BEHEMOTH Vilniuje – antras kartas nemelavo net balandžio pirmąją

Foto: Crazyte :: Daugiau foto čia>>

Balandžio pirmoji – melagių šventė. Tądien galima apgaudinėti kiek nori, viskas atleidžiama, iš pokštų net pasijuokiama. Netgi sakoma, kad tuomet meluoti būtina, apgautajam tai tik į gera. Prisiklausius „tiesų“ apie Pakso sklypą, Vilnele plauksiančias nuotraukas, neblaivius naikintuvų pilotus ir kitką, galima buvo nerimtai galvoti ir apie vieną įvykį, kuris pagarsintas prieš trejetą savaičių. Nors rimti šiojo sumanytojai prisiekė visais velniais ir demonais, kad tai tikra. Ir ką jūs sau galvojat, pasirodo, iš tiesų: kas teisybė, tai ne melas!

Išvakarėse ypač audringai atidarius „Duris“ ir per dvi paras padarius vos valandos miego pertraukėlę, turėjo būti sunkoka. Tačiau nugalėjo smalsumas dar kartą išvysti vieną baisiausių lenkų monstrų, šiuo metu ambicingai pretenduojančių į „pusdievių“ statusą. Kas vis dar nesusigaudo situacijoje, suflerio pagalba: BEHEMOTH, „Demigod“, turas, Vilnius, „Mulen Ružas“. Nuo 18 valandos pradėjus pratybas, labai norėjosi tikėti dar vieno pažado teisingumu – kad 20:30 ims gausti pragaro varpai ir ant scenos jau stovės pusbroliai estai. Deja, vis dar buvo balandžio pirmoji, todėl dviejų tiesų tokią dieną, matyt, per daug. Trintis aplink ekraną ir toliau, iki nebylių vidinių durų, vis labiau erzino tamsiosioms jėgoms paaukojusius tris nacionalinės valiutos dešimtines. Pridedam valandą ir dešimt josios dalių, o tada jau galima kalbėti apie veiksmą.

Pirmas dublis – HUMAN GROUND. Nežinia iš kokių undergroundinių užkaborių iškapstyti ir mažai kam girdėti estai turėjo patraukti tuo, kad turi „saldžiabalsę“ vokalistę. Neverta dairytis analogų, besivadinančių Britney, Kaily ar Madona, ne visi tą „saldumą“ vienodai supranta. Daugelio ausys iš anksto rado analogijos su ARCH ENEMY frontmene. O kaip iš tikrųjų? Pirmuosius išleisti svečius, sakytum, keistas žingsnis, tačiau jis pasirodė besąs teisingas. Mat nuo pat pradžių salėje galvų netrūko. Taigi, estės gerklė iš tiesų priminė Angelą Gossow, tačiau bendras skambesys – ne. Jau greičiau teisūs tie, kurie stengėsi HG muzikoje įžvelgti thrashą. Et, gana tų palyginimų. Komanda pasirodė gerai, teks į savo ir taip sunkumų prikimštą smegeninę įsidėti dar vieną vardą.

Įkyriai lenda žiovulys, tenka jį kaip įmanant vyti šalin. Laimei, aplink daug pažįstamų veidų, o baro resursai irgi nesenka, taigi yra ką veikti, ir tingulys pasitraukia. O tada į areną (tiesa, ne į kapinių) išeina pusė renginio organizatorių, t.y. BURYING PLACE. Nusprendę ne tik atgimti, bet ir kuo greičiau iškilti iš požemio į paviršių, Ambraziejus su Co. pastoviai kur nors dalyvauja. Na, žinoma, nepasirodyti savame koncerte būtų nedovanotina, pragaro gelmės to neatleistų ir amžiams užsivertų net ir tiems, kurie mėgsta degančių bažnyčių vaizdus. Dabar kažkaip šventvagiškas atrodo tas ponaičio Valinsko klausimas, kai maždaug po paros pasaulis sužinojo mirus Joną Paulių II. Tiek to, gavome didelę brutalizmo dozę, nors vis stipriau jaučiasi antrosios gitaros ir „gyvo“ būgnininko trūkumas. Vėliau teko išgirsti nemažai sakančių, kad šis BP pasirodymas buvo kažkoks blankus. Man taipogi taip pasirodė. Taigi, kapų šeimininkai, patartina kuo greičiau stiprinti pozicijas (nebent iš tiesų ruošiamasi doom‘o albumams). Štai jau viena daugelio metalistų taip linksniuojamų gotų grupuotė ėmė ir aplenkė čia. Ir dar – įkyriai peršama prekė greitai pabosta, taigi kartais verta nepadauginti, ir ne tik alkoholio…

Gal ta proga, kad jau užėjo kalba apie gotus, pasklido kalbos: kažkas matė patį tikriausią metalistą, gotų priešą, naujojo, „naktinio“, festivalio tėvą. Labai tikėtina, kad atgimė, drauge su grupe, kurios pavadinimą pasirinko savajam pseudonimui. Netrukus ir pati jį išvydau, bet anasis taip pat staiga dingo. Iš nevilties teko pėdinti link prekyvietės, paskui pasižvalgyti į vaizdus ekrane. Netrukus „fanfaros“ ir gyvasis srautas nurodė eiti atgaline kryptimi. Reikia, mat NAHASH ne laikinojoje sostinėje lankėsi senokai. Tą daugelis ir padarė, nors metas jau buvo gana vėlyvas, o prieš akis dar pagrindinis to vakaro šou. Deja, nuovargis ir potraukis minkštai kėdei netrukus nuvijo atgal į raudonuosius apartamentus, taigi pamatyti NAHASH tikriausiai teks važiuoti į Kauną. Tikiu, kad jie vėl pasirodė galingai, nes geram šou turi ir patirties, ir pajėgų, ir resursų. Tegu tą patvirtins ištvermingesni.

Ilgiausioji pertrauka. Užsisėdėti taip pat negalima, paskui ir į paskutinį raundą teks neštis krėslą. Taigi prisimenu karinio parengimo pratybas mokykloje ir žygiuoju pirmyn atgal, į lauką, vidun ir t.t. Su būsimais bendrakeleiviais aptarinėjamos išvykos į „Mystic“ festivalį detalės, ir šis aptarimas turi racijos. Mat ilgametis renginys ne tik vyks Lenkijoje, bet ten labai norintys dar kartą galės susitikti ir su BEHEMOTH…

…taigi pagaliau apie tai, ką jūs seniai norėjote sužinoti, bet nedrįsote paklausti. Išmušė vidurnaktį, tačiau nepamatėme Pelenės skarmalų, moliūgo, pelių ir žiurkių. Vietoj jų keturi lenkų legionieriai padengė veidus grimu ir užnugaryje palikę tikrąjį jų veidą atskleidžiantį audeklą su BEHEMOTH užrašu, stojo maždaug 450 brutalizmo šalininkų akivaizdoje. Sveiki sugrįžę Vilniun, kaimynėliai! Šieji aiškiai prisimena viešnagę prieš pusantrų metų, nes misteris Nergalas kai ką šneka mūsiškai. „Pusdieviai“ anaiptol nenusilpo, atsisveikinę su anuomet buvusiu gitaristu. Mat Nergalas Didysis, Orionas Demoniškasis bei Inferno Šėtono sūnus ir trise užkurtų pragaro liepsnas. Tačiau jie keturiese, ir šiosios suliepsnojo dar galingiau. Kabančios ir stovinčios kolonėlės pripildė erdvę kokybiško garso, dūmų ir šįkart ne itin įkyrių šviesų kombinacijoje pasirodė siluetai, kurie nė nemanė kam nors leisti ilsėtis, net pusantros valandos! Salėje iš tiesų užvirė pekla, nes nauji kūriniai iš puikaus „Demigod“ albumo abejingais palikti negalėjo nė vieno. Štai prie scenos įsiveržė operatorius Kipsas, nors kamerų lyg ir negalima buvo įsinešti. BEHEMOTH frontmenas kažką parodė ranka, rodos, neklaužadai blogai baigsis, bet tai ir viskas. Mat netrukus didysis „monstras“ dingo, o scenos kraštuose sustoję Orionas ir Sethas ėmėsi intro į kažką toookiooo… Taip, štai Nergalas su Hado kalvėje nukaltu šalmu ir kažkuo panašiu į šarvus/juodąjį abitą. Vėlei stoja prie mistiško metalinio simbolio fone stovinčio mikrofono, kuris padeda nuskambėti vienam įspūdingiausių tą naktį išgirstų kūrinių. O tokių, puikių, tikrai netruko. Čia dar akivaizdu, kad tokio pašėlusio ir techniško būgnininko, kaip Inferno, galėtų pavydėti ne viena ekstremalios muzikos komanda. Gerbiamo Ambraziejaus džiaugsmui, ir „bačkos“, ir visi kiti komplekto elementai skambėjo gerai. Ir, rodos, laiko rekordas – „Mulen Ruže“ dar niekas „sunkaus“ nesibaigė net 1:30!

Kiek bešnekėtum apie nepakartojamus įspūdžius iš to vakaro headliner‘ių šou, vis tiek visko neperteiksi. Kas matė, manau, su tuo sutiks. Taigi belieka pasakyti, kad ne veltui nuo praėjusio vizito BEHEMOTH pabrango kone trigubai. Dargi, jie per tą laiką sukūrė tikrai vieną iš geriausių 2004-ųjų metalinės scenos tvarinių. Taigi, pataisom įsisenėjusią taisyklę, nes, pasirodo, geriau du kartus pamatyti, nes vieno kartais neužtenka!