„Wave Gotik Treffen 2008“ – žvaigždės nemelavo

Foto: Rūta R. Daugiau foto: čia >>

Trečius metus iš eilės artėjant vasarai asmeninis mano maršrutas nusidriekia iki rytinių Vokietijos sienų, kur Leipcigo mieste vyksta kasmetinis gotikinės kultūros festivalis „Wave Gotik Treffen“. Renginio turbūt plačiau pristatinėti nereikia, nes tai yra didžiausias, grandioziškiausias ir kitoks bla bla bla susibūrimas. Jums, gerbiamas skaitytojau, gali iškilti visai logiškas klausimas – ką gi šiame festivalyje veikia asmuo, kurio didžiąją dalį laisvo laiko praleidimo sudaro vienokie ar kitokie reikalai, susiję su metalo muzika? Štai keli atsakymų pavyzdžiai:

- Taip, dalį mano klausomos muzikos užima gotikinis rokas, darkwave, psikobilis ir kiti „goth“ atmainos stiliai, jau nekalbant apie gotikinį metalą.
- „WGT“ kasmet pateikia kelias dešimtis grupių, galinčių sudominti ir metalo gerbėjus.
- „Wave Gotik Treffen“ yra patrauklus savo kainos, kokybės, pramogos ir sąlyginio poilsio balansu.
- Leipcigas yra tikrai gražus miestas ir vertas aplankyti ne vieną kartą.
- Sykį paragavus negali sustot.

Ir visi atsakymai yra teisingi. Bet, žinoma, dominuoja du pirmieji – į bet kokį koncertą ar festivalį užsienyje visų pirma vykstu dėl ten grojančių grupių. O „Wave Gotik Treffen 2008“ šiemet žadėjo kaip reta gausų būrį žvaigždių: TIAMAT, LONDON AFTER MIDNIGHT, TARJA, FIELDS OF THE NEPHILIM ir kt.

Dėl jau minėtų priežasčių nesiplėsiu aprašinėdamas susirenkančios publikos, vykstančių atrakcijų ir panašiai. Tenka apgailestauti, jog dėl tam tikrų priežasčių praradome pirmų dviejų dienų fotoreportažą. Ir štai dabar, jau būdamas Lietuvoje, bandau surasti matytų grupių nuotraukas. Paradoksas – to padaryti praktiškai neįmanoma! Nors renginyje akredituota krūva paparacių, bet interneto platybėse surasti tai, ko tau reikia, galimybių nulis. Dominuoja rūbai, žmonės ir cirkas. Kitaip tariant – fetišas. Bet susikoncentruokime į muziką – būtent to ten ir vykome.

I diena. Metalo!

Dvi pirmas festivalio dienas buvau ištikimas ir uolus „Kohlabizirkus“ lankytojas. Tradiciškai, tai arena, kur daugiausia groja grupės, prie kurių stilistikos aprašymo dominuoja žodelis „metal“. Šiek tiek vėluoju, tad DIABLO SWING ORCHESTRA pamatau tik pačią pabaigą. Sutikti kraštiečiai sufleruoja, jog, jei visos to vakaro komandos pasižymės tokiu vokalu, tai teks nešt kudašių iš ten kuo greičiau. Ir tikrai, operinio balso savininkės Ann-Louice Lögdlund vokalas skambėjo itin nemaloniai, rėžiančiai ausį ir atgrasiai. O ir visa muzika pasirodė lyg atskirų instrumentų mišrainė – tai gitara, tai dūdelė, tai armonika, o bendros visumos ir harmonijos nėra. Avangardas, vadinasi. Bet ieškantiems originalumo muzikoje – rekomenduotina formacija.

Su TRAIL OF TEARS pirmą kartą susidūriau prieš gerus penkis metus, kuomet jie išleido vieną iš savo sėkmingiausių albumų „A New Dimension of Might“. Užkabino ir mane. O štai dabar turiu galimybę pamatyti juos gyvai. Pirmas įspūdis nebuvo itin geras. Trūko antros gitaros sunkumo (akmuo garsistams), moteriškas vokalas išvis pasirodė nereikalingas. Muzika – įvairių metalo stilių mišinys, kartais traukiantis net iki death/black apraiškų. Norvegai pristatinėjo tiek dainas iš praeitais metais išleisto disko „Existentia“, tiek ir iš senesnių albumų, tad bent jau repertuaru negalėjau skųstis. O pačiai pabaigai sugrojo mano mėgstamą „Crashing Down“ ir puikus jo atlikimas išgelbėjo TOT pasirodymą. Ne stebuklai, bet užskaitom.

Dar prieš kelis mėnesius iki festivalio pradžios paskelbus, jog jame pasirodys ir vokiečiai SECRETS OF THE MOON, nelabai įsivaizdavau, ką toks kolektyvas veiks čia. Pastarieji man visada buvo black metalo atstovai. Na, bet jei jau kviečia, negali pykti. O skambėjo „mėnulio paslaptys“ keistai… Gitarų partijos – niūrios, tamsios, lyg lemiančios kažką blogo, tačiau grojamos nei tai „gesintomis“ stygomis, nei tai „brūžinant“. Ir kai būgnai dažnai kala „blastbytus“, bendra visuma tampa tikrai savotiška. Pritrūksta lyg energijos, gal šiek tiek greičio ar kažkokio kito bruožo. O dar tas „pragertas“ vokalas… Ir kas keisčiausia, galutinis rezultatas visai įdomus ir patrauklus. Muzikantai groja aukštai užrietę galvas – kas siekia mikrofono „ala Lemmy“ stiliuje, kas dantyse laiko cigaretę. „Arogantiškas black metalas“, – kyla mintis galvoje. Ir jau ne kartą patvirtinta taisyklė – vietines, gerai žinomas grupes vokiečiai palaiko. O SECRETS OF THE MOON vardą jau užsitarnavo.

