2008 m. sludge albumų apžvalga - ateina nauja sludge karalių karta?

Kartą ausinėse skambant naujausiam FISTULA darbui, teko pasivaikščioti po vieną purviniausių Graikijos užkampių, kur pakelėse apsikabinę rašalo butelius voliojasi bekojai girti seniai, šalia jų – purvinos sunkiai nusakomo amžiaus merginos, rankose siūbuojančios smirdančiais megztiniais aprengtus vaikus, aplink laksto agresyviai lojantys nušiurę šunys. Šis prastai apšviestas skersgatvis savo bjaurastimi tobulai užpildė FISTULA muziką, sukeltas šleikštulys padvelkė idėja peržvelgti, kiek gi purvo šiais metais išleista muzikine forma. Pasirodo, kad metai buvo ypač geri mėgstantiems bjauriąją doomo pusę. Taigi aštuoni verti dėmesio sludge / doom albumai, paleisti į laisvę 2008-taisias.

FISTULA „Burdened by Your Existence“

Atrodo, jog šio albumo užduotis yra visiškai jus sunaikinti. Lėtai. Labai lėtai. Devynių tonų, beveik valandos trukmės purvo banga slenka, negailestingai niokodama viską, kas pasitaiko jos kelyje. Muzika varginanti, o kartais net erzinanti. Nors ir grodami taip lėtai, FISTULA sugeba išlikti grynai sludge, be jokių priemaišų nei iš funeral, nei iš drone srities, bet dėl to nė kiek nenusileidžia sunkumu grupėms, derinančioms šiuos elementus. Perėjimai prie greito ritmo, smarkiai paveikti grindo, tarsi tornadas išplėšia iš slegiančio lėtumo, įsuka savyje ir netikėtai pasibaigę vėl sviedžia atgal. Viską puikiai užpildo Corey Bing rėkimas – pragertas, prarūkytas ir gergždžiantis, tačiau vis dar suprantamas. Iš tolumos pritaria dar vienas pykčio kupinas žviegimas, nieko nesakantis, tiesiog skausmingas staugimas muzikiniame chaose. O itin dažni intarpai padeda kurti diskomfortą, kuris šiame albume pasiekia kritinę ribą.

TARPIT „There is Nothing After Extinction“

Šis albumas nekuria nepakeliamo sunkumo, jame nėra beprotiškų pagreitėjimų ar triuškinančio lėtumo. Nerasime nei intarpų, nei kitų įmantrybių. Atvirkščiai, tai labai minimalistinis darbas. Ir vienas įdomesnių ne tik šių metų sludge leidinių. Didelį įspūdį palieka sukuriamas šaltis, pasiekiamas, ne bandant ir ieškant ką įterpti į muziką, o kaip tik jos minimalumu bei nestudijiniu įgarsinimu. Kiekvienas instrumentas skamba taip, tarsi sėdėtume čia pat, stingdančiame grupės garaže. Depresyvumas sukurtas šio šalčio, paprastų besikartojančių rifų bei šaižių būgnų, sudraskomas itin žiauraus vokalo, skambančio taip, tarsi nebūtų naudojamas mikrofonas, o visa agresija išliejama tiesiai į veidą.

DEADBIRD „Twilight Ritual“

DEADBIRD sugeba į purviną muziką įlieti melodingumo, švaraus vokalo ir viską pateikti taip, kad būtų sukurta kuo stipresnė doomo atmosfera, tuo pačiu metu išlaikydami stiprų sludge skambesį. Šiame albume persipina svaiginančios melodijos, švarus skausmingas vokalas, triuškinamas sunkumas ir agresyvus riaumojimas. Nevengiama naudoti death / doom būdingų rifų, tik čia jie persunkti pigiausio alkoholio smarvės.

Kartais susidaro įspūdis, jog tai MY DYING BRIDE sugroti su didele purvo doze. Jei Aaronas vietoj vyno būtų vartojęs viskį, jo pirmieji darbai veikiausiai skambėtų panašiai į „Twilight Ritual“. Albume daug greitų vietų, tačiau skirtingai nuo kitų sludge grupių DEADBIRD išlaiko doomišką skambesį.

DYSTOPIA „Dystopia

Kadangi neseniai rašiau apie šį albumą, nenoriu kartotis. Šiame sąraše jie paminėti dėl to, jog tai be jokios abejonės vienas mano klausomiausių šiųmečių albumų. Jei nespjaunate į smarkiai punk paveiktą metalą, šis albumas jūsų tikrai nenuvils.

OUTLAW ORDER „Dragging Down The Enforcer“

„Hello. I am going to read a declaration of a state of war…“ skelbia trūkčiojantis Bernardine Dohrn kalbos įrašas, perskaitytas gūdžiais 1970-aisiais, kuriuo tuomet buvo pradėtas karas prieš vyriausybę. Dabar karą ne skelbia, o visa gerkle išrėkia Mike Williams. Dar labiau įtūžęs ir galingesnis negu bet kada – vokalas neturi nieko bendro su skausmingumu, jis itin agresyvus ir pasiruošęs naikinti. Muzika labai greita, sunki ir, be abejo, kupina pagiežos visam šiuolaikiniam pasauliui. Prisodrinta pankroko dvasios, ji puikiai perteikia viską, kuo kvėpuoja OUTLAW ORDER chuliganai – maištu prieš valstybę, pasaulį ir bet kokią tvarką jame. Chaoso daug ir jis galingas. Kiekvienas instrumentas „sukaltas“ pagal geriausias sludge tradicijas ir skelbia apie anarchijos įsigaliojimą ir griovimą.

