Reportažai

SLAYER Varšuvoje – prakaito, išrautų plaukų ir pragaro ugnies triumfas

2005.07.10 00:00, Birutė

Tuo metu, kai metalo renginių organizatoriai/entuziastai Lietuvoje graužiasi, kad kišenėje trūksta lėšų itin garsių grupių vizitams, šiosios kaimynystėje siautėja ne tik dideliuose festivaliuose, bet ir po vieną. Kartais tokie šou praūžia visai arti gimtinės, taigi bereikia labai panorėti, ir tu jau dardi autobusu, kad ir į Lenkijos sostinę. Šiemet paskutinis birželio lapelis kalendoriuje bylojo, kad tądien paprastame studentiškame klube „Stodola“ apsireikš nemirtingas ketvertas, kuriam ilgaamžiškumą turbūt nulėmė pats nelabasis.

Taigi 27 aistruolius priglobęs autobusas ir dar vienas kitas mažesnis ekipažas nusibeldžia į Varšuvą, kurios kabakuose, pasirodo, jau karaliauja europietiškos kainos. 6 litai už bokalą, tegu ir garsiojo „Zyweco“ (patiekalų kainas galima įsivaizduoti), nesužavi, taigi tenka persikelti prie Azijos virtuvės kulinarinių šedevrų, kurie, reikia pasakyti, gausūs, skanūs ir pigūs. Sotūs ir laimingi pėdinam prie Stepono Batoro vardu vadinamos gatvės dešimtuoju numeriu pažymėto pastato. Šis ryškiai išdažytas ir šiaip keistas statinys visai nepanašus į metalistų sambūrio vietą. Eitum ir praeitum, jei ne įėjimo laukiančių žmonių minia ir iškalbingas užrašas SLAYER ant sienos. Ir dar SOULFLY vizitą žymintis anonsas, datuojamas liepos 13 diena. Kruopštus kuprinių ir kitų nešulių naršymas stabdo eismą, bet vidun patenkame laiku. Beje, tokio patikrinimo nebuvo net „Metalmanijoje“: asmeniškai tenka įrodyti ne tik nesinešant foto/filmavimo priemonių, bet ir neturint fotografuojančio mobilaus, narkotikų vaistų tarpe, alkoholio kvepalų taroje, peilių kinietiškų lazdelių pakuotėje ir pan. Uf, tokį išbandymą reikia nuplauti alumi, kainuojančiu „tik“ 5 litus. Tą visi ir darome iki pat 20 val. Koncertai Lenkijoje nevėluoja…

Pamačiusi scenoje pliką makaulę, labai panašią į Kerry Kingo, žvalgyba praneša apie veiksmo pradžią. Taigi per minutę išmaukiam likusias alaus bokalų puses ir bandom veržtis į priešakines pozicijas. Bet kas gi čia? Vokalistas lyg ir panašus į Tomą Araya, gal kiek sulysusį, bet juodaplaukis gitaristas ir trumpaplaukis “būgnioras” visai neprimena Jeffo Hannemanno ir Dave Lombardo. Dėl viso ko sulaukiam pirmų akordų, kurie irgi visai ne “Slayeriški”. Velnias, tai juk lenkų veteranai ACID DRINKERS! Po poros gabalų nutariam pataupyti jėgas ir prieš tai taip staigiai susiverstą alų dabar gurkšnojam visą pusvalandį. O jėgų prireiks, gal net dvejoms valandoms…

