PARADISE LOST "Paradise Lost" - ar per 15 metų rojus iš tiesų prarastas?

Kai vertinau priešpaskutinį PARADISE LOST albumą „Symbol of Life“, labai tikėjausi, kad tai bus šios komandos atgimimo pranašas. Prieš 15 metų stovėję avangarde grupių, pradėjusių doom/death (ar death/doom) metalo erą, „išvarytieji iš rojaus“ traukė savo novatoriškumu, kompozicijų gilumu ir maloniu, melancholiškai brutaliu skambesiu. Bet metai bėgo, ir viena sekundė apvertė viską aukštyn kojom. PL supaprastėjo, po to – „palengvėjo“, galiausiai, norint išgirsti metalo jų muzikoje, reikėjo pasiimti lupą (na, gal greičiau – galingą garso stiprintuvą). Modernus, elektronizuotas, bet „šaltas“ skambesys įtraukė grupę į tuzino panašiai skambančių formacijų tarpą, kur jos savitumas tarsi ištirpo. Dėl šios priežasties PL diskografija tarp „One Second“ ir „Symbol of Life“ nerado vietos asmeninėje kolekcijoje. Tik tas „simbolis“, kaip minėjau, grąžino tikėjimą grupės perspektyva. Ir štai prieš pora savaičių iš prarastojo rojaus atėjo nauja žinia – „Paradise Lost“. Pradžioje turėjome „Lost Paradise“. Tačiau iš karto reikia nusiteikti, kad šis žodžių žaismas reiškia didžiulę prarają tarp PL veiklos penkiolikametystę įrėminančių diskų, stiliaus prasme. Šiandien nėra nė kalbos apie death, doom, apie metalą – šiek tiek. Bet gal verčiau įženkim pro rojaus, į kurį mums lyg ir uždrausta grįžti, vartus ir įvertinkim 12 ant to lemtingojo medžio kabančių obuolių.

Iš pradžių pasiūloma užsimerkti, įdomu, dėl ko? Galima pagalvoti, kad nematytum gyvatės gundymo. Tačiau iš tiesų užmerkus akis galima užsnūsti, nes pirmoji kompozicija tokia lyriška, švelni ir gana lėta, jog panašėja į lopšinę. Kas išduoda čia vis dėlto esant „paradaisus“? Vokalas ir tam tikra atmosfera, kurios sudedamąsias dalis sunku įvardinti. Čia kaip beveik neatpažįstamai pasikeitusių AMORPHIS „prestižą“ gelbsti jiems būdingi klavišiniai.

„Grey“. Aliuzija į senąjį skambesį? Taip atrodo tik pradžioje, nors šis gabalas, taip sakant, „giežtesnis“, o įdomu jame tai, kad vietomis girdisi ne vienas vokalas, o kažkas panašaus į choralą, tuo tarpu pagrindinis pagražintas moderniais karoliukais. Na niekaip be elektronizuotos nūdienos, nors tu ką. Nors iš esmės viskas lyg ir gražu, ir melodinga, ir… saldu.

Sekančiame kūrinyje vokalo efektai gali kiaurai ausis pragręžti, laimei, jie ne ištisiniai. Čia elektronikos dar daugiau, ir kažkas panašaus į pasunkintus DEPECHE MODE. Kadangi pastarieji netinka maniesiems pusryčiams, apie šį obuolį iš prarastojo rojaus daugiau lyg ir nebėra ką sakyti – dar užspringsiu (nors tas lyg ir neturėtų grėsti, nes priklausyčiau ne obuolius valgiusiam personažui).

Kažkas kėsinasi užstoti saulę. Turbūt iki šio „užtemimo“ skamba lyriškos gaidos su stipriu elektronikos prieskoniu (na kaip gi be jos šiais laikais), o paskui – tai, kas primena vis dėlto turint reikalą su kažkada stipriai metaline komanda. Tik, matyt, kad akyse neaptemtų, antrieji intarpai labai jau trumpi. Iš esmės daina gera, ypač solinės gitaros partijos (taip taip, jai čia vis dar yra vietos).

