„Wave Gotik Treffen 2010“ – deimantai spindėjo skaisčiai

Daugiau foto: http://picasaweb.google.com/treffenas2010

Kasmetinis raportas iš didžiausio gotikinės kultūros festivalio Europoje „Wave Gotik Treffen“, vykusio 2010 m. gegužės 21-24 dienomis, prasideda nuobodžiai: milijonas grupių, tarp kurių trečdalis negirdėtų, trečdalis įdomių, o tarp likusių – ir keletas perlų. Prie pastarųjų šiais metais priskyriau du kolektyvus – prancūzus ALCEST, vedinus gan kultinės asmenybės Neige, bei Olandijos gotikinio metalo atstovus THE WOUNDED, koncertuojančius gan retai, bet atliekančius nuostabią kūrybą. Žinoma, kaip visada, festivalis pateikia ir bent keletą netikėtai smagių staigmenų ir atradimų. Pelus į šonus, pereinam prie esminių dalykų.

I

Faktas, jog kiekvienas metais nepajaunėjam, norimas pamatyti grupes verčia išsidėlioti gan santūriai, ypač kai veiksmas vyksta visame mieste, daugiau nei 20-tyje scenų. Todėl geriau pasitenkinu mažesniu, bet kokybiškesniu kiekiu. Suomiai INSOMNIUM pradžiai – pats tas. Net ir pusę metų išlikusi „špargalkė“ sufleruoja šviežius tos minutės įspūdžius – šiauriečiai atrodė pasitempę, kokybiški ir pasitikintys savimi. Tikrai taip. Jautėsi grupės brandumas, susitelkimas ir gan aukšto lygio atlikimas. Gaila, jog pasirodymas buvo skirtas daugiausia naujųjų grupės diskų kūrinių atlikimui, kai tuo tarpu užmarštin nuėjo senieji hitai, kaip kad „The Elder“ ar „Medeia“. Ką padarysi, šios netektys suomių markės negadina – puikiai atliktas melodingas death metalas minių nepritraukė (INSOMNIUM tą dieną grojo antri), bet susilaukė pelnyto įvertinimo.

Vokiečiai visada labai šiltai sutinka ir palaiko savo vietines grupes, todėl buvo galima pamanyti, jog BELOVED ENEMY – tikros žvaigždės ar bent jau kultinė šutvė. Anaiptol – vieną studijinį albumą išleidusi penkeriukė pasižymi tik šiltu bendravimu su publika bei kažkiek kabinančiu gotikinio pop/roko ir metalo mišiniu. Kitaip tariant – pasunkintas 69 EYES variantas, su dar žemesniu, šaltu, kartu ironišku vokalu. Grupės įvaizdis gan įvairus ir prie jo padirbėta, tačiau be to ir drambliško sudėjimo vokalisto scenoje nelabai ką daugiau ir pavyko pastebėti: muzika, nors ir patraukli kūnui, bet gan standartinė, pritariančiųjų vokalų praktiškai nesigirdėjo, tad teliko mėgautis tatuiruotais kūnais. Pasirodymo pabaigoje vienas kūrinys, dedikuotas anapilin iškeliavusiam TYPE O NEGATIVE vokalistui Peter Steele‘ui, – nieko stebėtino, tokiais „bajeriais“ sau pliusą dedasi ne viena šiandienos grupė…

Atėjo laikas vienam didžiausių festivalio ir visų šių metų atradimui – ispanams NAHEMAH. Visiškai nestandartinė grupė visomis prasmėmis. Stilius – kažkas kreivo link atmosferinio, progresyvaus doomo. Kad tai metalas, per daug abejonių nekyla, bet iš grupės narių išvaizdos galima spėti, jog įtaką jiems daro begalė stilių, o kai kuriems gal net ir kaimo diskotekos. Kaip ten bebūtų, NAHEMAH muzika yra užburianti – labai gili, šalta, tiek pat melancholiška, kiek ir dinamiška, stipri. Efektas galėjo būti dar didesnis, jei muzikantai nebūtų buvę tiek susikaustę – jautėsi, kad jaudulys ima viršų, nors vėliau, lyg truktelėję porą „kasiakų žolės“, pradėjo patys mėgautis savo kūryba. Veiksmo centre – grupės vokalistas Pablo Egido, stebinęs ne tik labai stipriu, sodriu vokalu, bet ir, nepabijokim to žodžio, „piderastiškais“ judesiais. Iš šono atrodė gal kiek ir juokingai, bet, kaip ir minėjau, tikrai nestandartiška ir nuoširdu. O štai prie muzikos per daug neprisikabinsi. Pasirodymą apvainikavo dviejų paskutinių grupės studijinių albumų atsiradimas mano kišenėje – likti abejingu trūko valios.

