„Heavy Days in Doom Town“ Kopenhagoje – sunkių dienų šėlsmas pasmerktajame mieste

Festivalis „Heavy Days in Doom Town“ vyko Kopenhagoje (Danijoje) 2013 m. gegužės 2-5 d.

„Ką jie čia laiko sunkiaisiais narkotikais?“* – Nathan Misterek iš GRAVES AT SEA.

Nuotraukos:
1 diena
2 diena
3 diena
4 diena

Festivalis

Keistai išėjo – lyg ir sludge doomeris esu, o tai buvo pirmas į tą pusę orientuotas festivalis, kuriame lankiausi. Tad ir lyginti nelabai yra su kuo, bet įtariu, kad iš kitų doom festivalių šis išsiskiria tiek aplinka, tiek publika, kurios dauguma – apiplyšę crust pankai tatuiruotais veidais, pakaušiais ar viršugalviais. Pati festivalio aplinka taip pat labiau panaši į grindo ar crusto vakarėliui skirtą vietą – tai tarsi milžiniškas „XI20“ klubas, apimantis keletą pastatų.

Tai padėjo sukurti ganėtinai intymią aurą, nemėgstu festivalių su keleto metrų aukščio scenomis, kur sunku pajusti muzikantų atiduodamą energiją. O čia, kai lengvai gali gauti iš gitaros per veidą, jie yra taip arti, perduodama viskas, ką jie pasiryžę palikti ant scenos.

Pirmoji diena

Pirmoji diena prasidėjo kažkokiom nesąmonėm – poezijos skaitymas rūkykloj, tarp žvakių šviesos. Nejau negali nei vienas festivalis apsieiti be tokių „pramogėlių“? Kai pagaliau baigėsi tie stebuklai ir buvo atidarytos durys, prailgo laukimas, kol pergrūstoj salėj pagaliau užgrojo BOTTOM FEEDER.

Bet kai pagaliau užgrojo, maža nepasirodė. Man tai buvo geriausia dienos grupė, bet aš, žinoma, to ir tikėjausi, visgi sludge’as tarp visokių psichodelinių tvarinių. O dar geriau, kad jie gerokai viršijo lūkesčius. Namie turimas septyncolis nors tikrai neblogas, bet nėra kažkas ypatingo. O čia jie „sprogo“ puikiai atidirbtu savitu sludge, ir nors keletas rifų buvo tarsi atkeliavę tiesiai iš „Dopesick“, išskirtinumo danai turi su kaupu, ir dar kelioms grupėms jo pakaktų.
Labai bjaurus skambesys derinamas su šiaip jau mano ne itin mėgstamais solo ir ilgesniais melodingais pagrojimais. Bet čia jie „suėjo“ žiauriai gerai. Gal tai nedaro jų pačia originaliausia ar naują skambesį atrandančia grupe, tačiau iš minios išskiria, ypač Europos sludge scenoj, kuri galvoja, kad post hardcore yra sludge/doom.

Tuo pačiu prie slenkančio doomo pridedami puikūs blastbeatai, įmantriai panaudotos dvi gitaros. Vienintelis trūkumas – vokalas turėtų kiek daugiau patylėti ir tiek neužgožti rifų. Kam reikia rėkauti per solo? Čia jiems reikėtų pasisemti patirties iš COUGH. Bet bendrai – labai stipru, tad laukiu pilno albumo, apie kurį jie užsiminė prie prekystalio.

Antrieji grojo HIGH PRIEST OF SATURN, kurie netikėtai „susiklausė“ labai smagiai. Į septyniasdešimtuosius grąžinantis sintezatorius, puikus moteriškas vokalas ir ištvirkusi (tikriausiai dėl to paties moteriško vokalo) satanistinė atmosfera padarė jų pasirodymą vakaro atradimu. Neprisimenu, ar buvo jų LP padėtas ant prekystalio, bet dabar kažkaip truputį gaila, kad nenusipirkau…

Prieš tai juos sumaišiau su trečiais grojusiais HUATA. Kurie įraše patiko, o va gyvai visai nepatiko. Groja beveik tą patį ką ir HIGH PRIEST OF SATURN, tik kiek sunkiau ir be minėtų privalumų. Tad, ar man jau pakako tos „mistikos“, sintezatorių ir psichodelikos, ar kokia negera širšė įkando, bet klausiausi be jokių emocijų. Buvo tiesiog nuobodu. Neturiu daugiau ką pridurti, tad patraukėm namo. Vėliau turėjusių groti HEXVESSEL net nesiruošiau klausyti. Ir nesijaučiu ką nors praradęs.

