KUNIGUNDA LUNARIA 2005 – įžanginis, teatrališkas ir artistiškas tamsos triptikas

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia >>

Pirmasis paveikslas. Balandžio 29-oji, penktadienis, “Intro”: industrija ir elektronika

Na kodėl, velniai griebtų, tą savaitgalį visur susigrūdo tiek renginių? Gerai, jeigu esi konservatyvių pažiūrų ir gali griežtai pasirinkti kurį nors vieną. O jei ne – nors persiplėšk. Taigi nutiko nelabai tikėtinas dalykas net man pačiai: alkaną arklį ir jo tądien gromuluojamus metalinius akordus nusprendžiau sudėti ant Kunigundos altoriaus ir pasiklausyti ritmų, kurių neklausyčiau namie. Įtardama, kad tądien viskas vis dėlto vėluos, ramiai važiuoju į “Intro” klubą, kuris, nepaisant kažkada tūlo piktojo Višinskio pažertų negražių epitetų, ir toliau priglaudžia įvairaus plauko renginius. Štai kaip tik užmatau prie durų ir būsimojo, kur kas “sunkesnio”, irgi čia vyksiančio koncerto organizatorius, su kuriais sudaromas velniškas sandėris. O tada, biliete atsiradus papildomai skylutei, jau neriu į tamsiąją erdvę.

Iš tiesų, veiksmas prasideda po geros valandos nuo skelbtos pradžios, taigi per tą laiką įvairūs skysčiai liejasi laisvai, kur ne kur “užliedami” maisto produktus. Dar akis bado nelemtas skelbimas, kad nebus čekų GAVORA, kuriuos labai norėjosi išvysti. Kad jį kur devynios tą sugedusį autobusą, dar daugiau – iš atminties užkaborių įžūliai išlindo asmeninė karti patirtis, kai transportas iš tų platumų sužlugdė nuosavą renginį. Tiek to, I.V.T.K.Y.G.Y.G., siuvimo mašinų ir kitų instrumentų skleidžiami gamykliniai pramoniniai garsai susilieja į odę Barui. Įdomus, nors neįprastas skambesys, žilagalviai dėdės ir jiems plojantis jaunimas. Visai smagi pradžia.

Nejaugi reiks grąžinti publikai dalį bilieto sumos? Vis tik neatvažiavo vieni iš užsieniečių. Ko gero, tada būtų striuka su finansais, mat klubo erdvė ribota, ji vargiai sutalpintų tiek žmonių, kad tokiu atveju viskas atsipirktų. Padėtį gelbsti draugystė, ir arenoje Makaro asmenyje pasirodo projektas DRAMA. Griežti ir aštrūs ritmai ir ūžesiai gal ne kiekvieno ausiai priimtini, tačiau niekur nesidėsi – apsauga dar neišleidžia į lauką. Tenka bastytis aplinkui ir siurbčioti alų, jei ne dėkojant už tokius ausų išbandymus, tai bent džiaugiantis, kad organizatoriai nenukentėjo. Po neilgos pertraukos latviai BIOS pažeria ne tokio aršaus industrinio elektronizuoto skambesio, taigi jau ne bėda, kad namie liko ausų kištukai. Muzika kaip muzika, bet madų demonstravimo įkarštyje nutinka istorija, kurią galima pavadinti (ne)seksualiniu senio Šalčio priekabiavimu prie gotiškos žaltvykslės. Personažai – na jūs gal ir nepatikėsit, bet Zarraza ir visai nejuodai apsirengusi mergelė, UV šviesoje atrodanti tarsi iš kapų atplevenusi žalsva liepsnelė. Krikščioniško sekso instruktoriau, na kuo gi tau nusikalto toji? Net labai norėdama ji nepasiektų tos raudonos kepuraitės, o nepaisant užrašo ant raudonųjų marškinėlių „piva net“, jo bare tikrai netrūksta. BIOS performanso fone įvykis virsta tuo, kad dalis apsauginių pereina į žaltvykslės palydos gretas, taigi atrakcija turi baigtis. BIOS baigė taip pat. Buvo gerai.

