„Nešantys audrą“ vėl įsuko „Mulen Ružo“ ratus

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Įdomu, kodėl taip staiga atvėso ir, aure, sekmadieninis lietus jau maišėsi su sniegu? Ogi prisiminkim, kad penktadienį „Raudonajame malūne“ vėl praūžė sunkiosios muzikos fiesta, dar kartą sudrebindama vis neužsidarančią vietelę ant Tauro kalno. Taigi, kas atnešė tą audrą?..

Koncertas ir vėl vėlavo nei daug, nei mažai – beveik 1,5 valandos. Atrodytų, kas čia nuostabaus. Visgi vėl perniek nuėjo pastangos stipriai nevėlinti renginių, o tą buvo pasistengta padaryti kiek ankstesniuose rudens „paraduose“. Sako, kalti garsistai. Na, visa laimė, kad oras dar nebuvo visiškai subjuręs, taigi nuotaikos nesugadino net policijos patrulis, kuriam šiaip kilo klausimas, ką veikia pora damų prie akmenų ambasados pašonėje. O jei tiksliau – kuo buvo užsigerti sausainiai, kuriuos sakėmės kremtančios, kol koncertas vėluoja. Pasirodo, ne visi policininkai blogi, šis – gal dėl to, kad kažkur juodulių minioje maišėsi paties sūnėnas. Be abejo, buvo malonu išgirsti, kad tvarkos sergėtojas patikino per metalistų renginius nebuvus jokių rimtų incidentų, vertų grotuotos būdos. O kai patekome vidun, ten jau būriavosi nei didelė, nei maža juodastriukių minia, nuo keliolikinių mergelių iki gana solidžių SBS frontmeno bendraamžių. Taip taip, ši komanda, greta gerokai jaunesnių kitų dviejų grupuočių (turint galvoje visą judviejų sąstatą), pagaliau „pagerbė“ „Mulen Ružo“ skliautus, tegu ir mažąją salę.

Griausmas nuaidėjo iš Kauno. Tai reiškia, kad koncertą pradėjo THUNDERTALE, kiek pamenu, šioje erdvėje nematyti nuo pat žieminių „geležinių šalčių“. Todėl kažkiek pasiilgti. Tiksliai nežinau, kuo „veža“ ši grupė, tačiau gana lengvos ritmikos ir sunkių rifų derinys išties malonus ausiai ir bekinkuojančiam sprandui. Ir vėl kerinti baladė, raginanti niekada nekeliaklupsčiauti. Įdomūs ir uždegantys nauji gabalai. Žinomi, bet vėl ir vėl smagiai nuteikiantys kol kas vienintelio disko kūriniai. Na, tiesiog gera pradžia įsibėgėjimui. Netgi su pakartojimu.

SOUL BROTHERS. Kai kas jau geras dvi savaites tauzija, kaip nusibodo visur girdėti šią grupę. Na, papasakokit tai būriui merginų, kurios mintinai žino kone visus jų gabalus ir „spitrija“ į skardžiabalsį vokalistą. Ko gero, kyla rizika kurį laiką ant veido nešioti aštrių nagučių žymes. Na, nesakysiu, kad Jeronimo balso diapazonas galbūt linksta link Kingo Daimondo, nes vieno Misterio netiesioginis palyginimas su Y. Malmsteenu vos nesibaigė virtualiomis kautynėmis. Bet kad vokalas neeilinis, tas tiesa. Taigi, SB vėl veržliai skelia savo heavio kompozicijas, greitas ir lėtesnes. Patys panorėję sugroti baladę, tą ir daro, publikai belieka iškelti rankas ir linguoti. Malonu matyti, kaip vis šauniau bendroje aplinkoje žiūrisi klavišininkas, neretai bandantis ir pritariamąjį vokalą, tiesa, netempdamas iki falceto. Taip, buvo ir „Vampire Woman“, keista, kaip čia nekilstelėjo Jeronia aukštyn, kaip tuose 4D kino efektuose. Bet užtat bisas buvo ir čia. Dvasinga, kaip pasakytų vienas brutalizmo mėgėjas, stebuklingai dažnai pradėtas matyti lengvesnio žanro pasilinksminimuose.

Žvaigždės ar mėnulis, bet vakaro headlinerių, kaip toje šaradoje, besivadinančių prie SB pridėjus dar vieną S, tenka laukti kone valandą. Viską derina garsistai, nors tikriausiai negavo technikams priklausančio atlygio. Šen bei ten bėgiojantys „skandalistai“ bando publikos kantrybę. Vėliau paaiškės, kad kai kuriems ji pasibaigė, taigi pastarieji pasuko namų link. Likusieji gerokai ištuštino baro resursus. Kai pagaliau SBS užlipa ant scenos, salė atgyja ir prasideda… Tegu naujų kompozicijų kol kas mažuma, jos, sakyčiau, dargi stipresnės nei senosios. Mane eilinį kartą „užveža“ „Agnus Dei“, „Žaidėjas“, „Drakonas“. Per paskutinę dainą ir vėl pliūpteli liepsnos, tarsi Vitalis iš tiesų būtų pavirtęs mitine būtybe. Svajingai nuteikia pora baladžių. Galiausiai neapsieinama be nemirtingos, kaip ir pats apdainuojamas šviesulys, „Tik mėnulio šviesa“. Bet ne vieną įsimintiną dainą turi SBS, kolegos, tikrai ne vieną. Tegu šią ir daugiausia kartų skanduoja kaip reikalas įsišėlusi publika…

Audra atūžė ir praūžė. Jos nešėjai dar kitą dieną suskubo į Kauną įrodyti savo „Antipopsinių“ pažiūrų. Arba į Šiaulius pajusti „Krikšto skonį“. O mes pasiliekame kas prie Vėlinių, kas prie Helloweeno. O galbūt ir laukdami kol kas neįvykusių juodųjų laidotuvių…