Sekantys vakaro suomiai GHOST BRIGADE paliko slogų įspūdį. Nors kažkas jų muzikoje sugeba įžvelgti ir progresyvaus metalo, ir sludge doomo bruožų, bet tą kartą tai buvo ne daugiau, kaip tipinis suomiškas gotikinis metalas, ala ENTWINE, SINISTHRA, TO/DIE/FOR, ir panašus reikalas. Bėda ta, kad ir minėtieji groja įdomiau už GHOST BRIGADE. O barzdotas it Raimondas Čivilis vokalistas, ant galvos užsimovęs kepurę, liaudyje vadinamą „kandoške“, labiau tiko į kokio nors 50 CENT kompaniją… Mąstau, kad net jei ir grupė pasistengė savo repertuarą priderinti būtent šiam festivaliui, jie vis tiek buvo velniškai nuobodūs ir nuviliantys…

Tą vakarą dar pavyko pamatyti graikų neo-folkerius DECADENCE, kurių nepamatęs nieko nebūčiau praradęs: muzika per daug paremta vien vokalu ir klavišiniais (kuriuos, beje, minkė koks tai prislėgtas ir užspaustas emo), muzikantams tragiškai stinga charizmos ar elementaraus, paprasto bendravimo su publika. Na, ir šiaip, pietiečiai per daug kalbėjo, per mažai būrė savo muzika.

Britai JOY OF LIFE buvo kur kas geriau, nors irgi ne stebuklas. Du gan garbaus amžiaus diedukai, grojantys savo military darkwave turbūt jau pusę amžiaus, visą pasirodymą išlaikė vienintelę vokalo natą, tad net keista, jog paprastu, kažkiek eksperimentiniu, bet gan nuobodoku pasirodymu leido kažkam įstrigti atmintyje.

Pirmąją dieną užbaigiau su pernai ir Lietuvoje viešėjusio, buvusio DEAD CAN DANCE nario Brendan Perry pasirodymu. Gan rami, puikiai atlikta programa maloniai nuteikė smegenis, tačiau kūno neguodė. Daugiau nei valandos trukmės pasirodymas ir migdė, ir leido dominuoti nuovargiui, bet galiu užtikrinti, kad šio atlikėjo fanams tai buvo puiki dovana.

II

Antrą dieną pradėjau ramiai, šaltai ir tikrai maloniai. Vokiečių gotikinio roko kolektyvas RAUM41 surinkęs tikrai rinktinę „chebrą“. Ne pirmos jaunystės vokalistei laisva ranka galiu pripaišyti šizofreniją. Grupės bosistas, greičiausiai teisėtas vokalistės vyras, turbūt jau gimė su įgimta depresija. Tik gitaristas atrodė kuklus, bet pasitempęs, nors ir ant visų „padėjęs“. Klavišininkas, nors ir scenos centre, bet ryškiai ne savo vietoje, na, o būgnininko išvis nesimatė iš už instrumentų. Bet gal tai ir yra šios grupės unikalumas, nes tas šaltas, tipiško goth roko skambesys tikrai užburia, perleisdamas per įvairiausių nuotaikų plovyklą. Tiek savo įvaizdžiu, tiek ir muzika bei sceniniu judesiu RAUM41 nusipelno apokaliptinio goth-rokerių vardo.

Prieš-festivalinė grupių perklausa britus LUXURY STRANGER privertė pažymėti raudona spalva. Verdiktas – būtina paklausyti. Tačiau net ir tokia išankstinė nuostata pasirodė nieko verta prieš nuostabų šio trio šou. Baltai-juodai, kiaušinio eskizu dažytas vokalisto veidas šiek tiek kėlė šypseną dar per sound-čeką, bet užgrojus stebuklingam post-punkui nei minutei nesuabejoji nei grupės muzika, nei įvaizdžiu. Nuo scenos sklido tokia ramybė, svajonėmis grįstas skrydis, naivi kasdienybė, kad rodės, jog muzika nuneša virš palaimingos bedugnės. Šiluma, žavesys, ekstazė… Žvelgiant į muzikantų teatrališkumą, jų mimikas, palaimą bei girdint tuos nuostabius garsus, mintyse turbūt ne be reikalo sukosi mintis „blemba, vat šitie žmonės yra tuo, kuo nori būti ir žino, kaip tą daryt“. Atitiko kirvis kotą. Džiaugsmingai graudu, kiek nedaug kartais tereikia iki pilnos laimės.