Aktyviai įkalbinėjant du užsispyrusius tautiečius užimti senkančias autobuso vietas kelionėje į SLAYER šou birželį, baigiasi dar viena tylos minutė, ir veiklą scenoje pradeda gerai žinomas duetas LAUXNA LAUKSNA. Matyt šiosios muzikos garsai pradeda kai ką varyti į transą, nes Ledo Tako kompanija įtartinai svyruoja. Kažkas, pagautas turbūt to paties transo sūkurio, nugvelbia šiosios atstovams priklausančius „laipsnius“, taigi tenka keliauti atgalios į artimiausią parduotuvę. LL toliau kaifuoja patys ir tuo užkrečia žiūrovus, o „Intro“ darosi karšta. Didysis Jonai, kodėl skriaudi mažesniuosius? Jie juk ne tokie užgrūdinti ir pajėgūs kaip pats, štai jau vienas ima šnekėtis su demonais, o kitam rytoj vargu ar rūpės Kunigunda. LL baigia.

Senka ir nuosavos jėgos, taigi tenka įsitaisyti baltoje, į puodą panašioje kėdėje, tikintis, kad pažįstami vis tiek eis pro šalį, ir galima bus paplepėti. O, klasike, šiandien maestro vėl kaip reikalas „pasipuošęs“, dar gerai, kad paties šou tik poryt, spės viskas išgaruoti. Ne, geriau neik pernelyg arti prie gotikinių mergelių, tas retkarčiais leistina tik veteranams. Dar vieni broliai latviešai, STROPS. Na, turbūt nesurasčiau dešimties skirtumų tarp abiejų latviškų grupių, dabar tik pamenu, kad abi paliko gerą įspūdį. Na, jeigu jau vakarėlis industriškai elektroninis, matyt, ir STROPS stilius čia pataiko. Įdomiai atrodo atvirkštinis projekcinis vaizdas ekrane, žiūrint pusiau iš šono, pusiau užnugaryje. Velniava, dar tenka kartas nuo karto žvilgčioti į šalimais miegantį pažįstamą kaimyną (gyvenamojo rajono prasme taip pat), kad šiojo kišenėms negrėstų tas pats, kas nutiko ledų ir demonų alkoholiui. Krito kaimynėlis nelygioje kovoje su tuo pačiu nelabuoju skystimu, net žalioji arbata negelbsti. Tegu pailsi, nes rytoj šeštadienis, taigi rytą teks paaukoti spaudos išnešiojimui. STROPS buvo gerai, aha, jau minėjau.

Po vidurnakčio, taigi lenkai RED EMPREZ pradeda savo šėlsmą paskutiniąją balandžio dieną (naktį). Šieji, sakyčiau, ne itin stipriai susiję su įžanginio vakaro stilistine tematika, bet bene geriausiai ir „draiviškiausiai“ klausosi tąnakt. Na, kas gi negirdėjo dainelės apie „katytes“? Liaudis šoka, bujoja, svyruoja, miega, dar aktyviai kursuoja maršrutu salė-baras-WC-baras-salė. Seni Šalti, ar kitą vakarą tavo nugara nejus mergaičių kilnojimo pasekmių? Žiūrėk, kažkuri tikriausiai aštriais nagučiais net raudonuosius marškinėlius įplėšė. RE varo ilgiau nei valandą, taigi malonių akimirkų daugiau negu pakankamai. Užsimiršta ir GAVORA netektis.

Dar numatyta net trejeto DJų veikla iki ryto, tačiau muzikinių įspūdžių tuokart gana. Kaimynėlis taip ir nenubunda, o kitas, pusiau pakeliui, skelbia „karą“ gotiškai aplinkai ir veda iš kelio dar vieną, mažesnę. Pasirodo, ne tik „Bix“ baras, patapęs Kunigundos linksmybių vieta, dirba iki paryčių. Ten ir užsibaigia kai kurių nerimstančių sielų pirmojo paveikslo veiksmas. Atomazga – taksi maršrutu Žvėrynas-Pilaitė ir poilsis iki Valpurgijų nakties…

Antrasis paveikslas. Balandžio 30-oji, šeštadienis, “Vaidilos” teatras: Valpurgijų naktis gotiškai

Tą vakarą pagaliau atšilo, bet vakarykštis žygis davė savo. Taigi sunku buvo išsiruošti į “Vaidilos” teatrą, kuris po pertraukos vėl pasidavė Kunigundos kerams ir priėmė Valpurgijų naktį. Teatro aplinka dargi įpareigojo parausti garderobą ir išsitraukti kai ką kita nei įprasta koncertinė apranga. Gal dar ne visi pažins (tai kartais tik į naudą).

