APOCALYPTICA vėl Vilniuje – griausminga trečioji apokalipsės pranašystė

Foto: Nyku. Daugiau foto čia >>.

Liaudies išmintis byloja: geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimtį išgirsti. Ar tikrai? Vieną kartą pamačius, kartais pavyksta tai pakartoti. Trečiasis gali nusibosti, o ketvirtojo gal ir visai nesinorės. Turbūt kai kurie taip ir mąstė, eidami netikėtai žvarbų vasaros preliudijos vakarą ne į sauną, bet į „Ledo rūmus“, įsikūrusius visai ne paupy, o tarp kapinių. Ten mūsų sostinėje trečią sykį, o mėgstantiems pasibastyti toliau – ir ketvirtą, turėjo pasigirsti apokalipsės pranašystė, kuri niekaip neišsipildo, bylojama pranašų, šventikų ar šiaip tuo tikinčių lūpomis. Ką gi, gal geriau pavyks keturioms violončelėms ir jas valdantiems Sibelijaus akademijos auklėtiniams?

Pamėginus prasiveržti pro keletą įėjimų, pagaliau pavyksta į rūmus patekti pro tarnybinį. Žiū, veikia rūbinė, še tau ir vasaros išvakarės. Ne tik bilietų, bet ir gėrimų kainos bado akis bei kišenes tiems, kurie iš tiesų supranta, ką ir kodėl čia išgirs. Bet atsigaivinti reikia, mat nemenka žmonių minia reiškia, kad salėje bus karšta. Šalia ir marškinėliai įvairioms lytims bei kompleksijoms su APOCALYPTICA titulu, palyginti nebrangūs (jei kam atrodys kitaip, Ironų Lenkijoje buvo du – šešis kartus brangesni). Sklinda kalbos, kad pašėlę suomiai gros be apšildymo (ir kodėl pasklido gandai apie RUINATION?), o koncertas gali nevėluoti, taigi skubam vidun. Perniek nuėjo ir visokios Antiapokaliptiškos virtualios blevyzgos, nes pažįstamų, kurie lyg ir turėjo neateiti, apstu. Ir dar, stebėtinai greitai atsigavę, čia sugužėjo koks ketvirtadalis „Mistiškos kelionės“ dalyvių. Iš viso žmonių – gal ir skelbti 4000.

Ir ko jūs sėdit taip keistai pasvirę tribūnose, ar nebūsit tamstos čia pakliuvę vien smalsumo vedami? Tie, kurie tiesesni, palyginus laisvai stoviniuoja apačioje ir laukia pranašystės. O ji prasideda vos po 15 minučių nuo skelbto laiko, pagarba. Tie patys „Metalmaniški“ kaukolėti karstų formos sostai, ir būgnininkas su savo amunicija čia, visa tai jau yra gerai. O kai netrukus vienas kitą pradeda keisti gerai žinomi savi kūriniai ir dar geriau pažįstami METALLICA koveriai violončelių kvartetui, salė pašėlsta. Atkunta ir sėdintieji, nors nervina laikas nuo laiko iš tribūnų pasigirstantis švilpimas. Juk ne sporto varžybas stebime, ponai švilpikai. Bet „pranašams“ nė motais, jie varo (atsiprašau, griežia) geriausius kūrinius, net ir tuos, kurie įrašyti su vokalistais. Praktiškai neužmirštamas nė vienas albumas. Scenoje šėlsmo kur kas daugiau nei per ankstesnius APOCALYPTICA pasirodymus Lietuvoje, tačiau viskas labai panašu į šou Lenkijoje. Na, tik apšvietimas ne toks įspūdingas, bet šių rūmų scenoje kitoks vargu ar tilptų. Tai, ką matėme dabar, ko gero, geriausia, ką tokiomis sąlygomis galima padaryti. Ir taip pat pakankamai įspūdinga.

Sceninio energijos užtaiso pakanka ir pagrindiniam laikui, ir bisui, apvainikuotam garsiuoju Grigo klasikiniu kūriniu, APOCALYPTICA valia metalizuotu ir pagreitintu. O lyriškosios baladės iššaukia liepsnelių bangas… Turime ir pranašumą: „Metalmanijoje“ grota tik valandą, Vilniuje – beveik dvi. Kai viskas pasibaigia, nusivylimo nesimato nė viename veide, nesvarbu, kiek paklota už šio reginio vizualizaciją, ir kad būgnų lazdeles sugaudė galbūt to mažiau „nusipelnę“ kaimynai. Niekas nesikeikia ir dėl išsiblaškiusių rūbininkų, kurie drabužių pastoviai ieško ne ten, kur jie iš tiesų kabo. Galimybė suvirškinti įspūdžius, kurių daug, ir jie kuo geriausi. Taigi, gal perfrazuojam patarlę: geriau pamatyti tris kartus, negu vieną? Arba dar kartą apsvarstom klausimą – ar metalas kada nors taps klasika?..