Antroji diena

Antroji diena dėl asmeninių priežasčių buvo labai skylėta, iš viso pusiau dominusio sąrašo paklausiau tik ALUNAH, bet įrašuose labai patikę doomeriai gyvai toli gražu nesužavėjo. Aš, matyt, jau išpaikintas to, kad grupės gyvai pavaro geriau. Tuo tarpu stiprioji ALUNAH pusė – itin stiprus ir savitas vokalas gyvai buvo daug silpnesnis ir ne toks išraiškingas. Tuo pačiu nesilioviau lyginti su Lietuvoje viešėjusiais WITCH MOUNTAIN, tad ALUNAH neturėjo jokių galimybių sulaukti mano aplodismentų.

Dar galima paminėti klausytus SIENA ROOT, bet jų pasirodymo pakako poros dainų – jau silpna darėsi nuo visų tų hipių. Aš čia atvažiavau klausyti metalo, po velniais!

Tuo ir pasibaigė mano antroji diena, gaila dėl nepamatytų BELL WITCH ir BELZEBONG, bet gal kada nors kitą kartą.

Trečioji diena

Trečioji ir paskutinė diena man (ketvirtoji pagal sąrašą tokia prasta, kad net nenorėjau jai švaistyti papildomos atostogų dienos) turėjo nuplauti visas nuodėmes ir atpirkti antrą dieną nepamatytų dominusių grupių. O taip, šią dieną grojo ne tik daugybė sludge gaivalų, bet ir man, ko gero, geriausia aktyvi sludge/doom grupė METH DRINKER. O dar ir pradžiugino atšauktas eilinių hipių TROUBLED HORSE pasirodymas, kuris buvo pakeistas kartu su COUGH turavusiais GRIME.

Jie ir atidarė trečiąją dieną. Deja, kažkas jų pasirodyme buvo ne taip. Visų pirma – per garsiai, per visą salę ėjo tik milžiniška garso siena, buvo sunku išgirsti atskirus rifus, todėl dainos praktiškai nesiskyrė viena nuo kitos. Dėl blogo garso teko stovėti kiek įmanoma toliau nuo scenos, dėl ko nepavyko nei įsijausti, nei mėgautis.

Prieš išvykstant į festivalį GRIME stovėjo ant to paties laiptelio kaip ir BOTTOM FEEDER, tad pastarųjų smarkiai užkelta kartelė labai pablogino situaciją italams. Tad GRIME taip ir liko stovėti, kur buvę…

Truputis pertraukos ir einu klausyti LECHEROUS GAZE – tai geriausia festivalio grupė, kurios muzika mažai ką turi su metalu. Bet gerąja prasme, o ne ta, kai pozeriai kalba apie visokius DEAD BY APRIL. Ir nors ilgainiui nusibodo, bet buvo suduotas neblogas rokenrolo ir alkoholio mišinio smūgis. Aišku, ir kasetė jau „bardačioke“ guli, pats tas važiuojant prie ežero.

Truputis lyrinių nukrypimų, prieš prisimenant COUGH. Ar kas nors dar prisimena, kaip dreba balsas ir šneki nesąmones, kai eidavai į pirmą pasimatymą? Man kažkas tokio yra su pirmą kartą matomomis mėgstamiausiomis grupėmis. Sukausto kažkokie paauglystės kompleksai, nepaleidžia įtampa ir niekaip nepavyksta iki galo atsipalaiduoti.

Taip buvo su COUGH, EYEHATEGOD, LAST DAYS OF HUMANITY ir kitais… Taigi grįžtant prie COUGH pasirodymo HDIDT. Drįsiu teigti, kad man buvo geriau nei Lietuvoj, bet ar dėl šiek tiek kitokio dainų sąrašo, ar dėl tų „kompleksų“, tiksliai pasakyti negaliu. Tikriausiai dėl abiejų, nes jaučiausi ne tik labiau atsipalaidavęs, bet buvo parinkti greitesni gabalai, tarp kurių – Lietuvoj nesugrotas „Athame“. Keista, kad po mėnesį trukusio sekinančio turo grupė dar turėjo tiek jėgų ant scenos. Draskėsi tikrai daugiau nei pas mus, bet iš esmės traiškė panaši garso siena, besimalanti tarp black ir doom, svaigių melodijų ir beformių garsų.