Toliau dabar jau „romantiškieji“ britai skelbia nepriklausomybę (tiesiog sako, „Dont‘t Belong“). Matyt, sumanė galutinai išsivaduoti iš senųjų laikų ir iš senojo skambesio. Nors daug kur nepavyko užmaskuoti savo ištakų ir visa kompozicijos atmosfera persunkta tuo kažkuo, „paradaisišku“, visa kas byloja, kad „gotika“ ir „ikona“ palaidotos per daug giliai, kad vėl išvystų dienos šviesą. O gaila…

Ką gi, klajonių po rojaus sodus pusiaukelė. Va va, vėl praeities dvelksmas, nors vos pasigirdus vokalui, iliuzijos dingsta kaip miražas. Taip ir nesuprasi, ar čia apsunkusi pop muzika, ar išsikvėpęs metalas. Na, nesu konservatyvių pažiūrų ir pilnai sutinku, kad visos upės teka, bet… Matomai, per daug gerai pamenu devyniasdešimtuosius. Nusiskinam dar obuolį, skirtą tam, ką palikome už nugaros. Reikia pažymėti, kad būtent „For All You Leave Behind” itin anuosius primena. Tad ir pavadinimas labai taiklus. Tempas, lyriškumas, ekspresija – viskas čia savo vietoje. Puikus kūrinys (vargu ar dar vieną šiame produkte įvertinčiau tokiu epitetu).

Nagi pažiūriu į sekančio kūrinio vardą ir kažkodėl prisimenu krikščionišką parėdymą gavus vieną antausį atsukti kitą veido pusę. Su tuo niekaip nenoriu sutikti, taigi pasiruošiu piktintis. Pasirodo, yra ko, nes „Accept The Pain“ „rojų“ daro pernelyg panašų į tuos pačius „depešus“. Ir, subjektyviai vertinant, kvepia plagiatu. Galbūt dėl to, kad, lyginant su kitais kūriniais, čia bene silpniausiai juntami senieji motyvai, net ir labai stengiantis nupūsti laiko dulkes.

„Shine“ (On You, Crazy Diamond, ne, ne tai…). Stilių ir grupių, su kuriomis galima susieti šią kompoziciją, ratas gana platus, taigi savitumo čia ieškoti neverta. Nebent vokale, kuris vietomis vėlgi išduoda, kad tai tas pats Nickas Holmesas. Įkyriai lenda mintis, kad rojų būtų geriau praradus gerokai anksčiau, gal net po „sekundės“, arba bent jau atgimus kitur, pvz. skaistykloje (pragare išgirdę dabartinį skambesį velniai ne juokais pasiustų).

Na štai, ir dvaselė. Ir, reikia pripažinti, visai simpatiška. Gabaliukas gana tolygus, melodingas ir itin „paradaisiškas“, kas yra tarsi balzamas po „nudegimo“, klausantis praėjusio. Bet ką jūs sau manot – pabaiga net labai užneša į… REBELHEART (taip taip, mūsiškius, jei kas užmatysit kitą tokią grupę – pasakykit). Še, kad nori.

„Forever After” vėl pernelyg „depešiškas“ ir netgi gotiškas. Na ir kaip paskui nenorėsi dingti iš rojaus ir negrįžti, net jei jis dar neprarastas? Beliko tikėtis, kad bent pabaiga įžiebs šviesą tunelio gale. Kur tau. Nežinia, kas iš tiesų išprotėjo, bet čia turėtų ką iš savo kūrybos išgirsti IRON MAIDEN. Lyriška, melodinga, gražu, profesionalu, tik… Vertinime iš pagarbos susiraitė toji aštuoniukė (ko gero, kai kurie truputį ankstesni albumai susilauktų mažiau). Ir čia kyla pagrįstas klausimas: ar per penkiolika metų rojus iš tiesų prarastas? Atrodo, kad taip.

Vertinimas: 8/10.

PARADISE LOST „Paradise Lost“
2005 m. „G.U.N.“
Trukmė 46:46

1. Close Your Eyes
2. Grey
3. Red Shift
4. Sun Fading
5. Don’t Belong
6. Laws of Cause
7. For All You Leave Behind
8. Accept the Pain
9. Shine
10. Spirit
11. Forever After
12. Over the Madness