Tamsieji „Armageddon Descends II“ ritualai

Lúneth Vinonen nuotr. Daugiau nuotraukų: čia >>

Ar du mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas įspūdžiams susigulėti? Greičiausiai net per ir ilgas, nes dalis potyrių ima ir išblunka. Tačiau antrojo „Armageddon Descends“ ciklo renginys, vykęs Vilniuje kovo 1 d., mano kuklia nuomone, negali likti nepastebėtas jau vien dėl savo koncepcijos bei krypties. Džiugu dėl to, kad „Nekrokatarsis“ kompanija užtikrintai ir per daug nesižvalgydama į šonus tęsia tai, ką pradėjo 2013-ųjų pavasarį.

Nereikėtų pamiršti, jog, ieškodami įvairesnių muzikinių formų renginio idėjai perteikti, organizatoriai šį kartą pasiūlė dvi scenas, iš kurių viena buvo skirta industrial/noise ir panašių garsų atlikėjams. Tačiau šioje srityje esu visiškas analfabetas, todėl savo įspūdžius koncentruosiu tik į man artimesnę, gitaromis grįstą metalinę renginio pusę.

Nors NYKSTA yra santykinai šviežias reikalas scenoje, bet tikiu, kad grupės pristatinėti jau nebereikia. Kur kas kebliau surasti etiketes jų muzikai apibūdinti. Post-black metalas – rodos, toks prierašas pastaruoju metu nusistovėjo šalia kolektyvo pavadinimo. Teisybės tame yra nemažai. Nors muzikantai mėgsta samprotauti, kad jų muzikoje nemažai post-rock, netgi post-punk ir įvairiausios kitokios įtakos, tačiau didžiausias paradoksas yra tame, kad tiek įrašuose, tiek gyvuose pasirodymuose NYKSTA sukuriama atmosfera labiausiai primena ankstyvuosius švedų SHINING albumus. Tas pats šaltis, ta pati neapykanta, ta pati nykuma, ta pati erdvė… Tiems, kurie klausė prieš keletą mėnesių pasirodžiusį debiutinį grupės albumą „Lieka tik Sienos“, užtenka žinoti, kad ant scenos muzikantai sukuria lygiai tą patį įvaizdį, tik kur kas gyvesnį, įtikinamesnį, tikresnį. Gitaros ir būgnai tiek pat hipnotizuojantys, kiek ir išgryninantys iš gyvuliško instinkto kylančius jausmus. Tikrai ne be reikalo šie betono vaikai vadinami viena perspektyviausių mūsų scenos grupių…

2004 metų mini albumas „Ad Arma!“ man ilgą laiką buvo titulinis LUCTUS atspindys. „Bloody Frontline“ ar „Song for the Enemy“ – tie hitai, kurie geriausiai reprezentavo grupės veidą. Tad dešimties metų EP išleidimo proga sugroti visi leidinio kūriniai tapo papildomu stimulu išgirsti ne taip ir retai koncertuojantį kolektyvą. Buvo kiek keista girdėti „Ad Arma!“ dainas, įvilktas į kiek labiau šiandieninį grupės thrash/black skambesį. Seniau smarkiau akcentuotas aukštais dažniais paremtas skambesys transformavosi į kur kas žemesnes, subtilesnes tonacijas. Ir nors kūriniai išlaikė savo savitumą bei esmę, kartu jie skambėjo kiek kitaip, rodos, svetimai. Set-listą papildę keletas naujų grupės kūrinių atrodė kur kas artimesni šiandieninei LUCTUS krypčiai. Teko nugirsti, jog kai kam tai buvo geriausias grupės pasirodymas pastaruoju metu. Ir taip, ir ne. Man asmeniškai norėtųsi dėti ryškų kirtį prieš „Jaučiant Pabaigą Arti“ išleidimą ir viso to, kas sekė po to, nes tai panašu į du gan skirtingus grupės profilius. Kita vertus, visai nenustebčiau, jei kažkas tą rėžį padėtų tarp minėto bei naujausio grupės leidinio „Stotis“.

