Savaitgalio linksmybės arba alternatyva skleidžiasi daugeliu formų, kaip gyvybė

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Kažkaip pusiau mediciniškai skamba šis pavadinimas. Tačiau būtent jis iškilo galvoje, kai nusprendžiau į vieną apžvalgą sujungti du renginius, gana kardinaliai besiskiriančius muzikos žanru, tačiau sutartinai metusius iššūkį vis labiau popsėjančiai mūsų kultūrai. Toji gyvybės analogija atsirado ne iš bet kur, o iš begalinės TV reklamos, tiesa, šioji lyg ir tarnauja kilniam tikslui – donorystei. Tuo metu, kai vidutiniokai alpsta dėl Lietuvos šokių dešimtuko ar kitų TV „perlų“, keli šimtai kitaip nusiteikusių nutarė porą savaitgalio dienų pabujoti bliuzo/roko ir gotikos apsireiškimo vietose. Kur buvus, kur nebuvus, josna patenku ir aš…

„Baltijos garsas“, gruodžio 8 d., penktadienis, „Mulen Ružas“

Penktadienio vakaras pašvenčiamas senam geram rokui, bliuzui, avangardui ir dar kitkam. Tradiciniame „Mulen Ruže“ čia skleidžiamas „Baltijos garsas“, tiesa, ne visai tradiciškai žiūrovus leidžiant tiesiai į pagrindinę salę. Tik įėjus paaiškėja, kad mažoji, taip vadinama „restoraninė“, patalpa užtverta, užtat dalis rakandų atsiduria ten, kur ruošiamasi groti. Nėra čia nei apsaugos, rodos, nusimato pacifistinis veiksmas, nelyginant hipių laikais. Anais jau pilnu tempu muzikavo dalis to vakaro grojikų, taigi tuo stebėtis netenka. „Paaukojam“ po dešimtinę, gaunam nuotaikingų spalvų bei ornamentais išmargintas apyrankes, ir mes jau gerai pažįstamoje erdvėje, šį kartą, beje, dėl atidarytų durų ne tik vėsesnėje, bet ir gaivesnėje. Toji savotiška veiksmo laisvė leido prisinešti visą galybę stipresnių gėrimų, kurie dar koncertui neprasidėjus (patikėkit, šis renginys irgi pavėluoja, kone valandą) liejosi taip pat laisvai.

I.V.T.K.Y.G.Y.G. Žinia, ši grupė po nepamirštamojo Baro mirties nedažnai bepasirodo, užtat viena neabejotina – nė vieno jos koncerto nuspėti neįmanoma, nes visi jie yra „vienetiniai“. Taigi jai patikėta nugriaudėti pirmai. Gaila, kad netekus Baro, sako muzikantai, publika nebeišgirs ir žymiojo „Šunparkio“, bet šie rokeriai/avangardistai/eksperimentatoriai turi tuziną kitų įsimintinų kompozicijų. Tą tuziną jie ir patiekia pirmąją valandą. Įspūdis toks, kad Baras visai nemirė, nors naujasis vokalistas ne visai prilygsta jam balso vingrybėmis, šamanišku šėliojimu ir ta nenusakoma charizma. Gal amžius ir patirtis ne ta. Vis dėlto gražus spektaklis, kaip ir priklauso taip besivadinančiai grupei. O pačios sielai irgi atgaiva ir savotiškas poilsis – tarpe tų poros šimtų žmogėnų (ir tai, susirinkusių, tebuvus reklamos minimumui) beveik nematyti metalo ar gotikos koncertų kontingento. Turbūt ne veltui sakoma, kiek kartais mažai tetrūksta iki pilnos laimės…

Tęsinys – su SENU KUINU. Turbūt neperdėsiu sakydama, kad šios trijulės būgnioras, legendinis dar „anų laikų“ hipis „Džyza“, savo plepumu suagitavo čia apsilankyti didelę publikos dalį. Kadangi per 20 metų Kuinas galėjo ne tik pasenti, bet ir įgyti sceninės patirties, jis kažkaip visada traukia savo pasirodymu, nors tie bliuzroko kūriniai jau mintinai žinomi, tegu tik neseniai sudėlioti į CD. Mėgstu ironiją ir sveiką humorą, taigi tikrai smagu eilinį kartą išgirsti, kaip „iš politikų juokiasi vaikai“, kaip įmanoma „visą gyvenimą dirbti valtį“, kaip iš kažkur gali būti „išprašomi ponai ir ponios“, tegu ir gerbiami, „dar ne – jau ne“, na, suprantat, kas žinot… Beje, garsas visai padorus, gal nereikia pastoviai keiksnoti šios patalpos akustikos ar neva garsistų nemokšiškumo?

