Bruce Dickinson - genialus ir... šiek tiek “pamišęs”

Sako, darbas žmogų puošia. Tik vieni linkę tinginiauti, kiti – dirbti tiek, kiek reikia. Vis dėlto yra dar viena kategorija – dirbančių pastoviai, kurie pasyvesnių žmonių giminės atstovų vadinami darboholikais. Esama tokių ir metalistų tarpe, nors skeptikai gal sakytų, kad „triukšmui ir chaosui“ kurti didelių pastangų ir gabumų nereikia. Peterio Tagtgreno darbų masė jau ne sykį sverta ir persverta, taigi apie jo nuopelnus čia nebus kalbama. O štai britų saloje yra vienas asmuo, kuris, nepaisant jau garbaus amžiaus, nenustygsta vietoje, kaip ir savo „dviaukštėje“ scenoje. Muzikuodamas dviem frontais ir tuo pačiu dvejomis pozicijomis leisdamas albumus, šis nenuorama kartais peržengia net elementarias žmogaus galias. Taip, tai jis, misteris Bruce Dickinsonas.

Taip pat sakoma, kad riba tarp genialumo ir beprotybės labai trapi. Balansuojant joje ir dar vaikštant skustuvo ašmenimis, nelengva, tačiau kai kam, matyt, padeda laiminga žvaigždė, dievas ar velnias – kaip pažiūrėsi. Kažkuris iš jų apsireiškė 1958 metų rugpjūčio 7 dieną Worksop‘e (Nottinghamshire, UK), kuomet dviejų paauglių šeimoje gimė rubuilis, ne tik palaidojęs nerūpestingą tėvelių jaunystę, bet ir nepalankiai priimtas „per jaunų“ senelių. Tarsi pateisindamas savo ne itin lauktą atėjimą, Bruce buvo gana pasiutęs, veldavosi į nemalonumus, neužsibūdavo mokyklose ir turėjo velniažin kiek veiklos. Tada vargu ar kas tikėjosi, jog praeis daugelis metų, ir Bruce Dickinsono titulas žibės tiek mažiau žinomų STYX, SPEED, SHOT, SAMSON, SKUNKWORKS metraščiuose, tiek IRON MAIDEN (IM) garbės lentoje, tiek individualia išraiška. O šiandien turime jau devintąjį solinį albumą „Tyranny of Souls“, kuris, paties Bruce manymu, įkūnija visa geriausia, kas tūnojo ankstesniuose. Kita vertus, jis sutinka, kad buvo be galo sunku peržengti puikiojo „The Chemical Wedding“ šešėlį, kuris iki šiol laikomas didžiausiu jo pasiekimu. Ir net dabar, kai kritikai ir fanai naująjį tvarinį vadina vienu geriausių šių metų aruode, Bruce prisipažįsta manąs anojo „šedevro“ vokalinių partijų aukštumų neviršysiąs niekada. Ten genialusis vokalistas (šis epitetas Dickinsonui tikrai tinka) išskiria keletą itin stiprių kompozicijų, o „Tyranny of Souls“ jam patinka visas. Tikriausiai čia jis sudėjo visą savo esybę, ko galbūt pritrūko IRON‘ų „Dance of Death“ (ką galėtų reikšti toji mįslinga šypsena?).

Bet štai vieną kartą ponas Dickinsonas neišsilaikė ant tų skustuvo ašmenų. Tiesa, jis nenupuolė beprotybės prarajon, greičiau pakilo link genialumo aukštybių. Tai reiškia, kad nukritęs nuo scenos ir susilaužęs šonkaulius, jis tokioje būsenoje turėjo įrašinėti savo naująjį produktą! Nepaisant to, kad studijoje stovėjo lova ir Bruce dažnokai dainavo gulomis, jo balse negirdėti nei kančios gaidelės, nei nuoširdumo ar dvasingumo trūkumo. Visa tai labiau juntama kad ir koncertiniame IM diske „A Real Dead One“, neužilgo po kurio pasirodymo jis anuomet paliko grupę. Na, o kaip jums viso albumo įdainavimas, jaučiantis tarsi ligoninės palatoje? Akivaizdu, nors neįtikėtina.

Anot Dickinsono, situaciją gerokai palengvino gitaristo, kompozitoriaus ir prodiuserio Roy Z. profesionalumas. „Mums dirbant kartu, susidaro ypatinga atmosfera. Tada viskas einasi lengvai, mes iš karto žinome, ko norime pasiekti. Roy visada supranta, kaip aš jaučiuosi, kiekvienu momentu. Aš tiesiog myliu šį žmogų“ – žavisi vokalistas. Toliau paaiškėja, kodėl jis toks patenkintas savo soliniu darbu ir dėl ko kartais trūksta „šarmo“ IM stovykloje. „Roy skiria didelį dėmesį vokalo ir gitarų sąskambiui. Jis viską šlifuoja tol, kol pasiekiama kone idealaus skambesio. IRON‘uose to nėra, nes tai šešių lygiaverčių asmenų komanda. Pvz. jei vokalinės partijos stokoja natūralaus išraiškingumo ir sklandumo, jos vis tiek lieka grupės kompozicijose. Tai komandos ženklas, nors kai kurios vietos man kartais ir ne itin patrauklios dainavimui“. Čia Bruce labai taikliai palygina situaciją su avėjimu batų, su kuriais galbūt „mirštama“ jau istoriniame gabale „Die with Your Boots on“. „IRON‘uose mes visi avime tuos pačius „madingus“ batus, nors kai kam jie ankšti ir nepatogūs. Savo projekte aš galiu avėti tokius, kurie man tinka. Čia niekada netaikau dainų prie savo balso, aš tiesiog eksperimentuoju vokalo galimybėmis“. Įdomu, ar ne dėl to minėtas gabaliukas galiausiai pateko į IM repertuarą, nors buvo sukurtas soliniam atlikimui?

