Trumpai tariant, septintajame albume HIMINBJORG grįžta prie savo ištakų, prie geriausių grupės laikų. „Wyrd“ atrodo lyg tarpinis variantas ar aukso viduriukas tarp „Third“ bei „Golden Age“. Čia vėlgi rasime puikių ir sunkių gitarų rifų, nemažą dozę atmosferiškumo ir melodingumo. Tiesa, pastarieji bruožai kiek pakeitę savo esmę – labiau saldūs, praradę dalį tamsos bei šaltumo. Ir vis dėlto, tai yra žymiai geriau nei tai, kas su šiomis savybėmis buvo nueksperimentuota dviejuose paskutiniuose diskuose.

Neretai DEAD CONGREGATION pavadinami kaip geriausia šių dienų death metalo grupė, o „Promulgation of the Fall“ - tiesiog tobulas žanro etalonas. Ir nors dažnai tokios nuomonės būna pakankamai subjektyvios, vis tik šiuo atveju jos nėra laužtos iš piršto.

Nemažai daliai black metalo fanų (o gal kaip tik atvirkščiai – ne itin besidomintiems šiuo žanru) Norvegija yra kokybiško ir unikalaus juodmetalio garantas. Mėgstantys pasiknisti giliau žino, jog net ir šioje antrosios bangos pradininkų žemėje jau priviso šabloniškų one-man projektų, kuriuos kartą išgirdus daugiau nebesinori prisiminti... Bet TORTORUM yra visiškai kitoks, savotiškai nekasdieniškas atvejis.

Praėjusį rudenį Ispanijos doomeriai HELEVORN pristatė trečią diską pavadinimu „Compassion Forlorn“. Du pirmieji kolektyvo albumai susilaukė gerų atsiliepimų, tad ši stotelė lyg ir turėjo pralaužti ledus tolimesnei seksteto karjerai. Nors naujasis leidinys iš esmės ir nėra blogas, bet keletas žingsnių tikrai kiša koją ir nesu tikras, ar HELEVORN bent kol kas pasiruošę pakilti į aukštesnį žaidimo lygį.

Nejaunėju, o ir šiaip praktikuoju namisėdišką gyvenimo būdą, todėl išnešti savo subinę iš sosto, ypač sekmadienio vakarą, kartais yra ganėtinai keblu. O čia dar ir proga ne kažką - TARJA TURUNEN koncertas „Forum Palace“ glamūrinėje aplinkoje. Galėčiau išvardinti tūkstantį priežasčių, kodėl likti namuose būtų buvę įdomiau ir prasmingiau, bet valios pastangomis atsiduriu ten, kur ir reikėtų. Masina vienintelis dalykas - prieš penketą metų „Wave Gotik Treffen“ scenoje matytas suomių divos pasirodymas, palikęs tikrai labai teigiamus atsiliepimus. Gal įvyks pakartojimas?

Šiais nepertraukiamo informacijos srauto bei galimybių laikais priviso projektų, kurių nariai vienas kito turbūt gyvenime nėra sutikę. Tarp tokių – black metalo naujakuriai THE COMMITTEE, tačiau net ir juos mano akyse perspjovė savotiškas žvaigždžių spiečius CLOUDS, šių metų pavasarį pristatęs debiutinį diską „Doliu“.

Turiu pripažinti, jog „Massive Cauldron of Chaos“ yra tikrai geras albumas. Ne šedevras, bet taškų uždirba labai daug. Nors diskas atrodo itin vientisas, tačiau kiekvieną kūrinį kuo lengviausiai atskirsi vieną nuo kito. Mano asmeniniai favoritai – „Mengele’s“ ir „Chained“, pasižymintys patraukliomis gitarinėmis partijomis ir užkabinančiomis melodijomis. Žiauriai gerai suskamba bosinė gitara – kažin ar esu kada nors girdėjęs taip galingai ir preciziškai tiksliai „drožiamas“ keturstygio stygas... Savo stiliuje ir vokalas (kaip visada, įrašytas su nemaža doze efektų), suteikiantis 1349 muzikai tik jiems būdingą aurą.

AGALLOCH visada pasižymėjo kaip grupė, mėgstanti eksperimentuoti, nestovinti vietoje. Bet kuris jų albumas bent kiek skiriasi nuo prieš tai buvusio. Ta pati taisyklė galioja ir naujausiam darbui „The Serpent & the Sphere“. Nors kolektyvas gyvuoja jau beveik 20 metų, bet tai yra vos penktas jų ilgagrojis. Galbūt tai iliustruoja faktą, jog AGALLOCH kūryba - ilgai brandinta, subalansuota, pagimdyta ilgose paieškose.