Pabaigus A.D., daugelis nė nemano trauktis iš patogių pozicijų, dar daugiau – bando užimti geresnes. Pradeda aiškėti, kad maždaug dviejų „Mulen Ružų“ dydžio salėje aiškiai per daug žmonių, jų gal net virš 2000. Tokioje situacijoje bet kokia ventiliacija bejėgė. Veržiamės ir mes, negi liksim autsaideriai, kai sukorėme dešimties valandų kelią? Kai mėlynos šviesos ir dūmų fone išryškėja dabar jau tikrai SLAYER ketverto siluetai, minioje užverda pragaras. Nelaimei, daugelis atsiduriam pačiame jo epicentre, t.y. prieš sceną, kokioje penktoje eilėje. Po poros ekstremaliai aršių ir pykčiu alsuojančių kompozicijų pajuntu, kad gali neužtekti spėkos išsilaikyti iki galo. Be to, mėsmalėje tektų stengtis likti ant kojų, o ne klausyti thrasho „šedevrų“. Tad dalį likusio rezervo išnaudoju prasibrovimui arčiau durų į kiemelį, kur dar yra daugiau šansų ir neuždusti. Vis tik ir čia stabiliai retinamos pešiojamos ševeliūros ir savas bei svetimas prakaitas žliaugia veidu, kūnu, merkia marškinėlius ir galiausiai, nebeturėdamas kur įsigerti, kondensuojasi ant sienų. Bet piktoji dvasia pažadina vidinį apmaudą: kodėl turiu likti nuošalyje? Taigi iš paskutiniųjų veržiuosi arčiau tvorelės, tegu ir prie pat kolonėlių baterijos. Nebekreipiu dėmesio, kad čia iškraipoma tądien tikrai puiki garso kokybė, o ausys ir smegeninė patirs decibelų terapiją. Gana tolerantiški lenkai leidžia atsidurti antroje eilėje, tačiau vienas veikėjas, nepatenkintas kito tautiečio geresne pozicija, stveria šiam už masyvaus begemotiško veido ir bando atitraukti nuo tvorelės. Šis nepasiduoda ir taip pat aršiai įsikimba į įsibrovėlio fizionomiją. Čia tuoj pat atsiduria iš aptvaro iššokę petingi apsaugininkai ir ištempia naglišių, deja, kartu su manimi, mat pasipainioju jo „skrydžio“ trajektorijoje. Laimei, kilus sujudimui ir senkant aplinkinių galioms, pagaliau pavyksta grįžti ir net įsitverti į tvorelę, bet tikslas dar nepasiektas. Tuo tarpu SLAYER skelia vieną po kito gabalus iš geriausių savo diskų, neaplenkdami ir gana kontraversiškai vertinamo „God Hates Us All“. Beprasmiška būtų juos vardinti. Tada tenka stebėtis, kodėl „žudikų“ invazijos vietoje nėra antireliginių šou elementų. Galbūt dėl to, kad Lenkija – pernelyg krikščioniškas kraštas ir nenorėta turėti problemų? Tikriausiai, mat vietiniai labai įtariai žiūrėjo net į vieno mūsiškio kūną papuošusias markeriu išpaišytas svastikas, kurias tautietis dėl (ne)šventos ramybės nusitrynė. O man, praradus erdvinį kontaktą su bendražygiais, vis knieti prasibrauti prie pat užtvaros. Taigi, vienu momentu, susidarius properšai, tenka pademonstruoti prisitraukimo išgales ir…Eureka! O tada – šėlsmo maratonas. Žilstelėjusi Araya barzda šmėkščioja visose scenos vietose, kaip ir abiejų gitaristų povyzos, gaila tik, kad Lombardo negali važinėti su savo mušamųjų artilerija. Norint šį išvysti, tenka stiebtis pro kolonėlių piramidę, rizikuojant pertempti ir taip jau nuo galvos kratymo skaudantį sprandą. Tada pradedi pavydėti žirafai jos ilgo kaklo ir aukštų kojų. Kai vis dėlto pavyksta pamatyti legendinį būgnininką, pasijuntu lyg dangaus pietuose. Tuo tarpu didžiausi patrakėliai leidžia sau pakeliauti galvomis ir, nusileidę už tvorelės, nors akimirkai prieš savo dievaičius atsidurti arčiau už kitus. Aš tuo metu barstau paskutinius prakaito lašus ir plaukų gijas, pati stebiuosi, kokį užslėptą jėgos variklį pavyko įjungti… Ir net neprarasti ausyse, ant kaklo ir rankų esančių aksesuarų. Atmosferą įelektrinęs pyktis, kuriuo vėliau autobuse stebėjosi kolegos, persiduoda miniai. Ši nė nemano nurimti. Ore tvyrantis pragariškas karštis pasiekia ir monitorius, kurių vienas užsiliepsnoja. Tenka ištempti nelaimėlį į scenos pakraštį, nors SLAYER šėlsmas dėl to nesibaigia. Paskutinis smūgis nusileidžia tik tada, kai ne mažiau nei publika sušlapę ir pavargę veteranai pažeria padėkų, lazdelių, mediatorių lietų ir dingsta iš akiračio. Tuomet pasigailiu dviejų dalykų: kad viskas truko tik 1:45; kad neišgirdau savo mėgiamo „Skeletons of Society“. Plaukai ataugs, marškinėliai išdžiūs, batai nesuplyšo…

