„Kilkim Žaibu XIII“ – velnio tuzino pinklėse

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Tebūnie jubiliejinis – tryliktasis – festivalio „Kilkim Žaibu“ ciklas kaip niekada masino savo muzikine puse. Kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo prioritetus, tačiau pamatyti vienus iš kertinių norvegiško black metalo kalvių TAAKE bei vieną mėgstamiausių šios šalies grupių HELHEIM vienoje scenoje – šis tas macnaus. O kur dar kultiniai blasfemijos meistrai iš kengūrų krašto GOLSPEL OF THE HORNS… O tie, kuriems „širdy vis jau dar nevisai, kadangi dar vis nevisai“, sentimentų audrą turėjo sukelti Ričardo Laginausko bei Povilo Meškėlos vėl sujungtos pajėgos po KATEDRA LEAD DUET pavadinimu.

Anokia čia paslaptis, jog senųjų tradicijų ir sunkiosios muzikos festivalyje folkloras bei visa, kas su juo susiję, yra tiek pat svarbu, kiek ir griežta gitarinė muzika. Tačiau čia leisiu sau pabūti kandžiai neobjektyviu. Kadangi tikrai užtektų vienos rankos pirštų suskaičiuoti mėgstamoms grupėms, kurios savo muzikoje derina metalą ar roką su folku, polkomis ir panašaus plauko linksmybės, nieko keisto, jog penktadienio vakarą skiriu įvairiai použklasinei veiklai. Tuo labiau, jog ir lietaus atseikėta su kaupu. Tad viena akimi spėta pamatyti, jog ŽALVARINIO repertuaras per visus tuos metus nedaug tepasikeitė, o tokių grupių, kaip latviai AULI spėjau atsiklausyti kituose festivaliuose… Ir nors neprastos markės estai METSATÖLL buvo viena pagrindinių renginio grupių, bebūnant miškų glūdumoje, ausis tepasiekdavo vos ne vos girdimi šiauriečių posmai…

Kita kalba apie šeštadienį… Guvus it barsukas su nekantrumu laukiu URSKUMUG pasirodymo, kuris žadėjo naują grupės sudėtį, įvaizdį ir kiek pakitusį stilių. Galiu spėti, jog buvimas pirma dienos grupe pakišo koją su garsu ir bent pradžioje viskas dvelkė nemažu chaosu, dėl kurio ir patys muzikantai mažumėlę atsiprašinėjo. Bet kuo toliau, tuo labiau viskas krypo geryn. Iš tikrųjų, visi pažadai buvo ištesėti. Tiems, kam šie latviai iki šiol labiausiai asocijuojasi su pagonišku black metalu, gali tekti pratintis prie naujo amplua – URSKUMUG muzikoje tikrai atsirado smarkiai daugiau vietos death metalui, dėl ko vietomis grupės skambesys supanašėjo su BEHEMOTH. Iš vienos pusės – pasikeitimai intriguoja, tačiau ilga pertrauka kolektyvo veikloje tikrai neišėjo į naudą pačiam pasirodymui. Teks laukti antro, geresnio dublio.

Lenkijos šėtono pakalikai CHRIST AGONY šį kartą išsprendė visas kilusias problemas ir sėkmingai užlipo ant renginio scenos. Tad puiki galimybė įvertinti tai, kas buvo, o ne tai, ko nebuvo (sorry, Birute, šito bajerio mes ilgai nepamiršime). O teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog lenkai tapo nemaža šio festivalio sensacija. Labai stipriai jautėsi, jog scenoje – patyrę vilkai, savo piktus kėslus skleidžiantys jau daugiau nei dvidešimt metų. Viena gitara, bosas ir būgnai, o masės, agresijos, pasitikėjimo savimi tiek, jog atrodytų, kad groja visa armija pikčiausių demonų. Sunku apibūdinti CHRIST AGONY stilių – lyg ir black metalas, bet vietomis gan kapotas, kitur atvirkščiai – labai atmosferiškas ir emocionalus, kartais smarkiai permėžtas thrash metalu, kartais per daug melodingas. Bet visada tikrai stiprus, kokybiškas, piktas… Jei tipiška lenkiška pradžia su „kurwa“ lūpose nežadėjo nieko gero, tai pabaiga paliko atvėpusius žandikaulius. Gerai šitie bestijai, velniškai gerai!