18.30 atsiranda antroji skylutė biliete, ir vėsūs teatro palociai sugundo savo gana prabangia aplinka. Dar pasklinda kalbos, kad šį kartą prasidės beveik laiku. Taip galiausiai ir nutinka, taigi patys kalti tie, kas pavėlavo. Kai kas pateko jau į trečios grupės šou. Tą naktį šurmulys visur: CD, atributikos, gotiškų aksesuarų prekyvietėse, koridoriuose, ant laiptų ir, aišku, gotikai pritinkančioje salėje. ANTIGONĖ groja vos kelioms dešimtims žiūrovų. Tegu graužiasi nagus tie, kas ir dabar nepamatė šių kadaise geriausia debiutančių grupe tapusių merginų metamorfozės. O ji iš tiesų įspūdinga. Paslaptingai niūriame klavišinių skambesyje groteskiškas raganų šou, įsikūnijęs psichodelinėse pasakaitėse, ir stiprūs vokalai – puikus įvadas ne tik į teatrališką aplinką, bet ir į ilgą Valpurgijų naktį. Vien improvizuota „Senelės pasaka“ ko verta. Kas pirmiausia tuomet atėjo į galvą – kažkuo panašu į dabartinius ARCTURUS.

Pertrauka nedidelė, ir scenoje jau GOETHEANUM. Ne itin geras garsas soundchecko metu neramino Sigį su co., tačiau pagrindinio veiksmo metu skambesys beveik be priekaištų. Salėje galvų padvigubėja, ir specialia Valpurgijoms paruošta šios komandos programa gali gėrėtis daugelis. Susidarau kur kas geresnę nuomonę apie GOETHEANUM, sakyčiau, tokį repertuarą praverstų rodyti ir kituose renginiuose. Prieš akis šmėsčioja trikojis su laikoma kamera, o kai kurie fotografai jau užsikorė net į balkoną. Iš tiesų, tokį reginį verta įamžinti prisiminimui.

Turbūt ne veltui SAPROPHYTES buvo „Durų“ laimėtojai, o pernai „nuskynė“ velnią kaip geriausia gotiška grupė. Teatro erdvė prisipildo įmantriais ir nelabai tokiais apdarais pasidabinusia publika, taip taip, senis Šaltis ir žaltvykslė taip pat čia. Tik pirmasis šį kartą skaičiuoja vien plikas bambas, o pastaroji nebešviečia tokia ryškia spalva. Užtat salėje neleidžiama rūkyti, taigi plevėsuojantiems apdarams apsvilti negresia. Tuo tarpu SAPROPHYTES jau varo savo ne kartą girdėtą programą, neseniai įsikūnijusią diske „Marionette“. Kaip visada, galima žavėtis žemu vokalu, tegu jis ir panašus į MOONSPELL ar TYPE O NEGATYVE vokalistų. Čia lyriškai rami, čia net agresyviai dinamiška muzika taip pat turi nemažai šarmo, taigi ovacijų netrūksta. Oi, kokia miela mergytė geltona suknyte ir juoda, po smakru parišta mažyte skrybėlaite! Atsargiai, seni Šalti, nepriekabiauk, mat už nepilnametes gali prastai baigtis. Tuo tarpu gana ilga made in Pabradė programa baigiasi, nukrenta sparneliai, pranyksta nėriniai ir grimas. Mat ir josios autoriams smalsu pažiūrėti į „gyvas iškasenas“ DA17. Jūs nesuklydote, tai tas pats Arnas Klivečka, tiesa, dabar jau keturiasdešimtmetis.

„Senukams“ pasiruošti reikia daugiau laiko, taigi maunu į užkulisius, prie bačkutės. Ten bazuojasi ir teroristiškai atrodantys Teodorai, ir ekstravagantiškieji suomiai, ir mūsų scenos iki sielos gelmių gotiška pažiba. Bet čia jau Arnas susiruošė kopti ant pakylos, taigi tenka palikti dalyvių zoną ir įsimaišyti į gausų žiūrovų būrį. Ką mes girdime? Šiek tiek „subrendęs“ bumčikas (pagal fonogramą), jau prieš dvidešimtmetį piktinęs arba žavėjęs, nelygu kokia publika. Kai kas iš dabartinės atstovų tada dar buvo negimę arba teturėjo kelerius metelius ir džiaugėsi nerūpestinga vaikyste. Todėl dabar smalsiai žiūri į antikvarinį vaizdelį, turbūt nelabai suvokdami, kodėl anuomet buvo sukurta žymioji dainelė „Mes ne metalistai, ne pankai ir ne rokenrolistai“. Nuskamba ji ir šiandien, apvainikuodama keistai įdomų ir net turintį „draivo“ šou. Tiesa garsas ne koks (gal fonograma paseno?), bet vis tiek neblogai.