Dar skraidant padebesiais po LUXURY STRANGER pasirodymo, teko panirti į trumpalaikę nirvaną, kuomet centriniame Leipcigo tramvajų žiede vos ne kaktomuša susidūriau su Neige. Po šimts, žmogus, stovėjęs (ar stovintis) prie tokių Prancūzijos black metalo grupių, kaip PESTE NOIRE, MORTIFERA, šiuo metu talkinantis ir norvegams FORGOTTEN WOODS, dabar styro priešais mane, kukliai traukia cigaretę, ir atrodo kažkiek pasiklydęs visame šurmulyje… „Klausyk, Neige, žinai, čia Lietuvoje mes labai mėgstam ALCEST, sakau, gal užsuktumėt prie progos….“. Tiek to, nusprendžiu negąsdinti ir taip kiek sutrikusių svečių iš Paryžiaus, ir skubu pamatyti dar vienų „raudonųjų“ – turbūt žinomiausios metalo formacijos iš Kroatijos ASHES YOU LEAVE pasirodymo.

Tačiau jau pati „pelenų“ pradžia padvelkė nemaloniu geltonų analizų kvapeliu. Visų pirma, grupė skambėjo siaubingai „sausai“, t.y. kažkaip dirbtinai, monotoniškai, gal net bukai. Kaip iš beveik 15 metų patirties turinčio kolektyvo, tikiesi kažko tikrai geresnio. Padėtis pagerėja, kai grupė pradeda vieną po kito groti ankstyvuosius savo kūrinius. Bet geriausiai situaciją pakomentuoja faktas, jog padoriausiai nuskambėjo PLACEBO koveris „Every You, Every Me“. Kažin, ar daugiau norėsiu susitikimų su šiais kroatais.

Toliau renginio programėlė žadėjo staigmeną. Tik prieš festivalį sąraše atsiradę OMEGA LITHIUM apie save neskelbė nieko. Kad būtų dar paslaptingiau, muzikantai instrumentus derinosi ne ant scenos, bet už jos, pasislėpę už užkulisius dengiančios užuolaidos. „Na jau čia tai bus pykčio, agresijos ir juodumos“, – pagalvojau. Įtampa augo, oras kaito ir… Scenoje atsirado coliukė, įropojo du meškinai ir pajacas. Pasirodo, vėl kroatai, tik šį kartą grojantys kažkokį industrinio, death ir gotikinio metalo mišinį. Su moterišku vokalu ir daug klavišinių. Jau po pirmos dainos tapo aišku, jog palyginus su šitais ASHES YOU LEAVE yra tikras auksas. Tiesa, jaunieji (OMEGA LITHIUM narių amžiau vidurkis, spėju, ne ką daugiau nei 20 metų) turi du dalykus, kurie, mano manymu, jei bus toliau dirbama ta kryptimi, per kelis artimiausius metus apie save leis žinot – tai įvaizdis bei bendravimas su publika. Man buvo sunku patikėti, kad tokios prastos muzikos atlikėjai gali sukelti tiek ovacijų. Pamirksėjimai, pašūkaliojimai, gausios padėkos ir kitos priemonės vedė publiką iš proto. Suderintas įvaizdis (apsiaustai, griežta, kažkiek „gotikinė“ apranga) palieka įspūdį, bet… OMEGA LITHIUM yra totalus prodiuserių galvose gimęs projektas, bet duodu ranką nukirst – tokiomis priemonėmis jis pasieks nemažai.

