“Wacken Open Air 2005“ (3) - atgimęs trejetas, WOA naujokai ir prakiuręs dangus

Foto: Crazyte

Taip pat skaitykite:
“Wacken Open Air 2005” (1) – dangus ir žemė šešioliktos fiestos proga pateikė siurprizų
“Wacken Open Air 2005” (2) – lietus, verslas, tobulėjanti organizacija ir beveik tobula fiestos pradžia

O tas rytas nieko gero nežada. Tonos pilkų ir vandens pritvinkusių debesų ne tik grasina potvyniu, bet iš tiesų jį padaro. Lyja kone ištisai, taigi galima įtarti pažadinus ir įsiutinus kažkurį antikinį vandenų dievą. Sparčiai nyksta šiaudų ritinių rezervai, jais dengiami purvynai, antraip gresia įklimpti iki kelių. Užtat šiemet akivaizdžiai sutaupyta vandeniui iš šlangų, trejus praėjusius metus gausiai besiliejusiam ant įkaitusių galvų. Dabar šį vaidmenį perėmė pati stichija.

Tačiau nugali entuziazmas, ir pirmieji fanatikai, užsimetę neperšlampančius drabužius, patraukia link veiksmo vietos, kur jau nuo 11:00 prasideda pora šou. Šių eilučių autorė renkasi mažąją „Party“ sceną, kur nusižiūrėjo danus MERCENARY. Šioji šešiukė, su „pirmuoju įkvėpimu“ prieš septynerius metus lyg ir grojusi brutalesnę muziką, dabar linksta link melodingojo ir heavy metalo samplaikos, vietomis įpinant progresyvo motyvų. Komanda visai „nesavanaudiškai“ ir smagiai atgroja skirtas 45 minutes. Gaila, kad šioje scenoje toli gražu ne idealus garsas ir nėra gausių apšvietimo resursų. Vis tik antrosios WOA 2005 dienos pradžia nebloga, ir tos 11 svajonių, apie kurias byloja MERCENARY 2004-ųjų albumas, veda link gretimos, vienos iš didžiųjų scenų, kur tuoj tuoj apsireikš atgimėliai MORGANA LEFAY. Pamenat, Lietuvos scenos klestėjimo laikais turėjome gana perspektyvią komandą panašiu pavadinimu – MORGANA?

Šios švedų grupuotės istorija kupina kardinalių posūkių. Pirmajam diskui pasirodžius dar 1990 m., vėliau keitėsi nariai ir net grupės pavadinimas (LEFAY). Muzika taip pat „šokinėjo“ nuo įdomaus a la BLIND GUARDIAN skambesio, link nuobodaus ir primityvoko, šabloniško power metalo, kol amžių sandūroje sušukus „SOS“, grupė, rodos, baigė savo dienas. Bet štai išaušo 2005-ieji, ir ML sugrįžo, rinkon mestelėję naują produktą, ambicingai besivadinantį „Grand Materia“. Taigi buvo labai smalsu išgirsti, ką naujo patieks šie scenos senbuviai. Pradėję puikiu gabalu, kuriuo prasideda ir vienas geriausių jų albumų „Maleficium“ (1996), visumoje švedai atlieka įvairią programą. Naujieji kūriniai aiškiai byloja, kad praėjusių dienų skambesio galingumo ir technikos nesugrąžins net vėl papilnėjęs grupės pavadinimas, nors mažulis vokalistas Charlesas Rytkönenas laksto kaip užsuktas, plevena ilgomis kasomis ir nuolat demonstruoja akinamai baltus dantis. Elementarus poweris nei labai sužavi, nei nuvilia, nors kažkoks užtaisas šios komandos aruode vis dar yra. Reikia manyti, pastarasis neišsisklaidys visiškai, kaip fata morgana.

„Pabendravus“ su pirmaisiais iš „atgimėlių“ trejeto, dėmesį patraukia dar vieni danai, ILLDISPOSED, netrukus okupuojantys „Black“ sceną. Gal dėl to, kad visai netikėtai pakeliui teko aplankyti jų gimtinę?.. Aršusis kvartetas, skirtingai nuo minėtų tėvynainių, savojo death metalo beveik nepasaldinęs melodingumu ar Soilworkiškam klanui būdingais fintais, surengia patrauklų ir uždegantį „plikų galvų“ šou. „1-800-Vindication“ disko viršelis, įsikūnijęs didžiulėje drobėje, scenos užnugaryje kedenamas vėjo, ir atrodo, kad jame pavaizduotos figūros tarsi atgyja. Tuo tarpu ILLDISPOSED griaudžia galingu „mirtinu“ skambesiu, galinčiu laisvai užgožti griaustinį, jei šis tuokart būtų lydėjęs lietų. Garantuotai ne savo žiūrovų atžvilgiu „priešiškai nusiteikę“ brutalystai „pavaro“ tą pačią akademinę valandą ir palieka mus, apsvaigusius nuo geros geležies dozės…