Po ilgesnės pertraukos išmuša THEODOR BASTARD valanda. Galvas arabiškais apdangalais apsivynioję basi vyrukai ir plačiakelnė dainuojanti mergužėlė atrodo ir keistai, ir egzotiškai. Dar egzotiškiau skamba jų sakralinė muzika, iš karto verčianti pakrikštyti šią grupę rusiškaisiais DEAD CAN DANCE. Na, turbūt įsivaizduojate. Stovim ir siurbiam tą sakrališkumą, šalimais įsitaisiusiai Maruko „sultonei“ pučiant muilo burbulus. Kad tave kur žaltys, seni Šalti, jau, matyt, pailsai mergeles benešiodamas? Kam užkliudei kaimynėlio bokalą ir išliejai jo turinį ant manųjų taip pat šiek tiek gotiškų apdarų?! Salėje vis dar vėsu, taigi šlapiais drabužiais ne kas, nors imk ir nusipirk Kunigundos suknelę, bet paskui kabos spintoje. Tuo tarpu TB vis labiau įtraukia į mistišką verpetą ir priverčia užmiršti laiką. Kažkas fantastiško. Bet laikas, kaip dainuoja Lukas su Noreika, visagalis, taigi jis nesustoja. TB baigia.

Grupių beliko dvi. Nuėjus pasižvalgyti į gotiškus aksesuarus, vienas dalyvių pradeda piršti dygliuotą antkaklį. Bet paskui sutartinai nutariama, kad tada reikia atrodyti piktai, o man taip neišeis, taigi pasiūlymas nebegalioja. Išlenkus dar bokalą rėmėjų „Vilkmergės“ alučio, kojose pasijunta nuovargis, taigi suomius pagerbti dėmesiu nusprendžiama „iš šono“. Patogiai įsitaisau šalia scenos ant palangės (čia bent alumi niekas nesilaistys) ir pro aparatūros krūvą pasiruošiu stebėti ICONCRASH pasirodymą. Netrukus jis startuoja. Penketas jaunikaičių groja kapoto ritmo elektroninę muziką su įvairių atspalvių kitų stilių motyvais, ko jau spėjusi pavargti minia iš pradžių neįsikerta. Bet prie visko priprantama, tad netrukus iš pažiūros virš 500 personų jau kinkuoja į taktą arba tiesiog šėlsta priekinėse pozicijose. Matosi čia ir raudonoji kepuraitė, galva po kuria, rodos, taip pat gerokai pailsusi. Tuo tarpu „gražus“ užuscenio sargybinis turbūt nelabai beįžiūri korteles ar apyrankes, taigi ten pradeda rodytis ir pašaliniai asmenys. Negatyve, tu sunkiai besilaikai ant kojų, atsargiai! – o varge, vėl pusė bokalo ant rūbų. Teisingai, antrasis organizatoriau, padėk apsauginiam palydėti kolegą ten, kur jam ir reikėtų būti. Tuo metu „ikonų daužytojai“, ar kaip juos ten pavadinti, tęsia savo jau visai „vežantį“ šou, kol staiga prieš vieną kūrinį nieko nebesigirdi. Pasilieku užkulisiuose ir stebiu besiblaškančius sunerimusius „STS“ garsintojus ir apšvietėjus su geltonojo lagaminėlio savininku priešakyje. Apžiūrėjus visas galimas „avarijos“ vietas, nusprendžiama, kad aparatūrą ir šviesas iš rikiuotės išvedė laikinai mieste dingusi elektra, dėl ko išmušė vieną fazę, ar kažkas panašaus. Dabar viskas turi atvėsti, taigi priverstinė 15 minučių pertrauka. Reikia laikytis atokiau nuo dar vieno (šį kartą „legalaus“) VIP zonos lankytojo, kuris taip pat sunkiai benulaiko alaus bokalą, taigi pasitraukiu į salės gilumą. Aha, pravartu aplankyti dviejų raidžių kombinacija pažymėtą vietelę… Per tą laiką atsigauna technika, ir suomių penkiukė tęsia šou. Jis trunka dar tiek, kiek iki nenumatytos pertraukos, bet nė kiek nenusibosta. Dar vienas malonus siurprizas.