Vakarėlis tik įpusėja muzikos požiūriu, tačiau dalyvavimas salėje jau liejasi per kraštus. Kas pradeda apsnūdę kristi nuo kėdžių, kas jau laisto taip gerbiamus tauriuosius gėrimus, o iš tuščių alaus bokalų sukrauna nemenkas piramides, kas šoka gulomis ant žemės, kas… „Gyvesni“ pakviečiami į ŠV. SODĄ. Tai šiemet pagaliau pradėjusi koncertuoti su originalia savos kūrybos programa grupė. O toje programoje esti ir roko, ir bliuzo, ir alternatyvos, ir meditacinės psichodelikos elementų. Ganėtinai ilgas šou pradeda varyti į kažkokį transą, tikrai gali pajusti tą ypatingą nuotaiką, kuri, sakoma, tvyro Sodo ir Ko. pasirodymuose. Kai kas taip pat sakė, kad šis pradėjo nusibosti, ko gero, ilgai tokios muzikos klausytis sunkoka. O kai dar smegeninės „apsunkusios“ nuo alkoholio… Man tai buvo pirmoji pažintis su šia grupe apskritai, ir tas pirmas įspūdis tikrai neblogas.

Kaip gi toks vakaras be staigmenos? O jos vaidmenyje tąkart atsidūrė KONTRABANDA. Girdėjau, ištisą dešimtmetį buvusi tyloje. Kaip ir priklauso kontrabandininkams, šou jie pradėjo jau po vidurnakčio. Galingai, ekspresyviai, naujomis jėgomis ir nauju parako „užtaisu“. Bliuzroko ir avangardo riboje balansuojanti, tai į viena, tai į kita nukrypstanti muzika tvojo taip smagiai, kad jau visai smiginėjantys ar šiaip pavargę žmogeliai tarsi prisikėlė antram kvėpavimui, kartu su grupe. Virš 1,5 valandos grojimas buvo išties įdomus, nors galiausiai prailgo ir man. Puiku buvo išsikrauti šokant, atsipalaidavus ir įsijautus, kaip seniai bebuvo, bet viskam yra ribos. Taigi apie 1:30 čiumpu už skvernų savanorį vairuotoją ir „nuvairuoju“ link mašinos, kur ne tokia ištverminga draugužė sėdinėja jau virš valandos. Važiuojame aplinkiniais keliais, bet vis tiek pakliūname į naktimis suaktyvėjančios policijos reidą, laimei, visi trys tvarkos sergėtojai jau pričiupę po mašiną, taigi mūsiškės nebekabina. O dar po valandos aš jau pataluose, reikia gi „atsigauti“ prieš tamsųjį šeštadienį!

FRANK THE BAPTIST ir kiti, gruodžio 9 d., šeštadienis, „Muzikinis Angaras“

Ir tas šeštadienis netrunka išaušti. Tam tikros vakarykštės „puotos“ pasekmės jaučiasi iki geros popietės, o po to prasideda ruošimasis, taip sakant, antram raundui. Na, nesupraskit, kad rausiausi gotiškame garderobe, tokio neturiu, ir man nereikia. Tiesiog kažkaip gana stipriai nusiteikiu gerai praleisti laiką su visai kitokio žanro, nei išvakarėse, muzika – amerikiečiais „tamsuoliais“ FRANK THE BAPTIST ir pora lietuviškų grupuočių. Taip stipriai, kad sumaišau durų atidarymo ir renginio pradžios valandas, taigi pirmąsyk sėkmingai padarau debiutą, t.y. pirma atsirandu šiaip jau „merdėjančiame“ „Muzikiniame Angare“. Pradžios tenka laukti ne vieną, o ištisas dvi valandas, mat negausi publika suglumina organizatorius, ir jie tą papildomą valandą dar tikisi ją pasidauginsiant. Dabar sunku pasakyti, ar 35 Lt auka pasirodė didoka, ar, kaip žinovai byloja, dar vienas renginys publikos atitraukė, bet ne daugiau pusantro šimto galvų „pasimetė“ futuristinėje ir šaltoje erdvėje. Ne paslaptis, kad finansai organizatoriams irgi nežadėjo linksmybių.

Apie 21 val. vilniečiai DADDY‘S DOLLS pagaliau išeina į jau kurį laiką dūmuose paskęstančią, bet visai nevykusiu kampu apšviestą sceną. Gotikos ir, tarkim, labai melodingo metalo samplaika jei ne originali, tai visai įdomi. „Lėlytės“ (ar lėliukai) nebando daryti pozerių įvaizdžio, nors vokalistas pradžioje buvo beįsikandąs cigaretę grodamas, kaip darydavo kai kurie skudurinio roko gitaristai. Na, dar imsi ir prarysi tą smilkstantį „žaisliuką“. Užtat ramus, gana vienodas, bet malonus skambesys pritraukė didelę dalį publikos ir jos ovacijas. Pabaigai sugrotas idėjinių ironizuojančių dainų patriarcho Kernagio „Kancaro“ (šventė Žemutinėje pilyje) koveris susiklausė ypač patraukliai.

