„Wacken Metal Battle“ finalas – vidinė virtuvė, dievai ir demonai

Taip jau atsitiko, jog šiais metais atsirado galimybė pabūti festivalyje „Wacken Open Air“ (WOA). Negana to, su velnio apvaizda galėjau pasisukioti ir šiek tiek arčiau to, kas vadinama „Wacken Metal Battle“ (WMB) konkursu. Kasmet Lietuvoje vykstantis filialinis šio renginio koncertas ne vienam palieka dviprasmiškus įspūdžius ir dažnai sukelia egzistencinius klausimus dėl mūsų šalies grupių pasirodymo Vokietijoje. Šiuo reportažu kaip tik ir norėjau kiek plačiau nušviesti tą visą virtuvę, absoliučiai nesigilinant ir net neužsimenant apie pagrindines festivalio scenas. Nesiruošiu plačiau aprašinėti kiekvienos pasirodžiusios grupės (jų buvo 28), labiau akcentuodamas tik savo favoritus, visiškus loozerius ir bendras tendencijas.

Šiemetinė konkursinė scena buvo perkelta kiek labiau į publikos kempingų pusę. Maža to – padidinta (bendram vaizdui – scena kiek mažesnė nei pagrindinė festivalio „Velnio Akmuo“ scena). Ir padauginta iš dviejų – veiksmas sukosi dviejose scenose (tradiciškai – kol vienoje grojama, kitoje tuo metu ruošiasi kita grupė). Visa tai pakišta po neįsivaizduojamo dydžio palapine, talpinančia, em… Dešimt tūkstančių žmonių? Gal mažiau, gal daugiau, bet tikrai didelė.

Daugelis grupių ir muzikantų turbūt žino jausmą, ką reiškia groti pirmiems. Unikalią galimybę šiais metais turėjo ir lietuvaičiai INQUISITOR, kuriems teko garbė bei atsakomybė būti pačia pirmąja festivalio grupe (tikrai taip – INQUISITOR atidarė šių metų WOA). Žinoma, groti 11:00 valandą ryte – gal ir ne pats maloniausias dalykas, bet realiai tai yra turbūt kur kas geriau, nei būti antriems ar ketvirtiems. Na, ir kaip jaunimas susitvarkė su šiomis pareigomis? Galima sakyti, kad tikrai neblogai. Pradėję pasirodymą su ultra turbo kūriniu iš būsimo disko, INQUISITOR gal ir nepaliko publikos pražiotais žabtais, bet neabejotinai uždavė neblogą toną. Kaip visada, sceninis judesys buvo gan chaotiškas (arba jo išvis nebuvo), bet bent jau atlikimas ir muzikos originalumas leido sulaukti užtektinai dėmesio. Tarp kitko, jei jau prakalbome apie originalumą, tai visoje WMB programoje INQUISITOR neabejotinai buvo tarp trijų pačią įdomiausią ir originaliausią muziką grojančių grupių.

Toliau kažkiek padoresnio kolektyvo teko laukti gerą pusdienį. Juo tapo prancūzai LORD SHADES, savo muzikoje derinantys doom ir black metalą. Negalima sakyti, jog jie grotų kažką itin išskirtinio, bet tarp konkursantų būtent tokie jie buvo vieninteliai. Lėti, kaip ir priklauso doomui, rifai, žemas vokalas, paįvairintas pajuodintu screamu, vietomis pereinantis į visiškai švarias partijas. Muzika – gan sunki, melancholiška, šalta. Asmeniškai į mano favoritų trejetą šie šešėlių valdovai pateko.

Tarp kitko, per tą minėtą pusdienį bei likusį vakarą teko atsiklausyti ir visos eilės vidutinybių. Tarkim, vokiečių kolektyvas FATEFUL FINALITY, kaip ir Danijos atstovai ELECTRID HELLRIDE grojo kažin kokį melodingą groove metalą, kuris skambėjo gal ir neblogai, bet buvo absoliučiai standartinis, nuobodus ir per daug nekabinantis. Visiškos vidutinybės. Prie tos pačios kategorijos galima priskirti ir airius WARPATH, olandus DISQUIET ar šveicarus HELMUT.