Ukrainiečiai KRODA žadėjo būti dar vienas gardus festivalio kąsnis… Tiesa, tie, kuriems pagoniško ir patriotiško black metalo scena yra gilus miškas, šį kolektyvą turbūt labiau žino vien dėl to, jog, pastoviai turuodami užsienyje, KRODA praktiškai kaskart sugeba neprastai pasikrauti malkų nuo vietinių antifa grupuočių. Išskirtinis talentas, ne kitaip! Tuo tarpu tokia pačia ypatinga muzika kolektyvas pasigirti negali. Dar per grupės „apšilimą“ kilo klausimai, ar tai bus EMPEROR, ar DARKTHRONE klonas. Tradicinis corpse-paintas vidurdienį irgi pridėjo savotiškumo. Pati muzika – gan neblogai atidirbtas vidutiniškas black metalas. Na, ir tų folklorinių intarpų bei motyvų, kuriais lyg ir vertėtų didžiuotis, itin daug nepastebėjau – galbūt ne ten sukoncentravau savo dėmesį. Kitaip tariant, KRODA didesnio įspūdžio nepaliko.

O štai GOSPEL OF THE HORNS daugelį neblogai išvertė iš koto. Darau išvadą, jog šis kolektyvas pas mus dar yra nedaug žinomas ir nublanksta savo kraštiečių DESTRÖYER 666 šešėlyje, nes australų užkurta thrash/black metalo pekla daug ką paliko stipriai nustebintą. Na, bet tai ne naujiena, nes net ir man nebūnant dideliu šių stilių mišrainės gerbėju buvo aišku, jog po jų 2007 metų disko „Realm of the Damned“ išleidimo pamatyti šį kolektyvą gyvai tapo a must misija. Teko girdėti, jog po naktinių šėlionių ryte kengūros nelabai susigaudė, kur randasi ir ką veikia, tačiau ant scenos stovėjo tvirtai ir energingai. Labai greitas, purvinas, dinamiškas ir smarkiai pajuodintas thrashas buvo atgaiva mosh-pito gerbėjams. Tikrai, jau ko ko, bet energijos ir velniško sprogimo šiai muzikai netrūksta. Grupės vokalistas Mark Howitzer visa savo povyza bei užsidegimu man priminė išskirtinę Lemmy Kilmister figūrą. Net neabejoju, jog abu jie veda ir panašų gyvenimo būdą…

Atėjo eilė HELHEIM pasirodymui… Man visada norisi, jog mano mėgstamos grupės Lietuvoje būtų sutiktos itin šiltai, gerai ir užtikrintai. Aišku, tam visada reikia, kad ir pati grupė nepasišiukšlintų… Niekam turbūt neįdomu, bet mano asmeninėje skalėje HELHEIM stovi aukščiau už visokius ENSLAVED, IMMORTAL ir begales kitų. Tačiau jų pasirodymo „Kilkim Žaibu“ festivalyje negalėčiau vadinti itin sėkmingu. Visų pirma, man atrodo, jog jų pasirinktas play-listas nebuvo pats tinkamiausias – dalis dainų buvo per daug melancholiškos, turėjo nereikalingų, o tiksliau aplinkai, orui bei kitoms aplinkybėms nepriimtinų, lėtų, kiek nuobodžių vietų. Tiesa, pačiam pasirodymui kažko daug prikišti neišeina – grupė sugrojo tikrai gerai. Man patiko ir bendravimas su publika, tačiau, nesulaukus tinkamo atsakomojo ryšio, ir tas bendravimas praranda savo žavesį. Be to, padariau sau vieną išvadą – net ir būdama labai aukšto kalibro, įspūdingo kūrybingumo bei atlikimo grupe, vis tik HELHEIM man kur kas geriau žiūrisi uždaroje erdvėje. Nebent garsas yra tobulas – be jokių plaukiojimų, sienų ir panašių dalykų. Čia to idealumo pritrūko. Turbūt todėl šis viking/black metalas nebuvo toks užburiantis, koks galėtų būti. Atvirkščiai – sudarė per daug progresyvaus ir kitoniško metalo įspūdį. Nesakau, jog buvo blogai, bet tikrai būna ir geriau.