Taip apsvaigusius, kad kai kas nebeturi jėgų (net po geros valandos) maudytis „kraujo vonioje“, t.y. paklausyti „visų žvaigždžių“ susivienijimo BLOODBATH. Užtat žūtbūtinai nusiteikiama išvysti vieną iš metalo legendų, pasak kai kurių šaltinių, pradėjusių power metalo erą. METAL CHURCH istorija, šiemet pavasarį pažymėta buvusio vokalisto Davido Wayne netektimi, skaičiuojama jau trečiu dešimtmečiu. Per tą laiką pasikeitus tuzinui muzikantų, grupė vis dar nusipelno pagarbos, o legendinio „Blessing in Disguise“ (1989) šlovė verta aukso raidžių. Sietlo penketas ištisą valandą „skaito“ visai ne šventas pamaldas, kurios ilgainiui vis dėlto pradeda nusibosti. Kaip ten bebūtų, kadaise iš tiesų novatoriškas poweris šiandien vargiai išsunkia naujovių, taigi MC skambesyje daugiau standartų negu netikėtumų. O ilgaamžiškumas pagirtinas.

Taip jau sutapo, kad visas minėtas „atgimėlių“ trio susirinko vieną dieną, tik trijose scenose, mat groja visai skirtingu stiliumi. Antrieji iš jų – death metalo legenda OBITUARY. Asmeniškai labai laukiau, kada galėsiu „perskaityti“ šį nekrologą, taigi tai vieni manųjų šio festivalio favoritų. Sugrįžę senąja sudėtimi ir jau išleidę „Frozen in Time“ diską (gaila, trunkantį tik 34 minutes), kuris iliustruoja, kad ir puikus „mirties“ metalas tarsi užsikonservavo. OBITUARY sutraukia didžiulę gerbėjų minią. Žaliai žydras albumo viršelio fragmentas, skęsdamas dūmų uždangoje ir jau išryškėjusių šviesų jūroje, netrukus scenon išveda garsųjį penketą. Laikas sutrumpino daugelio jų plaukus ir užaugino Trevorui Peresui ZZtopišką (o gal Sėklišką?) barzdą, tačiau nenuorama ir vis dar ilgaplaukis Johnas Tardy neišsiskyrė su savo šortais bei amerikiečių atributu tapusiais kedais. Nenusilpo ir jo gerklė, po įžanginio „Redneck Stomp“ užkriokusi ne blogiau nei prieš aštuonetą metelių. Kad jų tarsi nebūta, rodo ir visą laiką lakstantis J. Tardy/Pereso duetas, ir vis dar bekompromisis, galingas, dinamiškas defas. Lietus ta proga ima pilti kaip iš kibiro, bet headbanginimo manija dėl to tik sustiprėja. Daivingas taip pat, taigi tik ir žiūrėk kad kartu su kokiu nors sunkiasvoriu nenukristum į purvo ir šiaudų faršą. Labiausiai įpuolę į transą juo pradeda drabstyti aplinkinius, bet čia juk Wackenas, taigi visi šypsosi ir tiek. Apskritai niekas nepyksta, jei koks daiveris kaukšteli batu per galvą, jei apstumdo pogininkai, jei veidą plaka svetimi plaukai ar tu veržiesi į geresnes pozicijas. Rimti tik apsaugininkai, budriai stebintys galimus pavojaus židinius ir finiše sugaudantys „keliautojus“, bet juos galima suprasti: pamaina dirba po 18 valandų! Tuo tarpu OBITUARY vis didesne jėga smogia geriausiais visų šešių studijinių diskų gabalais, ir toji valanda pasibaigia greičiau, negu norėtųsi. Uf!

Ką mums šį kartą pateikė tulpių ir vėjo malūnų šalis? Aišku, trečiuosius „atgimėlius“, bet prieš tai dar susigundau „gyvai“ pamatyti jų gotiškuosius tėvynainius WITHIN TEMPTATION. Belaukiant šių pasirodymo, įvyksta vadinamasis „Trečiojo Reicho vėliavos“, kurią mūsų stovyklavietėje pasikabino atitinkamų pažiūrų tautiečiai, nuplėšimo ir egzekucijos liepsnose kriminalas, bet apie jį vėliau. Tuo tarpu „juodoji“ scena pasipuošia pompastiška angelų, mėnulių ir kitokių figūrų scenografija bei pirotechnikos arsenalu. Kažkodėl „nusipelnę“ daugiau nei valandinio šou, WT neleidžia nuobodžiauti. Turintys kažką tokio, kas juos gerąja prasme išskiria iš kitų panašių grupių, nors tėra išleidę tris albumus, olandai, su balsingąja Sharon den Adel priešakyje, maloniai užveda. Skambi ir melodinga muzika, įspūdinga, nors ilgainiui įgrįstanti rankų „treniruotė“, ugnies ir žiežirbų efektai, šviesų žaismas… Vienu metu anonsuojamas vienas, o sugrojamas kitas kūrinys, bet juk tai savotiškas „prikolas“, argi ne? O užbaigiama, kaip ir priklauso, puikiuoju „Mother Earth“. Rodos, ims Sharon, iš tiesų virtusi pelėda, ir išskris. Kažkodėl šios grupės „saldumas“ kelia apetitą, o ne šleikštulį. Skirtingai nuo ažūrų, gipiūrų ir suplėšytų kojinių, kurios WOA aplinkybėmis atrodo juokingai ir apgailėtinai…