Šio reportažo įžangą, o tiksliau pirmąjį jos sakinį kūriau ir rašiau nemažiau kaip tris dienas... Ir net po šio fakto nesu tikras, ką čia toliau reikėtų rašyti. Nes kalbant apie „Kilkim Žaibu“, yra trys nerašytos taisyklės: kasmet nuvykti į festivalį yra būtina ir privaloma. Nebent metalas tau vžopu neįdomu; jei grupės tau neįdomios, varai pagert; kai geri, dažniausiai tau viskas zjbs. Tuo viskas ir pasakyta...

Norvegija yra labai graži šalis, su tuo nepasiginčysi. Faktas kaip blynas yra ir tai, kad metalo scena ten taip pat ypač stipri. Daug žinomų vardų, iš kurių bent keli tikrai pateks į jūsų mėgstamiausiųjų sąrašus. Man asmeniškai kolektyvas iš Bergeno HELHEIM yra geriausia, ką gali pasiūlyti norvegai šią akimirką. Nors per visus tuos metus grupė tūnojo DIMMU BORGIR, SATYRICON ir ypač ENSLAVED šešėlyje, tačiau ištikimai ir užtikrintai ėjo savo pasirinktu keliu. Nepamenu, kad nemėgčiau bent kurio jų įrašo. Galbūt dėl to, kad prasto jie dar neišleido...

Jau kuris laikas ENDSTILLE man yra viena geriausių Vokietijos black metalo grupių. Keisčiausia, jog patys muzikantai savęs neidentifikuoja su šiuo žanru. Šis projektas iš Kylio miesto yra pakankamai gerai žinomas, tad, manau, turite supratimą apie jų žvėrišką ir tikrai galingą muziką. Tai apie ką jie čia po velnių šneka? Prieš ENDSTILLE pasirodymą festivalyje „Kilkim Žaibu“ grupės vokalistas Zingultus dar spėjo atsakyti keletą klausimų apie grupės esmę, karinę tematiką ir kitus faktus bei motyvus.

Apskritai „Armageddon Descends II“ buvo velniškai geras renginys. Teisingas sąstatas, teisinga vieta. Viliuosi, jog atradę savo vietą renginių gausoje, kitais metais „Nekrokatarsis“ surengs nemažiau įspūdingą reginį.

Gotikinio metalo bumas, kuomet daugelio grupių priekyje stovėdavo saldžiabalsė vokalistė, praėjo prieš gerus penkis, jei ne dešimt metų. Tiesa, tokiose šalyse, kaip Olandija, Italija, o pastaruoju metu ir ypač Meksika, ši tradicija vis dar smarkiai gyva, ir, atrodo, vertinama ir dalies klausytojų.

Tai, kad ši recenzija atsirado šiandien, t.y. likus kelioms dienoms iki čekų INFERNO pasirodymo festivalyje „Armageddon Descends II“, yra greičiau sutapimas nei planuotas žingsnis.

Pasigirsta nuomonių, jog debiutinis britų GRAVE MIASMA ilgagrojis albumas „Odori Sepulcrorum“ – ateities death metalo etalonas. Viena vertus, kiek daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti Londono ketveriukė jau spėjo patraukti kritikų ir fanų dėmesį, tačiau neįsivaizduoju, jog būtent toks stilius imtų mirties metalo žanro aukštumas artimiausiu metu.

Išklausius „Treatise of Death“ vieną kartą, antrajam jau reikia prisiversti. Tolimesnis naudojimas gali kenkti sveikatai. Ypač nervams.

Sutikite, jog 20 metų avėti tas pačias klumpes ir vis vien išlikti metalo scenos aukštumoje yra pakankamai sudėtingas dalykas. Tačiau NOMINON atlaikė visas negandas ir šiandien yra aukso grynuolis tikro death metalo scenoje.

SATYRICON buvo viena svarbiausių antrosios bangos black metalo grupių iš Norvegijos, tačiau iki šios dienos daugelis fanų spėjo juos prakeikti devyniais aukštais.