Kol vis dar kraipiau galvą, bandydamas suprasti, kas ką tik buvo, scenoje jau zujo vieni iš šio festivalio asmeninių favoritų THE VISION BLEAK. Norėjosi kuo greičiau pajusti tą tikrą, sunkų, ironišką gotikinį metalą. Gerai, kad vokiečiai ilgai vatos ir nevyniojo. Man jie patiko dar prieš pasirodymą. Ypač būgnininkas, viena koja derinęs „bačką“, kita – siekęs šalia gulinčio butelio, kai tuo tarpu kairė ranka prisukinėjo lėkštę, o dešinė sveikinosi su scenos darbuotoju. Tikras aštuonkojis. O kai užgrojo… Atrodė, kad muzikos jėga nuneš mane lyg vėtra. Susigrojimas – stulbinantis. Garsas – idealus. Dainos – energingos, tekstai – lengvai įsimenami, vaizdas – patrauklus, tad ko daugiau norėt? Tiesa, labai tikėjausi tokių kūrinių, kaip „Secrecies in Darkness“ ar „She Wolf“, bet teks palaukt iki kito karto. O visai verta, nes šios grupės niekada nebus per daug. Rekomenduoju ir tau, jei vis dar manai, jog gotikinis metalas – tai saldi muzika su moterišku vokalu.

O po to teko kuo skubiau nešti skudurus į kitą miesto galą pratęsti savo pažintį su Neige. Tiesa, prieš tai dar buvo proga pasidomėti, kas per reikalas yra lenkai INDUKTI, ypač giriami pas mus Lietuvoje. Pirmiausia tai nustebino vieta, kur tiek kaimynai, tiek ALCEST grojo, – kamerinis amfiteatras. Žodžiu, didžiulė salė be durų. Po šiokios tokios juokingos paieškos sienos vis tik prasivėrė, o ten jau penkios figūros skleidė savo fantazijas. Iš tiesų, tos visos pagyros INDUKTI adresu buvo sudarę vaizdą, kad tai – perdėtas reikalas. Pripažįstu, klydau. Net ir tokioje netipinėje aplinkoje lenkų muzika labai derėjo ir savotiškai glostė ausį. Patiko ir publikai, ir man. Tiesa, tas jų progresyvumas yra kažkiek atgrasus, nes jo elementariai per daug. Tokios muzikos gerbėjams, tikiu, – kaifas, man – daugiau kančia. Visko reikia su saiku, taip sakant…

Aišku, kalbant apie ALCEST ribos negalioja… Rodės, privarysiu į kelnes, kaip man knietėjo pamatyti šią grupę. Pagaliau jie pasirodė, tokie kuklūs, paprasti. Čia būtų galima parašyti atskirą straipsnį apie tai, ką ALCEST bei Neige, kaip persona, davė visai atmosferinio bei post-rock/black metalo scenai, bet apie tai kitą kartą… Nes nuo scenos sklido rojaus muzika. Rodos, juodmetalis turėtų skleisti daugiau negatyvios energijos, bet ALCEST atveju tai perteikiama per priešingą prizmę – ramybę, atmosferą, gamtą, nostalgiją, melancholiją. Iš visų scenoje buvusių asmenų kiekvienas pasižymi puikiais vokaliniais sugebėjimais, plačiu balso diapazonu. Aišku, „reverb“ efekto buvo per akis, bet jis labai tinka šiai muzikai. Keistai atrodė krūva ilgaplaukių, linksinčių galvas teatro salės kėdėse. Aš asmeniškai tikėjausi šiek tiek daugiau agresijos, sunkumo, elementariai – „blekeriškumo“, bet prancūzai viską atliko labai suderindami su aplinka. Tie atmosferiški, šilti garsai kėlė palaimą. Ekstazė pasiekta su pirmaisiais paskutinės dainos „Percées de Lumière“ garsais, kurie suplėšė visą taiką ir prie scenos privertė sugužėti siūbuojančius ilgų plaukų kuokštus. Dar šiek tiek ir viskas. Tenka skubėt. Gerai, kad į migio vietą galėjau skrist…

