NOOTHGRUSH – įsileisk kosminę mizantropiją

Ko gero, maloniausia muzikinė naujiena šiais metais – atsikūrę legendiniai ir ginčytinai vieni stipriausių skausmingiausio (kartu su GRIEF) metalo atstovų NOOTHGRUSH. Vos prisikėlę iškart išleido du studijinius įrašus ir vieną „gyvą“ albumą. Nors pavadinti jų naujais neišeina – tai tiesiog pagaliau albumų pavidalu įpakuoti seni gabalai, bet kadangi nuo šitos grupės man kažkaip nenatūraliai pakyla kraujospūdis, tiesiog negaliu neapžvelgti. Be abejonės, labai šališkai.

NOOTHGRUSH „Noothgrush“ albumas

Tai grįžimas prie pačios NOOTHGRUSH pradžios, kai grupė tik įleido šaknis į kietą metalo dirvą, iš kurios per kelis metus išaugo šitas kultinis sludge monstras. Tai 1994-taisiais tuomet mažu tiražu išleisto demo perleidimas, ne vieną nustebinęs savo stilistika – tradiciniu doom metalu. Leidinys atskleidžia pagrindinius grupės įtakos šaltinius, išauginusius ir padėjusius tapti vienais svarbiausių sludge scenos atstovų.

Nors darbas kito stiliaus, nei būtų įprasta NOOTHGRUSH, tačiau jaučiamos griežtesnio ir piktesnio skambesio užuomazgos, kuris būdingas vėlesniems albumams, tuo pačiu išlaikiusiems ir kitų elementų, girdimų šiame leidinyje. Pavyzdžiui, itin išraiškinga boso linija, kuri čia iškeliama į bene svarbiausią vaidmenį. Gitarų skambesys taip pat labai agresyvus ir neturi jokių sąsajų su minkštu stoner atspalviu.

Albumas lėtas ir tolimas rokenrolui, nėra lengvai apibrėžiamų melodijų, kartais atrodo, kad visi instrumentai grojami tarsi pagal savo atskirą takelį, nekreipiant dėmesio į kitus. Vienu metu gali „kalti“ gitaros solo, tuo pačiu iškeliama boso linija, tačiau kažkokiu mistiniu būdu susilieja į vientisą materiją ir sukuriama bauginanti atmosfera, kurią užtvindo pavergiantis švarus vokalas.

Vertas atskiro paminėjimo paskutinis šmotas – dvidešimties minučių keistas tradicinio doom, sludge, noise, ambient mišinys, prikištas kosminių intarpų iš mokslinės fantastikos filmų.

NOOTHGRUSH „Erode to Person“ ir „Live for Nothing“ albumai

„Erode to Person“ – jau kultinėmis tapusių dainų rinkinys, atskleidžiantis sludge esmę – tai ekspresyvumas, kuriuo išliejamas įniršis ir neapykanta aplinkai bei, svarbiausia, sau pačiam. Visa kita netenka prasmės – aukštos kokybės soluotės, puikiai sugrotos įmantriausios melodijos ir kiti absoliutūs niekai. Tai muzika, spinduliuojanti savidestrukciją ir egzistencijos beprasmiškumą, atsiribojant nuo techniškumo.

Tekstai perteikia vidinį asmens konfliktą ir nepakantumą aplinkiniams, tačiau didžiausia mizantropija spinduliuoja pati muzika. Besikartojantys slegiantys rifai, išlenkiantys minties erdvę ir pasąmonę užliejantys antihumaniškumo idėjomis, įvaro į baimės ir grotesko kampą, iš kurio besiverždamas tik dar labiau įkliūni į kilpą, apvyniotą ant kaklo. Kita vertus, „Live for Nothing“ parodo, kad galima žengti dar toliau, „gyvas“ įrašas parazituoja smegenis agresyviau ir triukšmingiau nei studijiniai darbai. Vokalas įspūdingesnis, gyvesnis, riaumoja beveik senos mokyklos goregrind būdingu urzgimu. Perklausius albumą atrodo, kad sludge neturėtų būti grojamas kitaip, tik gyvai. Priartėjama prie noisecore’iško skambesio – visi instrumentai kažkiek per garsūs, melodijos ištirpsta, o ant viršaus užklojama balta triukšmo drobulė.

Be abejonės, tai esminė sludge grupė, į kurią „Noothgrush“ ir „Live for Nothing“ leidžia pažvelgti iš naujo, o „Erode to Person“ – įsigyti pamėgtas dainas fiziniu leidiniu. NOOTHGRUSH buvo viena mėgstamiausių sludge grupių, dabar tapo ir vienais iš favoritų, „skaldančių“ tradicinį doom metalą. Žinoma, dėl to nemaža dalimi kalti prakeikti sentimentai, bet neabejoju, kad ir be jų „Noothgrush“ pritrenktų mane prie sienos lygiai taip pat, kaip kažkada pirmą kartą juos išgirdus atliekant sludge doom.

***

Tuo ir norėčiau pabaigti 2011 m. išleistų mano dėmesį patraukusių sludge/doom albumų apžvalgų seriją. Gerų ir sunkių 2012-tųjų!