalėjusius turuoti danus HATESPHERE.

Pasiruošimas pagrindiniams to vakaro akcentams, aišku, užtrunka. Tada alus, tegul ir po 7 zlotus, vartojamas gausiai. Atmosfera tuo tarpu vis labiau kaista, taigi skysčiai greičiau išgaruoja negu išsipila. Ir patalpoje ima rinktis kondensatas, kuris pabaigoje jau padengė visas sienas. O laikas vis dar tempiamas. Na, ir pagaliau dūmų uždanga ir prislopintos šviesos atlydi vikingus AMON AMARTH (AA). Tiesa, dar projektuojami vaizdai ekrane, atrodantys kur kas įspūdingiau nei paprasta kabanti drobė. AA vos užgrojus, užverda tikrų tikriausias pragaro šėlsmas, dublis vienas. Salėje žmonių prisipildo visi pakampiai, viskas pulsuote pulsuoja energija ir ritmu, kuriuos visada skleidžia šie švedai savo šou. Johanas Heggas vis dažniau leidžia dainuoti patiems gerbėjams, pastarieji beveik ekstazėje. O aš vis labiau stebiuosi, kaip matydama AA ketvirtą kartą, iš naujo „siurbiu“ tą dinamišką, šiltą, nenusibostantį, specifinį skambesį. Ir vėl žaviuosi sukamų plaukų „malūnais“, tokiais visų sinchroniškais, kaip nedaug kas sugeba. Ir gaudau puikią „vikingišką“ dvasią. Tikras kaifas, nors iš tiesų sunku įvardinti, kas būtent taip „veža“ šioje grupėje. Bet minia dėl to nesuka galvos, tik savąsias ševeliūras. Ir skanduoja čia grupės pavadinimą, čia daugelio gerai žinomus kompozicijų žodžius. O žengiantieji į „likimo kalną“ netikėtai paskelbia šou pabaigą. Aišku, dar yra bisas, kurio mažoka, bet laikas bėga, o dar viena grupė laukia. Ir kokia!

Nereikia aiškinti, kad beveik valandą ruošiamasi tos trečiosios pasirodymui. Rasotos sienos ir visi daiktai rodo ventiliacijos problemas arba žmonių perteklių. Lauke esant minusui, viduje reikia išsirengti trumpomis rankovėmis. Bet tai ir priklauso, nes pribręsta laikas pagrindiniam žodžiui iš pragaro. Ir taria jį DIMMU BORGIR (DB)!

„Gyva“ pažintis su šiais gana prieštaringai vertinamais norvegais jau buvo dusyk, ir visiškai skirtingomis sąlygomis. Kadaise „Pepsi Zete“, kur ne itin įstrigo (tuomet net daugiau patiko jų tautiečiai SUSPERIA). Ir šiemet WOA, kur vos neužtroškau prispausta prie garsinimo zonos tvorelės, tokios minios susirinko. „Progresjos“ erdvėje laukė naujas išbandymas. Prie scenos neprasibraut, nebent turėtum kultūristo sugebėjimų. Iš tolo nelabai kas matosi, o štai intro iš „Puritanical Euphoric Misanthropia“, projekciniai liepsnų vaizdai ir vaiduokliškos šviesos jau byloja, kad tuoj tuoj… Tenka sėsti ar tiesiog užlipti ant šoninių „lentynų“, ką prie jų įsitaisę ir padaro. Ir štai antrasis šėlsmo dublis, pradedamas dviejų karingai nusiteikusių figūrų su šalmais pasirodymu. Garsas ganėtinai geras, o štai apšvietimui aiškiai sutaupyta. Bet tai nė motais, kai ima lietis viena po kitos gerai žinomos atmosferiško ir simfoninio bleko kompozicijos. Minia visai pašėlsta, rodos, nusitemps Shagrathą į savo gelmes. O jo priešingybė „baltasis“ Silenozas ir toliau išsiskiria savo aukštu vokalo tembru. Vaizdai ekrane muzikantų užnugaryje sustiprina pragariškos aplinkos įspūdį. DB sąraše – visos kūrybos spektras, nors dominuoja „Puritanical…“, „Death Cult…“ ‚In Sorte Diaboli“ kūriniai. O keri, kaip žinia, turtingas, įvairus, klavišinių pagyvintas skambesys. Ir visų narių pilnas atsidavimas veiksmui scenoje. Įspūdis nepakartojamas, nė kiek neperdedant.

Ko gero, šis DB šou man artimiausias savo dvasia. Klubinė aplinka turi savų pliusų, nors tokia grupė geriau žiūrisi didesnėje scenoje ir erdvėje. Taigi iš esmės koncertas paliko kuo geriausius atsiminimus. Ir net mašiną padengęs šerkšnas įspūdžių neatvėsino…

Nakvynė „Gazeta“ pavadintame kambaryje (laikraščiais išklijuotomis sienomis ir lubomis, su sena spausdinimo mašinėle ant spintos), su savomis vaišėmis. Kelionė atgal, kurios nuobodumą išsklaido viešnagė puikioje užeigoje namų jaukumo aplinkoje. Storas (ir vėl juodas!) katinas, žuvelės, papūgos. Skanus naminis maistas ant stalo prie židinio. Puikumėlis. O poilsiui nuo „juodumos“ mašinos grotuve skamba 100 geriausių gitarinių partijų rinkinys, labai rekomenduojamas. Tokia gaida ir baigėsi brutalusis koncertinis savaitgalis. Iki naujų!