COUGH „Sigillum Luciferi“

Šio darbo negalima pavadinti tiesiog albumu – tai pasaulio pabaiga, ateinanti muzikiniu pavidalu, apokalipsė, dvelkianti nežinomybe ir baime, o kiekviena daina kupina nežmoniško skausmo, pykčio ir liūdesio.

Viskas prasideda ilgu per smegenis kertančiu spengimu, galingais būgnų dūžiais ir staiga išnyrančiu paties šėtono balsu. Švarus bei hipnotizuojantis, bet tuo pačiu neįtikėtinai iškrypęs, įsiskverbiantis į krūtinę ir sekinantis lėtai ir skausmingai. Kiekvienas žodis puikiai suprantamas, žlugdantys tekstai kuria nejaukią įtampą, kurią dar labiau paaštrina įvairūs riksmai.

Muzika trenkia tikro metalo dozę. Itin ilgi BLACK SABBATH mokyklos paveikti rifai, sugroti su dideliais viskio ir žolės kiekiais, svaigina, įtraukia į save ir taip kiekviena daina tampa išskirtinė. Kompozicijos gan ilgos, tačiau labai dinamiškos, taigi priverčia įsiklausyti ir nepabosta – dažnai keičiamas tempas, hipnotizuojantys rifai užleidžia vietą kraupiam spengimui, o spengimas išauga į harmoningą solo. Ši sintezė sukuria nepakartojamą sludge / doom atmosferą. Puikios boso bei būgnų partijos užpildo muziką iki mažiausios smulkmenos.

Jei dėl tekstų albumą reiktų paženklinti „Parental Advisory Explicit Lyrics“, tuomet šalia jo turėtų puikuotis dar vienas: „Poser Advisory. Be Careful. This is Real Metal“. Albumas tiesiog užstringa grotuve ir ilgam neužleidžia vietos niekam kitam.

ACID WITCH „Witchtanic Hellucinations“

Metal Archives teigia, jog tai death / doom grupė, žanrų klijavimo ekspertai siūlo horror metal, na, o aš juos aprašau sludge skirtame straipsnyje. Manau, jog grodami ACID WITCH negalvojo apie nieką kitą, kaip burtus, raganas ir pelkes, jie nesirūpino, koks tai bus stilius, todėl sugebėjo užkabinti kiekvieną iš jų. Muzikoje daugybė magiškų užkeikimų – melodingų perėjimų, solo bei įterptų garsų. Visa tai sumetama į pajuodusį katilą virš žaižaruojančios liepsnos, pridedama keletas sąnarius sukančių nuodingų rupūžių, gerai išmaišoma ir pateikiamas rezultatas – sunki muzika su šiurpą keliančiais elementais, kuri privers pasijusti, lyg liktumėte vienui vienas tamsiame miške. Riaumojantis vokalas skamba kaip žilaplaukis senis, kalbantis prakeiksmus iš savo voratinkliais apaugusio urvo. Sukausto baimė, bet eiti arčiau priverčia burtai.

FROGSKIN „Frogskin“

Pasiruoškit 45 minutėms neįtikėtinai intensyvaus ir kuo tikriausio sludge doom metalo! Jokio modernumo ir nei lašo priemaišų iš to, kas šiuo metu pasidarė populiaru metalistų pasaulyje. Tik daug galingų rifų, tokių ilgų ir lėtų, jog, atrodo, jie niekada nesibaigs. Nuobodu? – nė kiek, bosas ir būgnai čia ne mažiau svarbūs nei gitara ar vokalas, gitarai kankinant besikartojančiomis melodijomis, tiek būgnai, tiek bosinė gitara muzikai suteikia dinamiškumo ir papildomos energijos. Pagreitėjimai tikrąja to žodžio prasme varo iš proto, o solo – tai yra ne toks dažnas reiškinys šio stiliaus muzikoje – priverčia dar labiau įsiklausyti ir suteikia savitumo. Vokalas, paskendęs šioje puikių rifų muzikoje, skamba lyg būtų įrašytas kažkur iš tolumos, tarsi aidas tamsioje gatvėje. Dėl juodmetalio įtakos turinčio, pavargusio ir depresyvaus vokalo ir įspūdingos muzikos šis darbas yra vienas įsimenamiausių 2008-ųjų metų albumų.

* * *

Galima pasidžiaugti ne tik tuo, kiek gerų albumų išleista šiais metais, tačiau dar ir tuo, kiek iš jų yra pirmi ilgametražiai įrašai. COUGH, TARPIT, DYSTOPIA, OUTLAW ORDER, ACID WITCH ir FROGSKIN šiemet pateikė savo pirmuosius pilnametražius albumus. Tiesa, DYSTOPIA išleistas jau iširus grupei, o OUTLAW ORDER yra tie patys EYEHATEGOD, tik be Jimmy Bower. Dar vienas džiugus faktas – naujokai nesistengia kopijuoti senbuvių, o sukuria kažką savito, naujo, tačiau gryno ir tikro. Ateina nauja sludge karalių karta?