HYPNOSIS „Seeds of Fate“ – prancūziškos sėklos mėgstantiems hipnozę ir haliucinacijas

Tolimąjį 1993-ųjų spalį Prancūzijos provincijoje užsimezgė sunkiosios sėklos, galutinai subrendusios po trejų metų, kuomet Cindy, Patrice, Pierre trejetas sudarė HYPNOSIS branduolį. Iki šių dienų būta nemažai koncertų, tiesa, daugiausia maršrutu Prancūzija/Belgija/Liuksemburgas/Italija/Ispanija/Šveicarija. Ir diskas „Seeds of Fate“ jau (tiesą sakant, gal „dar tik“) ketvirtas. Kadangi ne paslaptis, kad pietinių kraštų metalines scenas plačiai žinomų grupių gausa lenkė ir tebelenkia Skandinavija, Vokietija ar net Lenkija, ne nuodėmė prisipažinti, kad iki šiol HYPNOSIS pavadinimas buvo tik girdėtas. Na, gal ir šmėstelėjo kokiame nors rinkinyje vienas kitas kūrinys, bet kokiu atveju, jie nebuvo tinkamai užfiksuoti. Bet, matyt, hipnozė gali toli pasiekti, taigi iš pačios Prancūzijos atkeliauja ir manajame grotuve nusėda tas naujasis produktas. Ilgas, kad jį kur velnias. Taigi tenka paskirti visą valandą sunkiosioms 9 patiekalų prancūzų „vaišėms“.

Ne, nebus čia sraigių ar varlių šlaunelių, kurių kaip tik paragavau prieš keletą dienų. Užtat griovimo, sielos veidrodžių, iškreiptos realybės ir likimo sėklų – į valias. O griovimas prasideda nuo galingos techniškumo ir brutalumo simbiozės, vietomis primenančios MORBID ANGEL (MA), tačiau dėl vokalo ir visos ritmikos kaitaliojimosi – labai savotiškos ir sudėtingos. Iš karto atkreiptinas dėmesys ne tik į kompozicijų ilgumą (matome, visos viršija 5 minutes), bet ir į pačių muzikantų įvardijamą stilių – modern, atmospheric, futuristic cyber death metal! Va čia tai bent. Bet toliau klausant diską, kur nuo kraštutinio tempo ir brutalumo pereinama iki tamsios, gotikinės atmosferos, tame tarpe dar balansuojant trimatėje melodingumo, elektroniškai-industrinių garsų ir net sympho erdvėje, galvoje gali pradėti atsisukti varžteliai. Nebijokit, skrydis virš gegutės lizdo negresia, bet valandinė hipnozė beveik garantuota. Štai nenusakomai puiki „Stone Cold Embrace“ net verčia suabejoti, iš tiesų girdi čia moterišką vokalą (pagalbiniai vokalistai niekur neminimi) ar taip balsą staigiai „perlaužia“ Cindy/Pierre aljansas? „Soul Mirror“ skirtas visiems MA ir kitų senosios death metalo scenos atstovų mėgėjams, tegul jam ir suteikta to modernaus cyber prieskonio. Tiesa, vietomis peno sielai čia ras ir DIMMU BORGIR, ir gotikos gerbėjai. O taip vadinamo futurizmo šešėlį meta ne kas kita, kaip būgnus ir dar kai ką pakeičiančios Pierre valdomos mašinos.

Sveiki atvykę į sunkios, ekspresyvios, dinamiškos terapijos kambarį. Nors, rodos, čia jau lankėsi lenkai BEHEMOTH, bet jų įtaka „The Room“ skambesiui minimali. Vėl girdime labai savotišką garsų, tempo, vokalų sintezę, kuri čia pat gali ir nokautuoti, ir pavedėti iš proto. Be to, dabar jau abejoji, ar tikrai čia neskamba „gyvi“ mušamieji? Ritmo sekcija labai jau natūrali, tiesa, technika dabar daug gali… „Erosion of Thoughts“ elektroniniai garsai gręžte gręžia, kartais primindami naujuosius SAMAEL, kartais vėl grįždami prie jau minėtų MA. Bet plagiato čia nė kvapo, nes visumoje HYPNOSIS stilius gana originalus ir sunkiai nusakomas. „Altered Reality“ patiekia pavyzdį, kaip galima mirti nuo per didelės decibelų ir aukšto dažnio garsų dozės. Tiesa, man to neįvyksta, klausau ir rašau toliau, bet dėl viso pikto įspėju net aršiausio brutalumo šalininkus. Ir jau visai netikėtai būtent čia išryškėja, kad tikrai esama moteriško vokalo.

Kiti 2 kūriniai nesukelia daugiau minčių už jau išsakytas. Nebent sutvirtina nuostabą, kokiose galvose turėjo gimti tokio sudėtingumo ir netikėtų posūkių kupina kūryba? O pabaigai paliktas titulinis, ir pats ilgiausias „Seeds of Fate“, nusipelno atskiro pagyrimo. Galima sakyti, jis iš tiesų vainikuoja visą diską, nes čia visi skambesio niuansai jei ne nušlifuoti, tai sudėlioti kone idealiai. Ir elektronika, ir death metalinis ritmas, ir tie visiškai skirtingi vokalai, ir gitaros, ir… nelauktai rami lyrika.

Kokia išvada? Visos disko sudedamosios dalys pakankamai skirtingos, todėl kažką įsiminti nelengva. Gal tai ir gerai, bet… Pradedu galvoti, kodėl per 13 metų HYPNOSIS taip ir netapo itin populiarūs ir neišsiplėtė jų turų geografija? Ko gero, būtent dėl to ne kartą akcentuoto sunkiai klausomo, netradicinio, „komplikuoto“ ausims skambesio. Taip sakant, nelabai koncertinė grupė, kaip kadaise nutiko ATHEIST, CYNIC ar kitiems „nukrypėliams“. Bet kad įdomi ir verta didesnio dėmesio, tai jau tikrai. O dabar prancūzai kaip tik planuoja 2007 metų turą. Jamam?

Vertinimas: 9/10.

„Seeds of Fate“
2006 m. “Bent Rec.”
Trukmė 59:27

1. Genesis of Destruction (6:31)
2. Stone Cold Embrace (6:01)
3. Soul Mirror (6:34)
4. The Room (7:03)
5. Erosion of Thoughts (6:24)
6. Altered Reality (5:47)
7. Low Life Process (7:32)
8. Glittering Words (5:10)
9. Seeds of Fate (8:20)