Vos tik pasibaigus pasirodymui, atsigavęs skuodžiu link mažosios salės, bet pakeliui sužinau, kad SHADOW OF THE TORTURER nukelti į antrą nakties, nes kažkokie hipiai pavėlavo į savo laiką ir dabar gros vietoj jų. Koks nusivylimas! Taip ir nepavyko paklausyti, nes tokią valandą nei malonumo, nei smagumo. Cartmanas buvo teisus – „prakeikti hipiai“!!!

Na, bet bent jau galima visus pirkinius iki namų nunešti. Grįžom kaip tik į didžiausios festivalio grupės PAGAN ALTAR pasirodymą, bet per daug jos klausyti neteko. Geriau užsiimti pozicijas prieš svarbiausią festivalio įvykį – METH DRINKER.

Jau likus pusvalandžiui stoviniavau prie pat scenos, ir labai gerai padariau, nes salė persipildė jiems net neužgrojus, teko net papildomas duris atidaryti, kad nepadustume. Į priekį sugužėjo būrys fotografų. Kaip aš jų nekenčiu! Koks dar sludge’as ar grindcore’as, kai pirmoj eilėj tupi hipsteris su aparatu, vertu mano metinio atlyginimo? Bet greit jie iš ten movė, priekyje susirinkę nesiruošė linguoti galvą, bijodami prisiliesti prie tų porcelianinių žmogeliukų. Jau per antrą dainą visi suvirto į sceną išgąsčio pilnomis akimis, dar keletas stage dive’ų ir jų nė kvapo neliko.

Taigi „tūsas“ vyko, matyt, didžiausias per visą HDIDT, o METH DRINKER to tikrai buvo verti. Bekompromisis sludge, daug greitų vietų šėlsmui, kurias tik dar labiau išryškina purvinas lėtas ir agresijos persunktas doomas. Patys muzikantai ant scenos atrodo įspūdingai – rėkia visi kartu, nesvarbu, ar turi mikrofoną, ar ne, o stovint arti scenos dar ir girdisi triguba vokalo dozė, tad agresijos pliūpsnis garantuotas. Iš mano matytų grupių – vienintelė, kurios publika reikalavo biso.

Laikas atsikvėpti su MOURNFUL CONGREGATION, bet nuo tokio ypatingai lėto doomo jau truputį traukia žiovulys. Tad jie ir po to groję HEAT buvo praleisti.

Į festivalio zoną grįžau pirmą nakties prieš GRAVES AT SEA. Toli gražu ne mano mėgstamiausia sludge grupė. Bet dar vis baimė apima pagalvojus, kad galėjau patingėti eiti jų klausyt. Žinoma, tokius dalykus sunku įvertinti ir lyginti su prieš daugiau nei tarkim penkerius metus matyta grupe, bet… Geriausias kada nors matytas pasirodymas!!! Nebuvau prie scenos ir viską mačiau iš tolo, tačiau to visiškai pakako. Nežinau, kokią aurą jie su savimi nešasi, buvo kažkaip nejauku ir net kraupu visa tai stebėti. Geriau nei įrašuose man nėra skambėjusi nei viena grupė. Prakaituotas sludge su nudriskusiom maikutėm ir riebaluotais plaukais. Velniop visą languotų marškinėlių sludge’ą!

Pabaigai

Belieka tikėtis, kad festivalis nenusuks „Roadburn“ keliu, kuris absoliučiai pradėjo ignoruoti sludge’ą ir šiuo metu kviečia praktiškai vien hipius su galvos raiščiais. Jei sąrašas bus įspūdingas, kaip ir šiemet, o iš muzikos norit ne vien „tirli pirli“, nedvejodami maukit į šitą sunkių dienų šėlsmą pasmerktajame mieste!!!

*Klube griežtai draudžiami sunkieji narkotikai. Na, o žolės suktinėm prekiaujama atvirai ant prekystalio.