Vidurnaktis, taigi pats laikas pažvelgti, kas glūdi tamsiosiose sielose. O kas gi geriau tą padarys už scenos senbuvius, taip ir besivadinančius – SIELA? Nors šieji irgi daug sykių girdėti, žiūrovai nesiskirsto, matyt, laukia kažko išskirtinio. Ir kuo toliau sielininkai groja, tuo daugiau juntamas šio karto išskirtinumas. Sunku įvardinti tai, kuo visus jie taip užbūrė, bet bisui Sirgedo kompanija eina net tris kartus. Turbūt reikėtų ir daugiau, bet publika pagaliau pasigaili muzikantų ir juos paleidžia. Čia man pritrūksta žodžių išsakyti įspūdžius iš Valpurgijos nakties finalininkų seanso. Jie tiesiog nepakartojami.

Tąkart daugelis prisiglaudžiam „Bixuose“, kur didžėjų muzika leidžia linksmintis iki ryto. Sustumti stalai, alaus upės, sveikinimai vienam ICONCRASH nariui gimtadienio proga… Makarai, Povke, kas nutiko, kuo taip jūsų galvas patraukė tas medinis stalas? Juk čia nepatogu miegoti. Ne tokie taikūs dalyviai išvedami apsauginių. Prieš 5 ryto nutyla muzika, užtat pasigirsta liaudiškos dainos, kurios nutyla tik užsitrenkus baro durims. Daugelyje taksi firmų netyla telefonai, nors jau esama pirmųjų troleibusų. Bendros nuotraukos su suomiais, pastarieji išvažiuoja ilsėtis, mes taip pat (juk ne geležiniai), nors humoro jausmą turintys kolegos pasiūlo pratęsimą geru adresu, Gedvydžių g. 2. Jau visai prašvito, prie namų sutinka rytinės paukščių giesmės. Greičiau nors kiek nusnūsti, nes dar laukia „bažnyčia“, o vakare – trečiasis, paskutinis, veiksmas…

Trečiasis paveikslas. Gegužės 1-oji, sekmadienis, “Artistai“: pabaigtuvės Motinos dieną

Uf, sekmadienis, pasirodo, irgi sunki diena. Ypač jei po kelių valandų neramaus miego tęsiasi savaitgalio maratonas. „Bažnyčia“, kaip kai kam vadinasi miško plotelis Antakalnio gale – šventas dalykas, taigi nelabai tvirtai einančios kojos nuneša dar ir ten. Vakare gi laukia Kunigundos pabaigtuvės, reikia užbaigti garbingai. Pasveikinu mamą ir, pamojus ranka, lekiu į „Artistus“, jau įtariu, kad vėluoju. Skubant nuo artimiausio transporto senamiesčio labirintais, iš tolo girdisi dundesys viename kiemelyje. Viskas aišku, LINOJA jau sugrojo. Šiek tiek apmaudu, nes norėjosi išgirsti vienos iš šiųmetinių geriausių kraujo donorų vokalistės naująją buvimo vietą. Na, gal šioji nebus pakeista taip greit, kaip HERSH TU? ir dar teks susipažinti. Tuo tarpu jau griaudėja naujųjų STRANGERS IN AVALON muzika, kuri ne itin gausiai kiemelyje susirinkusiems žiūrovams aiškiai patinka. Klasikas žvalus, lyg nieko nebūtų vartojęs pastarąsias dvi dienas, tuo tarpu debiutuojantys grupės nariai atrodo susikaupę. Bet pasirodymas visai šaunus, net ir gerai žinomas gabaliukas „Lyja“ neprišaukia lietaus, taigi linksmybės tęsiasi. Net ir vakarykščiai pavargėliai atrodo pailsėję. Nelinksma turėtų būti tik vienam iš Lietuvą jau palikusių IRONCRASH muzikantų, nes sklinda kalbos, kad jis lyg ir gerai turėtuose saugoti užkulisiuose prarado savąją gitarą. Na, nėra namų be dūmų, bet jei tai tiesa, nejauku, ir taip garsėjam kaip vagių tauta. Dar pristatomas SIELOS „The Crow“ videoklipas, pasistiprinama džinu su kaktusais, o tada tereikia paėjėti pora šimtų metrų.

Paskutinis „patepimas“ vyksta „Bix“ bare, kur labiausiai įsijautę personažai pusplikiai surengia sambos šokio pamokas dalyviams ir barmenams, o antrame aukšte įsikuria ramiau nusiteikę asmenys, galvojantys apie grįžimą namo visuomeniniu transportu. Nematyti tik senio Šalčio, kuris tikriausiai pažinęs vasarą nutarė padaryti pertrauką. Kokteilis „Vampyro bučinys“ tampa paskutiniu lašu, atgaivinusiu sielą, į Mėnulio deivės sveikatą. Tik mėnulio šviesa švies man kelią tolyn…