Prieš dar vienų manųjų favoritų šiame WOA šou žvilgteliu į MACHINE HEAD „meniu“. Siurprizinis dalyvis, pakeitęs planuotus JUDAS PRIEST, be kita ko, pirmą kartą dalyvauja šioje fiestoje. Bet jų industrinis thrash metalas iš karto „užveža“ taip, kad be jokių abejonių lieku prie scenos visai 1:15. Robbo Flynno „draivas“ ir apskritai viso šou dinamitas toks stiprus, kad tai tampa asmeniniu siurprizu ir stimulu rimčiau pasidomėti šios komandos kūryba. Kažkoks variklis išjudina galvą ir padeda tvirtai laikytis ant kojų, nors ne tokiam užtikrintam praeiviui tekštelėjus į dumbliną balą, manieji džinsai patiria purvo terapiją. Užtat keletas ekstremalų specialiai išsivolioja nuo galvos iki kojų , apturėdami savotišką „kaifą“. Tuo tarpu MH varo šauniai ir užtikrintai, atiduodami geležinę duoklę tiek žiūrovams, tiek organizatoriams, kuriems sakosi esą labai dėkingi už šią progą. Ką gi, mes taip pat dėkingi šiai „mašinai“ už netikėtai puikią „vakarienę“…

Taigi taigi… Tretieji „atgimėliai“ yra ne kas kita, o nuožmieji GOREFEST vyrukai. Nesvarbu, kad Jan-Chrisas dabar trumpaplaukis ir šviesiai geltona ševeliūra, o „Chapter 13“ diskas, anuomet tapęs grupės gulbės giesme, labai kontraversiškai vertinamas. Kadaise varvinau seilę, žiūrėdama „Dynamo“ festo įrašą ir keiksnojau lemtį, neleidusią pamatyti šios komandos, kol ji galiausiai iširo. Dabar likusią iki vidurnakčio valandą šioji ketveriukė pila vieną po kito geriausius gabalus, nešykštėdama senojo gerojo repertuaro, o tu stovi prie pat scenos ir vis dar netiki, kad anoji svajonė tapo realybe. Čia nuskamba ir gera žinia: GOREFEST vos prieš pora dienų baigė įrašyti naująjį produktą, kurio medžiagos teks palaukti CD pavidalu, mat pristatymui vaikinai deramai nesurepetavo nė vienos kompozicijos. Ką gi, užtenka ir senųjų porcijos, nors taip ir maga sužinoti: gal ponaičiai grįžo prie pirmykščio thrash/death metalo skambesio? Kaip ten bebūtų, šis atgimimas asmeniškai yra vienas iš maloniausių netikėtumų manajai sielai, taigi tyliai džiūgauju, nešdama ant batų į stovyklą kokį kilogramą purvo ir šiaudų mišrainės.

Pora valandų lėtai slenka, veikiant apynių, vynuogių ir anyžių koncentratų, pakeltų nuliniu laipsniu, sąjungai, kol galiausiai pribręsta laikas dar kartą išvysti SAMAEL kvartetą. Nors tai jau ketvirtoji tokia proga, ir „Reign of Light“ patvirtina veikiausiai negrįšiant prie senojo stiliaus, šie šveicarai turi kažką kerinčiai patrauklaus. Štai ir dabar nepilną valandą trunkanti meditacija parodo, jog ne visiems kenkia tam tikri nukrypimai. Negali tvirtinti pamačius kažką itin įspūdingo, mat nebuvo nei lazerių, nei video projekcijų, tačiau kartais žavumas slypi paprastume. Kad ir tame „sintetiniame“ skambesyje, kurio bangas skrodžia sodrūs šviesų srautai. Vis dėlto, kaip ir prieš pora metų „Metalmanijoje“, stebina vienas faktas: kodėl SAMAEL atsidūrė headlainerių (čia, tiesa, ne absoliučių) vietoje? Šiam vaidmeniui tądien labiau būtų tikusi pusvalandžiuką spėta nugirsti APOCALYPTICA…

Lietus ne Lietuvoj. Susigrūdę į šlampančias ir jau viduje drėkstančias palapines, galvojame: kuo gi užrūstinome kokį Neptūną ar Poseidoną? Bet mes ištvermingi, gerbiamieji dievaičiai, taigi dar pamirksime likusią pusantros paros. Kur kas svarbiau, kad bešlitinėjantys kaimynai neišgriautų laikinos pastogės…

Laukite tęsinio…