III

Trečia diena žadėjo būti vidutiniškai aktyvi, bet ilga… Pusę dienos praleidau taip vadinamame turguje, kur iš galybės naujų, senų, antrų rankų CD krūvos neišsirinkau nieko. Kažkoks absurdas. Tačiau prasidėjusi vakarinė programa jau teikė malonius įspūdžius. Vieni iš gotikinio roko žvaigždžių, amerikiečiai FAITH & THE MUSE visų pirma vizualiai atrodė labai gerai, turbūt geriausiai visame festivalyje. Skiauterėti pankai, ilganagės moterys–medžiai suteikė daug peno apmastymams, užslėptos minties ieškojimui, ir t.t. Tiesa, ne tokia gera situacija buvo su grupės skambesiu. Pradžioje nesusitvarkę su garsu, vėliau muzikantai reikalus pagerino, bet iki tikrai gero pasirodymo dar trūko. Apskritai, atlikimas buvo tikrai jausmingas, sugroti žymiausi grupės hitai, kaip visada, šiek tiek ideologinių kalbų, bet vis tik jie gali ir geriau. Pačios pabaigos jau net ir nelaukiau, nes kvietė šventa misija – skubėt į esminės festivalio grupės, THE WOUNDED, pasirodymą.

O skubėjau labai… „Anker“ pavadintoje vietoje iki tol dar nebuvau buvęs. Siaurutėmis gatvėmis važiavau kiek idiotiškai. Teko pervažiuot kažkokią skardinę, kas vokiečiam sukėlė daug streso, lyg būčiau sutraiškęs kokią katę. „Nusiraminkit, aš juk skubu svarbiu reikalu“, – dar kartą pamintijau. Į olandų pradžią nespėjau, bet praleidau irgi nedaug. Įspūdis – puikus! Įdomumo dėlei, pasirodymą lyginsiu su THE VISION BLEAK – dvi, lyg ir to paties stiliaus grupės, bet absoliučiai skirtingos… Pas vokiečius dominuoja griežtumas, ironija, gitaros. Pas olandus atvirkščiai – atmosfera, nuoširdumas. Stipriai ryškios klavišinių partijos, gan užgožiančios gitaras, bet pastarosios irgi savo vietoje, tiek ritminė, tiek ir solinė pozicija. Grupės vokalistas/gitaristas ir lyderis Marco van der Velde ryškiai numetęs ne vieną toną svorio, bet balso stiprumui tas įtakos neturi. Muzika – labai jausminga, kupina gyvų išgyvenimų, melancholiška, kartu lyriška. Bendravimas – labai paprastas, nuoširdus, gal net per daug buitinis, kuklus, kaip ir muzikantų išvaizda. Grupės CD pirkti taip pat neradau. Ar neatsivežė, ar viską išgraibstė iki man atvykstant – štai kur klausimas. Tikėjausi, jog už vargus bent jau būsiu apdovanotas kūriniu „We are Darker“, bet teko tenkintis ir NIRVANA koveriu „Smells Like Teen Spirit“. Man užteko. Nevisai, nes norėčiau THE WOUNDED dar ir dar. Labai stiprus kolektyvas, kuriantis nuostabią muziką.

Kas liko tam vakarui, buvo jau praktiškai „da lampački“. LACRIMOSA. Jubiliejinis trisdešimties metų jubiliejaus pasirodymas. Kažkodėl (visai ne kažkodėl, o dėl pirmiau aprašytų priežasčių) nejaučiu nei kokio jaudulio, euforijos, ar panašiai, nors scenoje grupė, labai stipriai paveikusi visą gotikinio roko ir metalo sceną. Vis tik sentimentai suvirpa ir manyje. Didžioji dauguma publikos, rodos, pamišę dėl šios grupės. Daug aplodismentų, šūkčiojimų po kiekvieno kūrinio. Muzikantai atsako tuo pačiu, padėkomis, bet, švelniai tariant, pastarųjų buvo ryškiai per daug. Pompastika. Išgirdau visus savo norėtus kūrinius. Mačiau šią grupę pirmajame savo „WGT“ festivalyje ir tąkart jie atrodė tikrai geriau. Gal koją pakišo tas jubiliejus? Nenustebčiau, bet tikrai norėjosi, kad LACRIMOSA baigtų kuo greičiau. O čia dar trys bisai ir dvi valandos pasirodymo, kuris ir taip prasidėjo ne laiku…

Ir tik tada, maždaug antrą valandą nakties, kai normalūs žmonės jau ilsisi, scenoje pasirodė atsikūrę legendiniai elektroninio/psichodelinio deathrocko atlikėjai iš Didžiosios Britanijos ALIEN SEX FIEND. Kultiniai veteranai, bet čia mano žinios ir skonis pasibaigia. Tad idant nebūtų „SACRED REICH antras dublis“, britų pasirodymą paprašiau įvertinti kolegą Tadą iš ex-radijo laidos „Decadentia“:

„Pauzė“.