Kultas, gaubiantis rusų kolektyvą ARKONA, man visada buvo didelė paslaptis. Nė per nago juodymą nejaučiu, kodėl ši grupė turi tokią armiją gerbėjų ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Vis tik pamatęs gyvą pasirodymą visus laurus skiriu grupės vokalistei Mashai Arhipovai – neabejotina, jog būtent ši mergužėlė yra kolektyvo varomoji jėga, kertinė kumščio dalis bei nepailstanti lyderė. Scenoje jos pilna visur. Visuomet energinga, nenustovinti vietoje. Maža to, be švaraus balso nevengia ir growlo partijų. Tokia asmenybė net ir tokius pesimistus, kaip reportažo autorius, gali užvesti. Kita vertus, pati ARKONA muzika liko tokia, kokia ir buvo – eilinė grupė su „folk-“ etikete.

Na, o toliau prasidėjo senų kaulų traškėjimas, nes veteranai rinkosi prie scenos palaikyti senų dievų – KATEDRA LEAD DUET. Aš tikrai norėčiau, kad apie šį pasirodymą plačiau pasisakytų tie, kuriems ši muzika reiškia daug daugiau negu man. Nes, jei jau atvirai, tai tiek Laginauskui, tiek Meškėlai reikėjo daugiau groti ir dainuoti, o ne liežuviu malti, nes kai kuriais momentais šis pasirodymas buvo panašus į roko operą „kas giliau vienas kitam į užpakalį sulys“. Be abejo, girdėti Povilo balsą tose dainose, kurių jis jau labai seniai neatlikinėjo, buvo įdomu, šilta, gal kiek nostalgiška. Tačiau ne vienas pastebėjo, jog scenoje labai trūko antros gitaros, kurios KATEDRA jau seniai neturėjo. Maža to, pasirodymo tikrai nepapuošė ta pavėlavusi motociklų kolona, įsiveržusi prie scenos kaip tik per grupės pasirodymo vidurį. Darykite ką norite, bet šis sugrįžimas nebuvo toks, kokio tikėtasi. Bent jau tikrai ne „wow“…

O štai kad TAAKE bus taip gerai, aš nesitikėjau… Ne be reikalo jie stovi Norvegiško black metalo dievų Olimpo viršutinėje dalyje. Žinoma, ir jų grimas vakarinėje tamsoje atrodė kur kas geriau, nei vidurdienio KRODA veideliai, bet ir pati muzika sukėlė stipriai įdomesnius pojūčius. TAAKE nėra ta grupė, kurios muzikoje svertus nulemia sunkus, agresyvus skambesys. Mano nuomone, čia kaip tik dominuoja aukštesnių natų/rifų kuriamas muzikos dvasinis potyris. Štai dėl to TAAKE skambėjo tikrai gerai – mažiausias emocijų spektro pasikeitimas, sklindantis iš šešiastygių, buvo puikiai jaučiamas ir girdimas. Būtent tai suteikė daug šarmo šiam pasirodymui. Muzika, turinti daug pykčio, purvo, dvasingumo ir to paties rock‘n‘rollo. Nors šie norvegai niekada nepasižymėjo techniškumu ar inovatyvumu, bet jų muzikai tas ir nėra reikalinga. Labai tvarkingas ir stulbinančiai užburiantis pasirodymas. Asmeniniai festivalio headlineriai!

Po tokio šventiško norvegų pasirodymo paskutinei vakaro grupei MELECHESH beliko nurinkti trupinius nuo stalo… Niekada nebuvau didelis šio kolektyvo fanas, tad norėjosi, jog jų pasirodymas būtų galingas, geras ir trumpas. Praktiškai taip ir buvo, nepaisant fakto, jog jų šou labai prailgo. Aišku, beveik visą dieną prabuvus ant kojų, gal jau ir spėkos pasiekė kritinę ribą… Tad reziumuodamas paminėsiu, jog šie iš Olandijos atvykę vyrukai „sukalė“ energingai ir neprastai. Dėl visų kitų detalių klauskite kaimyno.

Sekmą dieną, kai dauguma pensininkų noriai skubėjo namo ruoštis naujai darbo savaitei, jaunimas nuo pat ryto savanoriškai rinkosi uždaryti festivalį prie antrosios scenos. Net ir iš tolo maloniai gomurį nuteikinėjo kauniečių CRYPTS OF DESPAIR brutalas. Super vokalas! Gal jie ir nėra tokie perspektyvūs, kaip kad PARALYTIC, bet ateitis atrodo rožėmis klota… Pabaigai jie buvo pats tas – lauksim naujienų kitiems metams. Ir mes be gviazdų nenurimsim!