FEAR FACTORY Vilniuje – daugiau laimės nei baimės

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Yra grupių, kurias užtenka pamatyti vieną kartą gyvenime. Į kitas gali žiūrėti dešimtis kartų ir jos neatsibos. Trečioms reikia suteikti pakartotinius variantus. Tokią privilegiją mano akyse gavo prieš keletą savaičių Vilniuje viešėję amerikiečiai FEAR FACTORY. Iš anksto konstatuoju, jog esant tam tikroms aplinkybėms bei sąlygoms, mielai į juos pažiūrėčiau ir trečią sykį.

Tiek per koncertą, tiek po jo teko išgirsti ne vieną nuomonę, jog vakaro žvaigždžių apšildymui buvo pasirinktos mažų mažiausiai nevykusios ir ne į temą grupės. Su tuo tenka visiškai sutikti. Na, panagrinėkime kad ir svečių iš Talino WHO FRAMED ROGER MOORE pasirodymą. Scenoje jie tikri estai – kūnas juda tik nuo pusės kaklo, akys irgi per daug nežiba. Su FEAR FACTORY panašumo tik tiek, jog gitaros nuderintos kiek žemiau. Muzika – gan nuobodus death metalas su minimalia sludge ar kažkokio eksperimentalo/industrialo įtaka. Tokia drūta melancholiška ir nelabai įdomi muzika. Galiausiai suvedžiau paraleles, jog labiausiai man jie primena (žiovulys) SIX FEET UNDER…

Su antraisiais žarijų kurstytojais, italais FORGOTTEN TEARS, situacija buvo dar liūdnesnė… Iš tiesų, teko prisiminti užmirštas ašaras. Nors scenoje kolektyvas nepamiršo, kokiai šaliai atstovauja ir pademonstravo savo pietietišką charakterį, vis tik muzika buvo tokia pati liūdna, kaip ir Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimas makedonams praėjusiame Europos krepšinio čempionate. Standartinis metalcore‘as nežavėjo nė per kur. Negana to, kad grupėje groja du penketai iš garbės lentos, bet dar ir muzika absoliučiai bedvasė. Nėr ko norėt – ten kur skaičiai, jausmams vietos nėra.

Iki tol FEAR FACTORY teko regėti vieną kartą – kažkurių metų „Wacken Open Air“ festivalyje. Kiek pamenu, buvo gerai, tačiau nusivylimą kėlė Burtono C. Bello vokaliniai sugebėjimai. O gal tai tik nevykęs pasirodymas? Gal ne nuotaikoje buvo? Pirmadienio koncertas turėjo sudėlioti visus taškus ant i.

Nors grupė vos prieš mėnesį išleido visai neprastą naują albumą „The Industrialist“, tačiau galiu spėti, jog daugeliui, kaip ir man, labiausiai imponuoja bei simpatijas kelia ankstyvoji grupės kūryba – „Soul of a New Machine“ bei „Demanufacture“ turbūt yra diskai, padarę nemažą perversmą visoje sunkiojoje scenoje. 1998-aisiais metais pasirodęs albumas „Obsolete“ gal jau nebuvo toks novatoriškas, bet neabejotinai vienas geriausių grupės diskografijoje. Tad nieko keisto, jog būtent šių albumų kūrinių labiausiai laukiau ir tikėjausi išgirsti gyvai.

Jei jau pradėjau nuo savo lūkesčių, tai reikia pasakyti, jog pasirodymo set-listas buvo parinktas kone idealus. Pradėta su tituliniu trečio albumo hitu „Shock“, kuris pasirodymui suteikė puikią pradžią. Reikia pasidžiaugti, jog Fredžio Kriūgerio antrininkas su skrybėle, stovėjęs prie garsistų pulto, savo darbą atliko puikiai. Ir nors man asmeniškai (keistai) norėjosi daugiau garso bei masės, FEAR FACTORY skambesiui kažko daug prikišti neišeina. Galbūt vietomis pritrūko to atmosferinio klavišinių backgroundo, kuris amerikiečių kūryboje tikrai labai svarbus, tačiau apskritai – viskas buvo savo vietoje.

Jei muzikinė pasirodymo pusė suteikė daugmaž tai, ko ir tikėjausi, tai didesnių pasikeitimų Burtono C. Bello sugebėjimuose pastebėti neteko. Pasilieku prie nuomonės, jog jis – antrasis Nickas Holmesas (PARADISE LOST vokalistas), kuris gyvuose pasirodymuose iš peties traukia pro šalį. Sunku pasakyti, kuris iš jų šioje srityje galėtų nuskinti laurus, bet faktas lieka faktu – tinkamai pereiti nuo growlų ir klyksmų prie švaraus užtęsto vokalo Burtonui nelabai sekasi… Būtent šis faktorius neleido iki galo mėgautis FEAR FACTORY muzika. Kita vertus, savo pasirodymą grupė užbaigė trimis kūriniais iš „Demanufacture“, tarp kurių kultiniai „Replica“ bei „Zero Signal“, ir juose vokalo partijos buvo atliktos kone idealiai. Fantastiška pabaiga ir cinkelis tolimesniems susitikimams.

Kol po koncerto emocijos neatvėso, leidau sau truputėlį pakontempliuoti mintis. Visų pirma, man pasirodė, jog FEAR FACTORY yra labiau festivalinė, o ne klubinė grupė, ir ten ji turėtų palikti didesnį įspūdį. Tačiau su viena sąlyga – garsas turėtų būti labai geras. Be to, grupei reikia groti daugiau senesnių dainų, nes jos labiau paremtos atmosferiniu skambesiu, ir gitarų rifai nėra tokie kapoti, kaip naujojoje kūryboje. Bet čia, žinoma, jau skonio reikalas. Ir galiausiai netikiu, jog Burtonas C. Bellas galėtų progresuoti savo partijose (juk senėjame visi ir dažniausiai įgūdžiai ritasi ta pačia linkme), bet jei tik bus proga, pamatyti FEAR FACTORY bus būtinybė – su viltimi, jog viskas pasisuks tik geresne linkme… Ir bus sugrota „Dog Day Sunrise“ bei „Resurrection“. Būtiniausiai!