Italai DEMONOMANCY buvo turbūt daugiausiai nevienareikšmiškų nuomonių susilaukusi vakaro grupė. Leiskite priminti, jog tie patys „Nekrokatarsis“ paskutinį grupės diską „Throne of Demonic Proselytism“ išrinko tarp septynių geriausių metų leidinių. Bet įraše kolektyvas palieka kiek geresnį įspūdį, nei ant scenos. Italų muzika – smarkiai primityvi ir gan monotoniška, tad mėgautis jų kūryba gyvai galima tik, pajutus specifinius įtaigos veiksnius. Kitaip tariant, formulė nuvalkiota, bet puikiai veikianti – arba supranti, arba ne. Man DEMONOMANCY paliko velniškos grupės, kuri žino, ką daro ir ko nori, įvaizdį. Nesinorėjo gilintis nė į kūrinių struktūrų paprastumą, nė į techniškumo lygį, ar pan. Tiesiog tai buvo šėtonas! Italų stiprybė persiteikė per dvasinius dalykus, kurie tokioje muzikoje yra žymiai svarbesni nei grojimo lygis, o gal netgi ir pats kūrybiškumas.

Nežiūrint į grupių grojimo tvarką ar bet kokius kitus niuansus ir faktorius, GRAVE MIASMA turėjo būti to vakaro headlineriai. Ir buvo. Nors pastaruoju metu grupė susilaukia tikrai daug dėmesio, o ir jų grojamas atmosferiškas black/death metalas esti smarkiai ant bangos, tačiau britai savo pasirodymu įrodė, kad visas liaupses jie užsitarnavo savo kuriamos muzikos pagalba. Galėjai nežiūrėti į tai, kas vyksta ant pačios scenos, nes demoniški garsai sklaidės ore, per bangas, dvasias ir šešėlius. Skirtingai nei DEMONOMANCY, GRAVE MIASMA koncerte atrodo stipresni, absoliučiai įtikinantys, užburiantys muzikos gilumu. Iš vienos pusės, tiek prieš tai pasirodę italai, tiek patys britai atstovauja santykinai tą patį žanrą, tačiau nereikia būti akylu ekspertu, kad pamatytum šių grupių skirtumą. Ir nors abu kolektyvai sukelia panašias emocines pasekmes, daro tai per skirtingas prizmes ir faktorius. GRAVE MIASMA atveju – tai atmosferiškumo ir brutalumo samplaika, okultinės vokalo variacijos, dvasingumas bei gilumas.

Čekai INFERNO praėjusiais metais perspjovė patys save, pristatę naują diską „Omniabsence Filled by his Greatness“. Ganėtinai nutolę nuo ankstesnės kūrybos, labiau persimetę į vis labiau linksniuojamą okultinio black metalo pusę, tačiau padarę tai itin užtikrintai. Man asmeniškai tai – ne tik geriausias grupės albumas, bet ir vienas puikesnių 2013-ųjų įrašų. Ir viskas su jų pasirodymu būtų buvę gal ir gerai, jei grupė nebūtų lietusi kūrinių iš kitų leidinių (nors tai sunkiai įsivaizduojama). Mistiškos, šaltos ir baimę varančios „Omniabsence Filled by his Greatness“ kompozicijos neabejotinai turi išskirtinę dvasią, tačiau ankstesnė grupės kūryba, orientuota labiau į tradicinį black metalą, kiek gadino tą teatrališką pasirodymą. Šiuo atveju galima suvesti paraleles su LUCTUS, tik čekams „grįžimas“ prie šaknų nebuvo toks sėkmingas. Neįtikino. Galbūt paskutinės grupės sindromas neleido apjungti jėgų su teisingomis dvasiomis. Man asmeniškai koją pakišo pasirinktas set-listas. Ir nors INFERNO pasirodymas paliko kur kas geresnį įspūdį, nei 2012-ais metais „Metro“ klube, viliuosi, jog geriausias jų šou dar laukia ateityje.

Apskritai „Armageddon Descends II“ buvo velniškai geras renginys. Teisingas sąstatas, teisinga vieta. Viliuosi, jog atradę savo vietą renginių gausoje, kitais metais „Nekrokatarsis“ surengs nemažiau įspūdingą reginį. Kodėl gi nepasvajojus apie kelių dienų festivalį, m?