Publikos kiekis nebuvo vienintelis nemalonumas – paaiškėjo, kad dėl kažkokio nesuderinamumo nepavyks rodyti vaizdinių projekcijų, tik grupių pavadinimus. Užtat MANO JUODOJI SESUO suspindo didžiulėmis raidėmis. Na, negali gi to suvesti į kartais pasireiškiantį ambicingumą, tebūnie tai grupių „kalibro“ skirtumas. MJS prarado klavišinius, bet surado antrą gitaristą. Saksofonas irgi čia. Sąlyginai pasunkėjusi forma iš esmės nepakeitė turinio, bet šios grupės muzika buvo ir tebėra savotiškai žavinti ir maloni. Įgarsinimo svyravimai kartais „pradangindavo“ vokalą, kartais tą pučiamąjį instrumentą, bet seni ir nauji kūriniai visumoje skambėjo pakiliai, šiltai, uždegančiai. Pabaigai paliktas kūrinys, skaičiuojantis jau kone penkioliktus metus, kažkaip parodė, kad grupė, patyrusi kai kurių metamorfozių, neprarado patrauklumo. O tai svarbiausia, ar ne?

Žadėtosios valandos kiekvienai lietuvių grupei „sutirpo“, jos grojo pastebimai mažiau. Kiek suprantu, pagrindinė vakaro komanda, svečiai iš JAV FRANK THE BAPTIST, pareiškė nepajudinamą norą pradėti laiku, t.y. apie 22:45. Tačiau jų „žvaigždiškas“ pasiruošimas, kelis kartus užlipti ant scenos beveik nieko nenuveikiant, jau pradėjo įgristi. Laimei, tai netruko taip ilgai, kaip dažniausiai nutinka su dar didesnėmis „žvaigždėmis“, pvz. „Metalmanijoje“. Taigi iš tiesų dar prieš 23 val. FTB, kuriuos ekspromtu sau pavadinau Mr. Cilindru, Mr. Kazanova, Mr. Tom Araya-2 ir Mr. Romantiku, jau veiksmo vietoje. Įmantraus užrašo priešakyje stojusi ketveriukė sutraukė visus žiūrovus, kaip ne keista, tikrai gotiškų apdarų čia buvo vos vienas kitas. Užtat metalo koncertuose matytų veidų – kur kas daugiau nei „Baltijos garse“. Tamsa pritraukė?

Kaip bebūtų, sodrus, galingas, gilus vokalisto (anas ir Mr. Cilindras) balsas iš karto pakerėjo. Nors gotiškos kompozicijos gana panašios, jos gana įmantrios, o instrumentiniai intarpai – techniški, nuoširdūs, įdomūs. Gitaristas (tasai Mr. Kazanova) ne tik pilstė juodalūpiui/juodaakiui vokalistui viskį, bet ir svaidė ugningus žvilgsnius balkone stovinčioms panelėms, o su arčiau besančiomis smagiai sudauždavo bokalus. Po kiekvienos dainos, kurių daugelis buvo iš naujo albumo, čia pat atsivežto su kita atributika, tegu negausi, bet linksma ir gerai nusiteikusi publika audringai palaikė užjūrio svečius. Tas labai patiko bosistui Mr. Tom Araya-2, pastoviai bendravusiam su arčiausiai stovinčiaisiais. O kai vokalistas pareiškė juos daugiau nebeturint dainų, Mr. Romantikas labai įtikinamai mestelėjo lazdeles, ir FTB dingo savo kampe, niekas nė nemanė trauktis. Teisingai, kaip gi be biso? Buvo dar keletas kūrinių, kurie vis dėlto galiausiai padėjo tašką tikrai nuotaikingam, savitam, tiesiog geram renginiui. Na, nevisai, bet didžėjų šou buvo paliktas ištvermingiesiems. Gerą pusvalandį negalint iškviesti taksi, galiausiai stypsant gatvėje ir „žvejojant“ dar nebandytus numerius, kilo mintis – galėjo „gyvas“ šou ir nevėluoti, juk garso patikra buvo padaryta dar iki durų atidarymo.

Sekmadieninis poilsis? Kur tau. Nesant tikro, „suliepsnojo“ dirbtinis Utenos pramogų arenos ledas, bet čia jau kita opera. Tuo tarpu lieka vos keletas dienų iki penktųjų Ch. Schuldinerio metinių…