Šio koncerto laukiau ketverius metus. Nors pats prieš du metus METH DRINKER mačiau Danijoje, mano svajonės juos atvežti iki Lietuvos tai nesumenkino. Tad vos tik pamatęs, kad „KillTownBookings“ vėl organizuoja jų turą Europoje, stvėriau savo grupių verbavimo šabloną, viską ištryniau ir surašiau organizatoriams sąrašą priežasčių, kodėl šį kartą METH DRINKER privalo aplankyti Lietuvą. Ir kad man nėra svarbi to kaina. Po kelių dienų gavęs atsakymą nejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių – mano nuolatinis spaudimas jiems bei susirašinėjimas su Sam (METH DRINKER gitaristas) pasiteisino, šį kartą grupė pageidavo turo, einančio į Rytus, o ne į Vakarus, kur paprastai važiuoja „KillTownBookings“ turobusas.

„Oil“ – naujausias ilgai grojantis METH DRINKER darbas, kuris, mano vertinimu, kartu su BONGRIPPER „Miserable“ yra stipriausia iš visų 2014-aisiais metais išleistų darbų, ką galima pakišti po tuo žodžiu sludge.

Albumas „Ashes“, išleistas 2010-taisiais, šiandien savo aktualumą įgyja iš naujo – SUMA atvyksta į Lietuvą ir tai yra puiki proga apžvelgti šį grupės darbą, kurį pražiopsojau tuomet, kai jis dar buvo šviežiai išleistas.

Keistai išėjo – lyg ir sludge doomeris esu, o tai buvo pirmas į tą pusę orientuotas festivalis, kuriame lankiausi. Tad ir lyginti nelabai yra su kuo, bet įtariu, kad iš kitų doom festivalių šis išsiskiria tiek aplinka, tiek publika.

Dar prieš koncertą galvojau, kad reikės parašyti atsiliepimą ir pasidalinti mintimis ne tik kaip žiūrovui, bet ir kaip organizatoriui. Juk groja viena mano mėgstamiausių sludge grupių, velniai rautų. Bet... ką daryt, kai paties suorganizuotas koncertas tapo geriausiu kada nors patirtu Lietuvoje?

Praėjusiais metais arba mažai muzika domėjausi, arba niekas man neįtiko, vieninteliai FISTER su savo dviem trumpučiais EP sugebėjo patraukti dėmesį. Už tai vos tik prasidėjus šiems metams, muzikinį troškulį numalšinau su kaupu – susirinkau krūvą įrašų, nuo kurių gerumo sienomis vaikščiot norisi.

Atlikęs sudėtingus skaičiavimus ir kankinamas dvejonių, galiausiai nusprendžiau investuoti į SLUMP / LIFE ENDS splitą, kuris man kainavo 10 eurų, bet pagal aukščiau pateiktą formulę gaunam 16 eurų vertę ir 6 eurų navarą, taigi galima sakyti, kad sutaupiau siuntimui.

Ko gero, maloniausia muzikinė naujiena šiais metais – atsikūrę legendiniai ir ginčytinai vieni stipriausių skausmingiausio (kartu su GRIEF) metalo atstovų NOOTHGRUSH. Vos prisikėlę iškart išleido du studijinius įrašus ir vieną „gyvą“ albumą.

Prancūzų kosmonautai UFO GESTAPO naujausiame albume šutina savitą mišinį, paruoštą iš sludge, doom ir noisecore išėdų, dar pridėdami velniai žino kokių ir iš kur ištrauktų aštraus skonio eksperimentinių prieskonių.

MONKEYPRIEST groja pjaustantį sludge su daug senajam žemynui būdingo okultizmo, įsiliejusio tarp sunkių rifų. Muzikoje gausu tarp apeiginių ritmų pasimetusių atsitiktinių natų ir tribal būgnų partijų, atkeliavusių tiesiai iš garbinimo šventyklomis paverstų požemių.

Nors tai europinis sludge, nesijaučia nei dažniausiai būdingo šalto skambesio, nei okultizmo. „Possession“ artimesnis kaimiečių iš už Atlanto kuriamam bliuzui su daug daug distortiono ir gniuždančių sunkių, lėtų ir ilgų rifų deriniui.

Tęsdamas bjauriausios muzikos apžvalgą negaliu nepaminėti Naujosios Zelandijos powerviolence pankų (jų projektą DRUG PROBLEM rekomenduoju ne ką mažiau) METH DRINKER ir jų šių metų debiutinio ilgai grojančio leidinio.

Noriu pratęsti tradiciją ir pristatyti mane labiausiai patraukusius darbus šiais metais. Skirtumas nuo praėjusių – daugiausia dėmesio skirsiu tikram sludge/doom, kai praėjusiais pažvelgiau labiau į psichodelinę šio žanro pusę.

Tai tik debiutinis albumas, bet jame surinktos dainos sunkiosios muzikos gerbėjams jau neblogai žinomos, o kai kurias galima pavadinti net kultinėmis. Pagrindinė priežastis – lietuviams itin aktualios temos, kurių nevengia FARŠAS.

Be ilgesnių įžangų – 8 didžiausią įspūdį palikę sludge darbai, pradedant antrąjį dešimtmetį. Apžvelgiami naujausi COUGH, ELECTRIC WIZARD, THOU, COFFINWORM, YEAR OF NO LIGHT, ZOROASTER, SALOME, BONGRIPPER albumai.

„Witch Must be Killed“ - drone kalvių iš Naujosios Zelandijos darbas, apjungiantis dvi mistines kompozicijas, kartu sudarančias vientisą, tamsa persmelktą kūrinį. Pirmosios dalies sukurta atmosfera nenutrūksta – po trumpos pauzės antroji dalis grąžina į keistos agresijos ir juodosios magijos sūkurį.

Prastai apšviestas skersgatvis savo bjaurastimi tobulai užpildė FISTULA muziką, sukeltas šleikštulys padvelkė idėja peržvelgti, kiek gi purvo šiais metais išleista muzikine forma. Pasirodo, kad metai buvo ypač geri mėgstantiems bjauriąją doomo pusę.

Paslaptingas, monotoniškas, hipnotizuojantis balsas, iš lėto kylanti muzikinė įtampa ir galiausiai pasiekiama kulminacija – sprogimas, viskas prityla ir Matt Parrillo išrėkia lauk savo plaučius. Agresyvus, naikinantis kriokimas, nepaliekantis po savęs nieko. Tik tuštumą.

Doom ir grind stiliai atrodo nesuderinami, ekstremaliojo metalo sankryžoje pasukę visiškai skirtingomis kryptimis. Tačiau aš visuomet vienodai mėgau juos abu. Ilgus metus klausiau šių stilių atskirai, vis ieškodamas kažko, sujungiančio abu į vieną.