Su „Tyranny of Souls“ susijusios įdomybės tuo nesibaigia. Pasirodo, titulinė kompozicija, atsidūrusi disko gale, iš tiesų buvo skirta B. Dickinsono, R. Halfordo ir G. Tate (QUEENSRYCHE vokalisto) projektui THE THREE TREMORS! Dar daugiau – priešpaskutinė „Believil“ buvo sukurta „The Chemical Wedding“ meniu. Bet prasidėjo viskas nuo baladinės „Navigate the Seas of the Sun“, kurios motyvus Roy pradžioje sugrojo Bruce… telefonu! „River of No Return“ buvo antras lašas, nulėmęs stebuklingą „sielų tironijos“ gimimą. Dickinsonas išvyko su IM į turnė po JAV, kurios metu parašė tekstus ir sukūrė melodijų pagrindą daugeliui būsimų dainų. Grįžęs jis panoro įrašyti demo versijas ir palikti Roy, prieš kelionę su „mergele“ į Japoniją. Vėliau šis turėjo prodiusuoti JUDAS PRIEST albumą, todėl prieš tai ir buvo suplanuotas vokalinių partijų įrašymas. Tuo tarpu nelaimėlis B. D. nupuolė nuo scenos Los Andžele ir jau į „tekančios saulės“ šalį išvyko susilaužęs šonkaulius ir stipriai skaudančia nugara. O grįžęs ir beveik nepaeidamas, bet neturėdamas laiko pasveikti, atsidūrė studijos „palatoje“.

Dabar galima ginčytis, „Dance of Death“ ar „Tyranny of Souls“ statyti ant aukščiausios pakylos. Šelmiška heavy metalo pažibos šypsena byloja, kad, ko gero, pastarąjį. Bet nebėra tos abipusės pagiežos ir ne visada korektiškų buvusių replikų, nuskambėjusių išsiskiriant ilgalaikiams kolegoms. Galbūt todėl šiandien be didesnių problemų po „mergelės“ vėliava sutelpa net šešios legendinės asmenybės.

Grįžtant prie „Tyranny of Souls“ kompozicijos „Navigate…“, Bruce pasakoja: „šioji turėjo tapti „Tears of the Dragon“ (iš albumo „Balls to Picasso“) tęsiniu, bet kūrybinio proceso eigoje paaiškėjo, kad joje nuotaika visai kita. Taigi galiausiai ji liko kaip atskiras kūrinys, o po Roy eksperimentų su mikšeravimu – tai mano viena mėgiamiausių vietų visame albume“.

Galėdamas iki smulkmenų detalizuoti kiekvieno kūrinio gimimo procesą, Bruce tarsi parodo, koks sudėtingas buvo naujagimio atsiradimas. Lyg pateisindamas darboholišką prigimtį, jis detalizuoja ir tekstus. „Kalbama apie žmonijos ateities tikslus. Ar ateitis glūdi kosmose? Ar sukursime naujas technologijas jo „užkariavimui“, bet tuo pat metu suvoksime liksią žmonėmis? Ši tema gvildenama daugelyje kompozicijų. „Soul Intruder“ pranašaujama, kad į mūsų smegenis bus implantuotas ateivių virusas, ir mūsų proto laisvei ateis galas. Man tai įdomu. Kodėl, sakykim, negali būti „psichologinių“ virusų, persiduodančių sieloms? Gal jų ir dabar jau aplinkui knibžda?“

Šios „haliucinacijos“ nereiškia, kad Bruce su Roy sėdi „apsirūkę“ ir generuoja tokias fantastiškas idėjas. Nors kiekvienoje fantazijoje glūdi realus pagrindas. Pvz. „Kill Devil Hill“ kalbama apie lakūno patirtį skrydžio metu. Taip, turėdamas profesionalaus piloto licenziją, Dickinsonas tą gali perteikti labai akivaizdžiai. Juolab, kad jis puikiai išmano visą aviacijos istoriją, nuo pat ponų Wright‘ų laikų.

Toliau nerimastingoji siela vėl mąsto apie ateitį. „Kada nors mūsų Žemė sprogs ir išnyks. Taigi reikia ieškoti išgyvenimo galimybių kitose planetose. Bet dar gerokai prieš tai bus išeikvoti naftos resursai, todėl reikės vartoti atominę energiją. Ką ten vėjo ir saulės – jos viskam neužteks“. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Sakykim, gabaliukas „Devil on a Hog“, kurio istorija byloja apie Harley motociklu į artimiausią barą skriejantį Šėtoną. Ten jis nusitaiko į merginų sielas, mainais už kurias žada neužmirštamą naktį. Gal jo prototipas – pats mūsų herojus, „terorizuojantis“ ištisos gerbėjų gvardijos sielas?

Istorija apie šį žmogų gali sudaryti tuziną tomų. Bet kam jie, jeigu turime viską pasakančią muziką? Sakoma, kad visi genijai truputį pamišę. Galbūt…