Kitas gan išsiskiriantis WMB trendas – metalcore‘as. Jo tikrai daug. Ir nepamirškit, jog kiekvienos šalies atstovas yra lokalaus finalo nugalėtojas, taigi – jį skiria tos šalies komisija. Graikai MINDTHREAT, japonai HONE YOUE SENSE, kinai THE FALLING, rusai EASE OF DISGUST – visi jie lengva ranka priskiriami šiam žanrui, nepaisant to, jog kai kurie iš jų turi ir padoraus metalo bruožų. Ir vis dėlto dauguma šių kolektyvų yra pakankamai vienodi – vienspalviais marškinėliais aprengti muzikantai, daug energijos, riksmų ir praktiškai nulinis muzikos įdomumas. Tiesa, save jie labai myli – bent jau Rusijos atstovas komisijoje būtent Azijos šalių nominantams davė aukščiausius balus ir stebėjosi, kokio nuobodaus metalo grupės atstovavo kitoms šalims…

Iš nykesnių atlikėjų dar galima paminėti lenkus DEVIL‘S NOTE – taip, kaip ir visi jų tautiečiai, grot jie moka, bet muzika – absoliutus standartas. Belgai EXUVIATED gal ir būtų visai neblogas kolektyvas, maišantis pakankamai melodingą death ir black metalą, tačiau jų kūriniai tokie ilgi, jog paprasčiausiai įgrista. Galite suprasti, jog ir ypatinga įvairove jie nepasižymi. Centrinės Amerikos regiono nugalėtojai CORPSE GARDEN iš Kosta Rikos stebuklų taip pat nerodė. Be to, scenoje nuolatos buvo kažkuo nepatenkinti, nesusitvarkė su technika ir daugiau keikėsi bei kalbėjo, nei rodė savo sugebėjimus. Muzikine prasme nieko stebuklingo nepateikė ir Švedijos kolektyvas FRANTIC AMBER – standartinis melodingas death metalas. Tiesa, grupė unikali vien tuo, jog keturi penktadaliai jos narių – moteriškos giminės. Panaši situacija ir su indais ZYGNEMA – jų atliekamas death/thrash metalas būtų visai neišskirtinis, tačiau tas kilmės egzotiškumas verčia stebėti. Bet ne daugiau.

Ką gi, laikas pereiti prie konkurso perliukų. Pradėkime nuo norvegų FAANEFJELL, muzikoje derinančių black ir folk metalą. Iš esmės, tai tikrai galėtų būti nebloga juodmetalio grupė, tačiau būtent tie visi folk motyvai gadina visą reikalą. Aišku, folk metalo fanai tuo tik džiaugtųsi, bet come on – visi puikiai matėm, kad jiems tai tik minusas…

Geru žodžiu norėčiau paminėti ir kaimynus latvius OPIFEX. Pasidabinę grindišku įvaizdžiu (žarnos, kraujas ir t. t.), muzikantai nustebino didele stilių įvairove. Pradedant tuo pačiu grind ir baigiant death/black metalu. Iš esmės šių elementų visumą galima laikyti ir grupės privalumu, tačiau taip pat tai gali būti ir minusas. Man asmeniškai OPIFEX patiko – ir su grojimu viskas gerai, ir su humoro doze nepasišiukšlinta, o ir pati muzika pakankamai įdomi ir patraukli.

Dar prieš prasidedant konkursiniams koncertams sulaukiau raginimų nepraleisti Farerų salų grupės HAMFERÐ pasirodymo. Tai buvo pati lėčiausia, melancholiškiausia WMB formacija. Tačiau kartu ir atmosferiška, subtili, solidi. Realiai vertinant, turbūt ne be reikalo ji ir nuskynė konkurso laurus, artimiausius varžovus aplenkusi gan ryškia persvara. Jei kas dar negirdėjote – verta paklausyti šių gan įvairaus death/doom metalo atstovų.