Tas ilgas kelias namo… Nors trunka jis stebuklingai trumpai, tik 7 valandas. Turbūt dėl to, kad naktis – natūralus poilsio metas. Dar dėl to, kad kitkam jėgos nebeliko nė dinos ar Niutono. Bet pragaro sezonas atidarytas. O vasara ne visada baigiasi rudenį…

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Birutė
2005.07.22 14:27

Čia truputį iš kitos operos, bet tas faktas reporte buvo paminėtas. Taigi, gal kas nors buvote Soulfly tūse liepos 13 d.? Tada, pamenu, kai kurie bendrakeleiviai buvo rimtai nusiteikę ta proga sugrįžti į “Stodola”.

Mauras69
2005.07.18 18:31

na nezinau kai buvau cia Slayer’uosia ir Slipkot’notosia(D.Britanijoj) tikrina,bet ne iki tokio lygio kad jau net mobilkas su kamerom atiminetu,nesamones truputuka nejaucia ribu lenkai ir lietuvei,perdeda su ta apsauga…
today i Rammstein’us varau:P

Penthouse Woverez
2005.07.12 12:44

ir vel labai gera paliko – dekui organizavusiems kelione! apsauga, bent jau manes, ypac netikrino – net cigariliu dezuciu netikrino, nors ten kasiaku tunta galima buvo sukisht. ir su alum kiaurai sale praleido i lauka (tik liepe paslept neshant). vat fintas su alum i sale atgal nebepavyko – per sekunde nuo pirmu akordu po tikslaus smugio i ranka, likau be apynines palaimos:D fotografavau Araya mobiliu is antros eiles (i pirma saziningai nesiverziau, ypac po suspausto lenko is pirmos eiles zodziu “pomidorky pizd#$#%” ar kazkas panasaus) – kokybe jokia, ant trecios fotkes uzrasojo kamera ir teko atidet kipso darba.

Birutė
2005.07.11 13:33

Didžioji dalis “Reign In Blood” gabalų, kai kas iš “South Of Heaven”, “Seasons In The Abyss” ir ankstesnių albumų. Iš “God Hates Us All”, kiek pamenu, nebuvo daug. Konkrečiai neišvardinsiu dabar, nes tada buvo svarbu ne gabalus skrupulingai sekti, o šėlti, kad paskui būtų kaip prisiminti devynis prakaitus išliejus.

Linas Big Bro
2005.07.11 12:58

Birute, na, o koks gi Slajoru setlist’as?

Birutė
2005.07.11 08:58

Dėl nuotraukų: jei kas nors iš išradingų bendrakeleivių ar važiavusių mašinomis vis dėlto įsigudrino paslėpę prasinešti ką nors fotografuojančio – atsiliepkite. Aš pati mačiau, kaip vienam fotografuotojui lenkui vos neatėmė net mobilaus, kai apsauginis anapus tvoros pamatė.

Liuzeris
2005.07.10 19:50

“o nuotrauku ner?”

Cituoju autore: “Deja, nuotrauku nera, nes grieztai neleido isinesti foto/filmavimo aparatauros. Net mobilius tikrino…”

SStorm
2005.07.10 19:31

Nu nx, bl bl ir kodėl aš ten nebuvau? :( Belieka nusigert…

Cadas
2005.07.10 18:03

o nuotrauku ner?

senis
2005.07.10 17:30

buvau ir as, tokio selsmo dar nera man teke matyt, bet buvo nerealiai gerai!

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus