DARK TRANQUILLITY "Damage Done" - sugrįžimas prie "tikrojo metalo" šaknų

“Damage Done”, kurio trukmė šiek tiek daugiau negu 47 min., susideda iš 12 kūrinių, be to, originaliame leidime yra vieno iš jų video.

Albumas prasideda gabalu “Final Resistance”. Nuo pat pradžių juntamas puikus intensyvaus grojimo bei melodingumo derinys. Vokalas būdingas tradiciniam death metalui, tačiau ritmo kaita (nuo greito grojimo iki “kapoto” ritmo, pereinančio į sklandžią melodiją, kurioje vientisą harmoniją sudaro klavišinių partija ir gitarų rifai) peržengia šio stiliaus rėmus. Vis dėlto, jau iš pirmo kūrinio tampa akivaizdu, kad grupė iš tiesų vėl pasuko link “tikrojo metalo” šaknų, nors melodingumo nė kiek nesumažėjo.

Antrasis kūrinys – “Hours Passed in Exile” – pradedamas tolimu burzgesiu, kurio fone girdima kažkas panašaus į varpų skambėjimą. Toliau pagrindinė teminė linija perduodama gitaroms, įsijungia “šiurkštus” vokalas. Tačiau vėlgi labai įdomiai kaitaliojamas gitarinis pragrojimas su klavišinių partijomis. Pagaliau pastarieji pradeda dominuoti, gitaros sudaro tik foną. Vėliau seka labai techniškos “sudvejintos” gitarų partijos, tačiau klavišinių linija vis dar svarbi. Kūrinys pasibaigia melodijos ir balso nutolimu. Tarsi į tą tamsią, ramią vietą, kurią reiškia grupės pavadinimas…

Toliau – “Monochromatic Stains”. Pradžia – puikūs gitarų rifai, prie kurių prisijungia mistiškas vokalas, skambantis lyg iš žemės gelmių, ir tik vėliau priartėjantis. Klavišinių partijos šiame kūrinyje išryškėja vėliau, nors nesukuria tokio aiškaus tono, kaip prieš tai buvusiame gabale. Čia ypač išsiskiria gitarų rifai ir vokalas, iš tradicinio “growlingo” pereinantis į jau anksčiau minėtą mistišką balsą, kone šnabždesį, ir atgal.

Beje, CD pridėtas būtent šio kūrinio video klipas. Visas vaizdo fonas – tarsi senovinėje nespalvotoje nuotraukoje, kas suteikia ne mažiau mistiškumo, negu muzika. Klipe vaizduojamas vaikino klaidžiojimas labirinte, kuriame tyko aštrianagės furijos angelo sparnais. Paskui pasirodo tikras angelas (baltai apsirėdžiusios moters pavidalu), tačiau furijų daugiau (amžina gėrio ir blogio kova). Jos puola iš visų pusių, ir tik vėliau suvoki, kad tai klaidžiojimas pasąmonės gelmėse. Labirinte žmogus kovoja su pabaisomis, o tikrovėje peiliu susipjausto rankas ir krauju išsitepa veidą. Nors grupės nariai sako, kad šio albumo tekstai (juos kuria vokalistas Stanne) tikroviškesni nei anksčiau, ir juose mažai mistikos, “Monochromatic Stains” jos netrūksta.

Ketvirtasis kūrinys – “Single Part of Two”. Iš karto skamba sklandi gitarų melodija, ji netrukus papildoma vokalu. Gitaros tiesiog “verkia”, tuo požiūriu tai bene liūdniausias iš šio disko gabalų. Kūrinio viduryje nuskamba gana ilgas, svajingas gitarinis pragrojimas, tiesiog nuostabiai suderintas su klavišiniais. Vienu momentu lieka tik gitaros ir klavišai, padvelkia švelnia ramybe, kurią netikėtai sudrumsčia vėl įsijungęs vokalas. Tačiau liūdna nuotaika išlieka. Jeigu dar ir pačiam tuo metu liūdna, galima net ašarą nubraukti…

“The Treason Wall”. Iki širdies gelmių jaudinantis klavišinių skambesys. Vokalas vėl “piktas”, net kiek “bliakovas”, vėliau pereinantis į tradicinį, būdingą death metalui. Grojimas gana intensyvus, beveik nelėtėjantis, tačiau melodingumo netrūksta. Vėl eksperimentai su vokalo kaitaliojimu, pereinantys į gana švelnią, labai melodingą dviejų gitarų partiją. Pastarąją pakeičia intensyvus grojimas, kuriuo šis kūrinys ir pasibaigia. Ritmo ir vokalo keitimasis sukuria sunkiai nusakomą atmosferą, kuri suteikia šiam kūriniui savotiško žavesio.

Toliau – “Format C: for Cortex”. Įdomus pavadinimas. Pradžia svajinga, kurioje girdima labai graži klavišinių partija. Toliau – gitarinė partija, vokalas įsijungia gana vėlai, tačiau iš karto nustebina savo galingumu. Visą laiką dominuoja graži, vidutinio greitumo gitarų melodija, kurią vokalas tarsi “perplėšia”. Vėliau seka ilga, rami gitarų ir klavišinių partija, kuri staiga suintensyvėja taip, kad įsijungęs vokalas sunkiai girdimas. Po to jis tarsi “užkimsta”, o kiek vėliau – vėl intensyvus grojimas, su vokalu. Kūrinį užbaigia trumpas, bet minkštas ir švelnus klavišinių akordas. Žavu.

Na štai, pagaliau titulinis “Damage Done”. Daugelis grupių titulinius kūrinius groja pradžioje arba pabaigoje, taigi DK sprendimas gana netradicinis. Apie kokią “padarytą žalą” čia kalbama? Grupės nariai nenori išduoti paslapties. “Tegu klausytojas pats nusprendžia. Taip įdomiau. Mes duodame raktą, o jūs patys sugalvokite, ką juo atrakinti. Galima tik pasakyti, jog albumo pavadinimas byloja, kad dainų tekstai, kaip, beje, ir muzika, realistiškesni…”. “Damage Done” prasideda death metalui įprastu brutalumu ir niūriu vokalu. Tačiau netrukus pereinama prie melodingumo. Instrumentai taip puikiai dera tarpusavyje, kad kūrinio klausai beveik kaip simfonijos. Staiga pasigirsta fantastiška melodija, kuri skamba taip ilgai, kad nejučia atsiduri kažkokiame mistiškame pasaulyje. Netikėtai kūrinys pasibaigia, ir tenka grįžti realybėn. Mano manymu, tai geriausia vieta šiame albume.

“Cathode Ray Sunshine”. Puiki klavišinių partija ir per visą gamą prabėgantys gitarų akordai. Tada įsijungia stiprus vokalas, greitai pakeičiamas techniško pragrojimo. Šiame kūrinyje itin pastebimi heavy ir power metalui būdingi motyvai, šį įspūdį ypač paryškina klavišinių partijos. Netikėtai vokalas tarsi nutolsta, pereina į šnabždesį ir čia prasideda labai graži, intensyvi melodija. Vokalas vėl virsta “growlingu”, tokiu tonu gabalas ir pasibaigia.

Devintasis kūrinys – “The Enemy”. Pradžioje – švelni melodija, sukurianti ramią nuotaiką. Nors kalbama apie “priešą”, melodija tokia graži, kad tiktų net serenadai. Pagrindinė linija lėta, skamba gitariniai pragrojimai, gausiai paįvairinti klavišinių partijomis. Vokalas truputį mistiškas, jo tembras labai gerai perteikia teksto tematiką. Tai vienas melodingiausių kūrinių šiame albume.

Toliau – “I, Deception”. Čia dominuoja klavišiniai, kurie nuolat skamba “growlingo” fone. “Pažemintų” gitarų rifai puikiai dera prie aukštos tonacijos klavišinių partijų. Čia girdima daug elektronikos motyvų, neveltui grupėje yra šios srities specialistas. Jie suteikia dainai labai savotiško, ankstesnėje DT kūryboje nebuvusio prieskonio. Beje, vokalinė partija čia yra viena stipriausių visame albume.

“White Noise/Black Silence”. “Triukšmas” čia iš tiesų “baltas”, nes jis sukuriamas visų naudojamų instrumentų kartu paėmus, tačiau yra harmoningas, ne toks, kurį daro noise grupės. Na, o “juodoji tyla” turėtų būti suprantama perkeltine prasme. Galbūt ją reikia “atrakinti” tuo raktu, kurį grupės nariai sakėsi “duodą klausytojui”? Sakyčiau, šis gabalas yra vienas brutaliausių albume, jame melodingumo mažai, čia labiausiai priartėjama prie tradicinio death metal kanonų.

Dvyliktas kūrinys, “Ex Nihilo”, yra instrumentinis. Jame DT kūrybiškumas pasireiškia visame gražume. Gabalas lėtas, ritmas gana vienodas, tačiau keičiamas vienu metu grojančių instrumentų skaičius suteikia jam “atmosferinį” efektą. Pasijunti taip, lyg sklandytum kažkur kosmose, iš kurio nebesinori grįžti tikrovėn. Klavišinių partijos čia gausiausios ir ryškiausios visame albume. Jos daugiausia ir sukuria tą visatos artumo pojūtį. Instrumentalas baigiasi ramiai, kaip ir buvo prasidėjęs, skambesys nutolsta, palikdamas dar neatsipeikėjusį klausytoją tyloje… Tai vienas gražiausių iš mano girdėtų melodingojo death metalo kūrinių.

Reziumuojant, reikia pasakyti, kad, mano nuomone, “Damage Done” tikrai nėra DK regresą reiškiantis albumas. Jis skiriasi nuo ankstesnių šios grupės diskų, kaip ir pastarieji tarpusavyje. Taigi, jos nariai toliau eksperimentuoja ir eina pirmyn. Kol kas jiems tai sekasi…

Visas naujienas ir kitą informaciją galima rasti oficialiame grupės internetiniame puslapyje: http://www.darktranquillity.com

DARK TRANQUILLITY – Damage Done
Century Media, 2002

1. Final Resistance
2. Hours Passed In Exile
3. Monochromatic Stains
4. Single Part Of Two
5. The Treason Wall
6. Format C: For Cortex
7. Damage Done
8. Cathode Ray Sunshine
9. The Enemy
10. I, Deception
11. White Noise/Black Silence
12. Ex Nihilo