Asmeniškai man didžiausiais ir gan smarkiai netikėtais atradimais tapo Kroatijai ir Islandijai atstovaujančios grupės. Pradėkime nuo pietiečių. Nugalėję daugiau nei 200 atstovų visame buvusios Jugoslavijos regione, kroatai COLD SNAP scenoje driokstelėjo neblogą mėsmalę. Iš dalies jų muzika turi nemažai to minėto ir nelabai mano mėgstamo metalcore‘o, tačiau šiuo atveju viskas yra kur kas sunkiau. COLD SNAP muzika turi žymiai daugiau STATIC-X, PANTERA, KORN skambesio, sunkumo, groove‘o. Sceninio judesio pas juos irgi nėra super daug, bet sinchroniškumas ir ypač galinga muzika daro žygdarbius. Scenoje jie tikrai labai energingi ir nuoširdūs, kas nesunkiai paperka. Nors iš konkurso komisijos itin daug simpatijų nesulaukė, bet savo stiliuje jie moka ir gali tikrai daug.

Na, ir neabejotini mano festivalio favoritai – iki tol nematyti ir negirdėti islandai GONE POSTAL. Pavadinime esančios keturios raidės „post“ man automatiškai sukėlė neigiamas emocijas, bet tik tol, kol jie neužgrojo… Eksperimentinis, smarkiai atmosferiškas death ir black metalo mišinys paliko stovėti kuolu. Blemba, ten buvo tokia masė, tokia mistika ir energija, kad, anot Lukašenkos, „maža nepasirodė“. Nors pagal bendrą muzikinę nuotaiką GONE POSTAL neabejotinai turėtų būti priskiriami black metalo kategorijai, tačiau jų muzikoje tikrai daug death metalo įtakos, o vokalinėse partijose dominuoja žemas growlas. Aišku, post- gerbėjai pradėtų rėkauti, jog čia tikras post-black metalas, bet savo nuomonę galit pasilaikyti sau (net nepaisant to, jog čia tikrai nemažai lėtesnių, eksperimentinių motyvų). Islandų įvaizdis irgi sukėlė žavesio bangą mano akyse – apsigaubę gobtuvais, mažakalbiai (šiauriečiai gi), per pasirodymą nepasakė nė žodžio, o užgavę paskutines natas teištarė „thank you“ ir iškart pasuko savo keliais. Gerbiu ir užskaitau! Jei kažkas mėgsta paraleles ir palyginimus, tai orientuokitės į DEATHSPELL OMEGA ar paskutinius ABIGOR diskus, tik klausydami išsijunkit šviesą ir sulėtinkit mąstymą…

Tataigi, nors WMB parodė ir bendrus metalo judėjimo kelius ir klystkelius, vis tik sudalyvauti bei išvysti daugelio pasaulio kampelių virtuves buvo išties malonu ir įdomu. Nepaisant to, jog taip ir liko neaišku, kokiu būdu paskirstomi grojimo laikai, arba kodėl vienos konkurso dalyvės gavo namelius su dušais ir baldais, kitos – tik palapines su suolais, tačiau nereikia net abejoti – jei tik yra šansas ir turite galimybę, būtinai bandykite! Turbūt ne be reikalo muzikantai čia atsitrenkia net iš Japonijos, Kinijos (beje, pastarosios atstovams visas kelionės išlaidas bei formalumus padengė ir sutvarkė valstybė), Kosta Rikos, o kitais metais atranka vyks ir Urugvajuje bei Kaukazo regione (Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija). O grupei OBTEST linkiu sėkmės šturmuojant festivalio scenas, nesančias po palapinių stogais.