Tą vakarą lėtai skaičiuodamas Tauro kalno laiptelius pagalvojau, kad baisiai seniai lankiausi „Propagandoje“. Ir tai kėlė šiokią tokią nostalgiją. Tiesa, per pastarąjį mėnesį ten pabuvojau du kartus, bet tuosyk proga pasitaikė gan ypatinga.

Naujas grupės albumas viską verčia aukštyn kojomis. Na, jei bent jau ne kojomis, tai kokių 160 laipsnių kampu. Berods trečias grupės ilgagrojis (pataisykite, jei klystu) maloniai nustebino.

Kalbant apie DEVLSY to post- išvengti yra gan sunku ir tai ne blogąja žodžio prasme. Nors pats kolektyvas kurį laiką (o gal ir iki šiol) savo muziką „stumia“ kaip black metalo ir shoegaze mišinį, bet, atleiskit, bent jau tokio shoegaze, kaip jį suprantu aš, jūsų kūryboje ganėtinai nedaug.

Kada AMON AMARTH tapo popsu? O gal visada juo ir buvo (neskaitant pirmųjų demo)? Hamletiški klausimai, turintys tik gan subjektyvius atsakymus.

Stačiai įstabu, kiek nedaug dėmesio mūsuose susilaukė naujas HYPOCRISY albumas „End of Disclosure“. O aš nebijau teigti, kad tai yra geriausias grupės albumas po 1997 metais pasirodžiusio „The Final Chapter“.

Jei kažkam dar reikia pristatinėti suomius FINNTROLL, tas greičiausiai gimęs ne anksčiau kaip 1999 metais. Savo karjeros pradžioje ši grupė buvo savotiški novatoriai, vadinti tiek polka black metal, tiek black/folk, ir dar velniai žino kaip.

„Meadows of Nostalgia“ – antrasis IMPERIUM DEKADENZ leidinys, pristatytas po „Season of Mist“ vėliava. Jau tada, kai grupė dar tik pasirašinėjo sutartį su šia Prancūzijos kompanija, kai kas apšaukė juos „popsistais“...

Praėjusiais metais mažai kam žinomi vokiečiai THORYBOS pasaulin paleido savo debiutinį albumą pavadinimu „Monuments of Doom Revealed“. Nebūtų nieko keisto – vieni ateina, kiti išeina – jei ne šio leidinio paprastumas ir iš jo gimstantis idealumas.

A conversation with the leader of the Australian doom band STONE WINGS Stuart Prickett – about the past, present and future.

Prieš nepilną disietką metų išgirdus debiutinį australų STONE WINGS diską „Bird of Stone Wings“ tapo aišku – neabejotinai vienas geriausių melodingo death/doom metalo albumų. Visų laikų. Ir nors yra bendrų taškų, čia jums ne kokie nors cukriukai SWALLOW THE SUN...

Lapkričio 16 dieną debiutavau „Metro“ klube. Kaip žiūrovas, kstatie. Turbūt net liūdnojo vaizdo riteris iš Kauno ten dažniau lankosi... Sarmata, bet toks gyvenimas. O ir proga lyg ir nevisai eilinė. Kelis kartus jau bandę pasiekti Lietuvą čekai INFERNO pagaliau aplankė ir Tauro kalną.

Kai tik pasklido žinios apie KATATONIA naujo albumo „Dead End Kings“ išleidimą, tapau dažniausiai jų oficialioje svetainėje besilankančiu asmeniu. Juk praleisti progos užsidirbti gražaus pinigėlio turuodami jie tikrai negalėjo...

Taip jau atsitiko, jog šiais metais atsirado galimybė pabūti festivalyje „Wacken Open Air“ (WOA). Negana to, su velnio apvaizda galėjau pasisukioti ir šiek tiek arčiau to, kas vadinama „Wacken Metal Battle“ (WMB) konkursu.

Tebūnie jubiliejinis – tryliktasis – festivalio „Kilkim Žaibu“ ciklas kaip niekada masino savo muzikine puse. Kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo prioritetus, tačiau pamatyti vienus iš kertinių norvegiško black metalo kalvių TAAKE bei vieną mėgstamiausių šios šalies grupių HELHEIM vienoje scenoje – šis tas macnaus.

Yra grupių, kurias užtenka pamatyti vieną kartą gyvenime. Į kitas gali žiūrėti dešimtis kartų ir jos neatsibos. Trečioms reikia suteikti pakartotinius variantus. Tokią privilegiją mano akyse gavo prieš keletą savaičių Vilniuje viešėję amerikiečiai FEAR FACTORY.