Festivalio „Vilkų žiema“ atgarsiai

Crazytės nuotr. Daugiau nuotraukų – čia >>

Tą vakarą lėtai skaičiuodamas Tauro kalno laiptelius pagalvojau, kad baisiai seniai lankiausi „Propagandoje“. Ir tai kėlė šiokią tokią nostalgiją. Tiesa, per pastarąjį mėnesį ten pabuvojau du kartus, bet tuosyk proga pasitaikė gan ypatinga. Antrą kartą vykęs festivalis „Vilkų žiema“ pateikė išskirtinį meniu su atlikėjais iš tolimojo (ir ne tik) užsienio, tarp kurių – vieni geriausių melodingo death/doom atstovų iš Danijos SATURNUS, kultiniai austrai PUNGENT STENCH bei neprastą autoritetą black metalo scenoje turintys vokiečiai DARKENED NOCTURN SLAUGHTERCULT. Panašių progų sulaukt netenka itin dažnai…

Kadangi minėtų laiptelių pasirodė daugiau nei tikėjaus, vėlavau. O dar kol prasibroviau pro gan gausiai susirinkusią publiką, koncertą pradėjusių vilniečių REGRESSIVE spėjau pamatyti du kūrinius. Bet ar ko nors naujo iš jų galima tikėtis? Purvinas ir nešvarus rokenroliškas black/speed metalas, gan primityvus, bet turintis savo draivo. Tiesa, manęs jis niekada per daug neįtikino ir šis kartas nebuvo išimtis. Pradedančiųjų sindromas? Galbūt prie tokio pasirodymo prisidėjo ir tai, jog, grupę palikus vienam iš įkūrėjų Vyčiui, šį kartą REGRESSIVE grojo su viena gitara. Duok die daugiau smarvės ateityje…

Gan keistas faktas, jog buvo žmonių, kurie „Vilkų Žiemoje“ pasirodė vien dėl gudų GODS TOWER, ir tokių – ne vienas, ir ne du. Kita vertus, stebėtis per daug nereikėtų, nes šis kolektyvas mūsuose nuo seniausių laikų turi nemažai gerbėjų (grupės įrašai nuolatos figūravo „Dangus Productions“ mail-orderyje 90-ųjų viduryje). Tuo labiau, kad visa ši garbė – pelnytai užtarnauta. Atsigavusi po savo lyderio Александр Ураков mirties, prieš porą metų grupė pristatė naują albumą „Steel Says Last“ ir šiuo metu atrodo lyg įgavusi antrą kvėpavimą.

Nežinau, man asmeniškai GODS TOWER muzikoje yra kažkoks erzinantis elementas, neleidžiantis iki galo mėgautis jų kūryba. Gali būti, jog tai vienas iš vokalo tembrų. O gal tie folkiniai motyvai. Nesugebu identifikuoti. Bet paraleliai visiškai pripažįstu šios grupės profesionalumą, puikią pozą scenoje ir pačios muzikos įtaigumą. Epiška, didinga, įtikinanti ir užburianti folk ir doom metalo sintezė. Pro sukastus dantis, bet iškenčiu iki galo. Kiti lieka euforijoje po turbūt žymiausios gudų grupės pasirodymo…

Belaukiant SATURNUS jau užplūsta kur kas labiau teigiamos emocijos. Nostalgiškos. Man tai – šio vakaro vinis, headlaineriai. Vieni iš melodingo death/doom favoritų. Kai kas pavadina juos emo doomu, gerąja prasme. Patinka. Turbūt vien tik žvelgiant į žanro apibūdinimą galima suprasti, kas dedasi scenoje. Melodingumas, melancholija, lėtas liūdesys… Man asmeniškai tos švelnios pilkumos buvo net šiek tiek per daug. Grupės kūriniai tikrai nepasižymi trumpumu, tad kelis iš jų ištempti nuo pradžios iki galo prireikė pastangų. Vietomis net pagalvojau, kad kitą kartą gyvai stebėti jų taip nesiveržčiau. Silpnavalis. Bet viską atpirko „I Long“ iš priešpaskutinio grupės disko „Veronika Decides to Die“, kuris, bent jau man, yra arti idealaus savo žanro rėmuose. Dvasinga. Patiko, kad grupė neieško subinėj kirminų ir iš savęs nebando išspaust kažko, kuo jie nėra. Genialumas slypi paprastume.

Viskas apsivertė aukštyn kojom, kai scenoje pasirodė PUNGENT STENCH (ar tiksliau THE CHURCH OF PUNGENT STENCH?). Ne dėl to, kad buvo blogiau ar mažiau įdomu. Tiesiog visai kita opera. Man asmeniškai austrai „suėjo“ visai gerai – užvežantis, pagrindkorintas death metalas, su trumpomis, greitai „kalančiomis“ ir žaibo greičiu veikiančiomis melodijomis. Nors buvo ir tokių, kurie liko nusivylę (neva, tikėjosi kažko smarkiai daugiau), bet per daug nesusigundę lūkesčiais neliko it musę kandę. Patys muzikantai atrodė patenkinti pasirodymu, scenoje elgėsi laisvai ir į vatą nevyniojo. Teko girdėti, jog kolektyvo bosistas vos prieš kelias dienas iki pasirodymo baigė filmuotis porno juostoje Vokietijoje, ir iškart paniro į koncertų malonumus. Nelengvas tas žvaigždės gyvenimas…

Iškart po to salė smarkiai ištuštėjo, nepalikdama abejonių, kas nurovė vakaro favoritų vardą. O be reikalo. DARKENED NOCTURN SLAUGHTERCULT tikrai nėra pirmo ryškumo grupė, o ir scenoje jie ne visada atrodo nejuokingai. Bet tarp black metalo gerbėjų savo statusą jie turi. Už gerą muziką. Už buvimą savo vietoje ir pogrindyje. Viskas būtų gerai, bet tokiam pasirodymui garsas turėtų būti idealus. Tokio nebuvo. Galiu suprasti – tiems, kurie nėra per daug susipažinę su grupės kūryba, pasirodymas galėjo sudaryti chaotišką ir nekokybišką vaizdą. Man asmeniškai šis Lenkijos išeivių kolektyvas pateisino savo vardą. Greitas, nuožmus, piktas black metalas, su įtikinančiai sudėliotomis gitarų partijomis. Muzika kažkiek primena DARK FUNERAL, bet bent tris kartus geriau, stipriau. Matyti moterišką būtybę tokio kolektyvo priekyje nėra labai įprasta, bet jei stereotipus paliksite nuošalyje, vertėtų atkreipti dėmesį į pačios kūrybos galią bei Onielar vokalinius sugebėjimus. Man patiko, kad gyvai grupė perteikia tą muzikos jėgą, kuria alsuoja ir jų albumai. „In the Hue of Night“ iš paskutinio grupės disko „Necrovision“ – neabejotinas pasirodymo topas.

Turbūt pirmą kartą tokia stilių mišrainė viename koncerte nekėlė šleikštulio. Turbūt dėl to, kad kolektyvai parinkti skoningai ir taikliai. Bet kitą kartą turės būti ne prasčiau!