Hemmm… Girdėjote dievo žodį. O jei rimtai, reikia būti kaip reikiant trenktu, norint su malonumu, kantriai išklausyti šių veteranų programą. Ir net ir per daug neįsijaučiant, nuo scenos sklindantys garsai kels baimę, stingdys venas, gal privers vemti ir raitytis, bet tokie jau jie yra – šalti, groteskiški, kreivi ir kitokie. O gal ir ne.

IV

Paskutinė festivalio diena skirta santūrioms linksmybėms, mintimis jau ruošiamės kitos dienos kelionei namo. Bet kol kas – dar dviejų grupių pasirodymas, dėl kurių buvo verta važiuoti. Jei netyčiom užmestumėt akį į šios rašliavos 17-ą pastraipą, neturėtų kilti klausimų, kodėl aš vėl nuėjau pas ZERAPHINE. Šį kartą buvo tikrai geriau, nepaisant to, kad scenoje žmonių – mažiau. Bet apie šį vokiečių projektą išlieka tos pačios mintys – nuoširdi muzika, kokybiškas atlikimas. Man asmeniškai jų įrašų vis dar maloniau klausytis, nei gyvo pasirodymo, kuriame trūksta to sodrumo, pilnaverčio išpildymo, jausmingumo. Gyvai jie – kur kas paprastesni ir prarandantys savo vertę. Beje, vienu metu sklido kalbos, jog naujam gyvenimui bus prikeltas kitas tų pačių žmonių projektas DREADFUL SHADOWS. Matysim, ar tik neliks jis kalbomis…

Festivalį užbaigėm linksmai ir energingai. Visų pirma, pasimėgavom populiariųjų amerikiečių GHOULTOWN teksasietišku horrorpunk/gothabilly mišiniu. Tikra šiuolaikinių kaubojų muzika. Linksma, uždeganti, energinga, pasiutus. Kaip ir įprasta amerikiečiams, puikiai bendrauja su publika. Aišku, ir grupės statusas bei daugiau nei dešimties metų patirtis įpareigoja. Nelabai aš jų mėgau iki šiol, bet gyvas pasirodymas užkrėtė ta jų ironiškai šmaikščia, dinamiška energija. Ir, beje, labai sėkmingai paruošė finaliniam pasirodymui.

Kažin ar galėtų būti geresnė pabaiga nei su kanadiečių patrakėliais THE CREEPSHOW. Sakau jums – šiandien tai linksmiausia ir labiausiai užvedanti psychobillio grupė pasaulyje. Visų pirma, linksma jų išvaizda žiauriai gerai atrodo scenoje. Antra – jų muzika tiek pat maloni bei patraukli, kiek ir energinga, šelmiška. Ironijos, pajuokos bei stereotipų čia taip pat daug, nes pagrindinės dainų temos – siaubo filmai. Vedinas savo dailios coliukės Sarah „Sin“ Blackwood, šis ketvertukas priverstų šėlti net ir depresyvųjį Edvardą žirkliarankį. Arba mane. Šį kartą vos beištvėriau susilaikęs, bet prisiekiau sau, jei bus mūsų trečias susitikimas, suksiuosi pogo sūkuryje. Jų kūrinius lengva įsiminti, tekstai – paprasti, keliantys šypseną, bet patrauklūs, mieli. Muzika – puikiai subalansuota, tinka tiek vyrams, tiek ir moterims. Tą trimituoja įkaitusi „Werko“ atmosfera bei prakaitu nusėtos klubo sienos. Ko ne senų gerų laikų „Kablio“ variantas?!

Viskas. Paklauskite tų, kurie kasmet važiuoja į ne vieną užsienio metalo festivalį: kokia pirma mintis jums šauna į galvą po paskutinio festivalio pasirodymo? Neabejoju, jog bent pusė respondentų atsakytų – „daugiau niekada, bent jau ne kitais metais“. Va va, aš irgi taip sakau. Bet, kai pamatai, jog 2011-ais čia bus ilgai tylėję LOVE LIKE BLOOD arba atsikūrę legendiniai vokiečių doomeriai EMPYRIUM, viskas sugrįžta į savo vėžes…