OBTEST „Gyvybės medžio“ pristatymas – siurprizas, pirtis ir tvanas

Foto: Manto. Daugiau foto: čia >>

Balandžio 11-oji. Savaitė po oficialaus ilgai laukto OBTEST disko „Gyvybės medis“ pasirodymo. Ta proga kol kas beveik nepamainomame „Mulen Ruže“ („Alyvų kalne“) skelbiama linksmybių proga – jo pristatymas, taip sakant, teoriškai. Ir tuokart visai nemokamai. Sakoma, kad nemokamas sūris tik pelėkautuose, o sūriai lyg tyčia brangsta ir brangsta, tad pirmyn į Taurakalnį!

Oho, kokia minia toje savotiškoje „susitikimo vietos pakeisti negalima“ zonoje! Iš karto kyla klausimas, kaip visi sutilpsime mažojoje salėje, tegul ir su baro „bonusu“? O čia lyg tyčia užrašas ant durų, kad dar 45 minutes jos liks uždarytos. Taigi laukiam, dideli ir maži, jauni ir dar jaunesni, kalbantys kokiomis penkiomis kalbomis ir apskritai gana įvairaus plauko. Ar atsivers tos durys, ar atsiras naujas užrašas, dar paliksiantis kokiai valandai lauke, kur tą vakarą pavasariu nelabai kvepėjo? Kadangi tą vakarą patys galėjom būti sau „apsauga“, 19:45 prasideda durų šturmas ir salytė gana mikliai užsipildo. Ir kokia pirtis čia gresia, kai keli šimtukai galvų susispiečia nedidelėje erdvėje!

Pirties iš tiesų būta, galima sakyti, visų jos rūšių. Mat tas žadėtas siurprizas išties netikėtai buvo kelių OBTEST kūrinių iš pristatomo disko akustinis atlikimas su trijų kitais styginiais instrumentais grojančių merginų akompanimentu. Neperdedant, kažkas nerealaus… Ne tik dėl to, kad sceną „atstojo“ sustatytų stalų kalnelis. Puikus, įdomus, tiesiog kerintis skambesys, kokio, kaip skelbta, daugiau tikriausiai niekur nebebus. Griausmingos publikos ovacijos. Be abejo, bisas. „Satano vaikai“, tai žino net mažieji. Štai kaip būna, gerbiamieji…

Sakiau, kad žmonių susirinko ne tik gausiai, bet ir įvairiausių. Pulkelis vaikučių, mūsų sceninių ir kitokių darbų tęsėjų. Baikeriai, kurių ir sezono atidarymas ne už kalnų. Nemažai nelabai ką bendro su metalo muzika turinčių. Tai pat jau senokai koncertuose besilankiusių arba renginius kruopščiai besirenkančių žmogėnų. Užsieniečių, kurie taip pat liko sužavėti. Gal tik žiniasklaidos atstovų dėmesys nepakankamas, bet, iš esmės, taip jiems patiems ir reikia… Be abejo, foto ir autografų dalijimo sesijos. Manau, visai neblogai pirkti „Gyvybės medžio“ digi-packai, plakatai, marškinėliai. Dovanos. Gėrimų upeliai. Smagu.

O paskui buvo „pasaulinio“ tvano preliudija. Ilgiau užsilaikę vakarėlyje tapo neeilinių vaizdų liudininkai. Prapliupusi galinga liūtis ne tik kiaurai permerkė vos kelis metrus iki mašinų bėgusius, bet ir grasinosi ratus nuplauti nuo kelio. Susispietę po „Maximos“ stogu stichijos „įkaitai“, beviltiškai laukiantys nors šiokio tokio liūties susilpnėjimo. Žaibų nuolat nušviečiamas dangus ir griausmingas Perkūno grūmojimas. Patvinusi pusė miesto, krūvos užgesusių automobilių, vandens žmonėms virš kelių, mašinoms kone iki žibintų… Kuo ne siužetas trileriui, sakykim, apie pagoniškų dievybių rūstybę? „Medis“ tai jau tikrai palaistytas kaip reikiant…

Na, ir tikrasis after-party, kurio vietą vis tik teko pakeisti, nes prieš stichiją nepakovosi. Taigi kokia dvidešimtinė ištvermingųjų, kaip toje Šilerio poemoje „Įkaitas“, „nenuskendusių baisiojoj srovėj, dėkojo dievams už malonę“ ir leidosi linksmybėms iki ryto. Kai kam tas rytas gal tęsėsi dar dienelę kitą, bet apie tai ši kronika nutyli. Na, o po poros savaičių nuo šių įsimintinų įvykių, balandžio 19 d. dar „pakovoję“ „Wacken Metal Battle“, balandžio 26 d. renkamės pažymėti „Gyvybės medžio“ užgimimo ir praktiškai, t.y. koncerte. Linkime nepaskęsti, nes ką gali žinoti, gal tų dievų rūstis dar neatvėso…