2000 metais klavišininkas Oliver Falk subūrė aplink save muzikantų šutvę ir įkūrė gotikinio roko grupę ERBEN DER SCHÖPFUNG. Jau sekančiais metais, po sėkmingo debiutinio albumo išleidimo, juoda katė pasimaišė tarp kolektyvo narių, taigi Oliver paliko grupę, pasiimdamas tik teisinį pagrindą į jos pavadinimą. Likę muzikantai startavo po ELIS vardu. Teisybės dėlei reiktų paminėti, jog Falk jau atkūrė ERBEN DER SCHÖPFUNG ir tęsia veiklą su kitais muzikantais. O štai ELIS per savo penkių metų istoriją spėjo išleisti tris albumus. Apie pastarąją komandą dabar ir pašnekėsime plačiau.

2006 metais, kai ELIS kolekcijoje buvo jau du albumai, liepos 9 dieną tiesiog repeticijos metu nuo kraujo išsiliejimo į smegenis mirė grupės vokalistė Sabine. Tai, be abejo, stipriai paveikė likusius narius, tačiau iš kitos pusės sustiprino jų santykius bei norą kurti. Todėl jau su nauja vokaliste Sandra buvo išleistas trečiasis diskas „Griefshire“, o štai šiemet teko garbė juos išvysti ir scenoje. Šie Lichtenšteino atstovai pasiūlė pasiklausyti grynai tradiciško „female fronted“ gotikinio metalo. Nuobodu ir neįdomu, turiu pasakyti. Labai trūko antrojo gitaristo, kuris dėl asmeninių priežasčių negalėjo atvykti. Nors Sandros vokalas stiprus ir geras, bet taip pat niekuo per daug neišsiskiriantis. Įstrigo tik labai ilgi bosisto plaukai. O growlinti jam irgi nederėjo. Vidutinio tempo, gan skystas ir stereotipinis goth metalas. Reziumuojant – pradinis ERBEN DER SCHÖPFUNG variantas, nors ir ne toks griežtas, bet tikrai buvo labiau imponuojantis.

Jau kaip reikiant vakarėjant scenoje pasirodė kiti Norvegijos atstovai TRISTANIA ir… Parodė, kaip turi skambėti tikras gotikinis metalas. Trys vokalai – vyriškas, moteriškas ir kriokalas – puikiai derėjo tarpusavyje. Tikrai ne saldi muzika, o aštrios ir sunkios gitaros, apygreitis ritmas skambėjo užtikrintai ir viliojančiai. Su šiais norvegais mane kamuoja viena problema – nežinau nei vieno jų kūrinio, t.y. hito, nors ir esu išklausęs visą jų diskografiją. „My Last Lenore“ yra turbūt geriausiai įstrigęs pavadinimas, bet „WGT“ sugrotas jis nebuvo. Ir vis tik TRISTANIA pasirodė labai gerai. Tiek ausims, tiek ir akims. Vaizdą tegadino Østen Bergøy – tipiško skandinaviško stoto vyriškis, kuris šalia Mariangela Demurtas atrodė lyg pabaisa šalia gražuolės… Visa kita – profesionalu ir nuoširdu, tiesiog gražu.

Buvo įdomu išvysti, kokioje būklėje yra TARJA TURUNEN po jos išmetimo iš NIGHTWISH. Na, ir ką gi – jokios depresijos, jokios klinikinės mirties, o atvirkščiai – antras kvėpavimas, lyg ant sparnų. Tą penktadienio vakarą TARJA ir jos grupė buvo headlineriais ir tas puikiai matėsi – scenoje atsirado dvigubai daugiau aparatūros, techninio personalo, ir pan. Visa tai žadėjo didelį profesionalumą ir tikrai neklydau. Jau vien Mike Terrana už būgnų ar Doug Wimbish (JOE SATRIANI, JEFF BECK, MADONNA, ROLLING STONES) prie bosinės gitaros daug ką teigia apie muzikinės komandos sudėtį… Tiesą sakant, iš TARJA pasirodymo nesitikėjau nieko daug – paprastos, lengvai susiklausančios muzikos. Tuo tarpu gavau visai nemažą dozę kokybiško, pakankamai sunkaus ir lyriško metalo. Puikiai dirbo būgnai, bosistas turbūt 93 procentus viso repertuaro atkalė „slapu“, o pati Tarja nuolat šokinėjo ir judėjo scenoje. Klavišai, dvigubi elektriniai būgnai, violončelė, gitara ir bosas susiliejo į profesionalų ir technišką pasirodymą. Iki galo neišbuvau, nes teko skubėt į paskutinį tos dienos šou, bet akivaizdu, kad Tarjos išėjimas iš žymiųjų suomių grupės jai buvo labiau nauda nei praradimas.

Pagrindinėje festivalio „Agra“ halėje penktadienio vakarą užbaigė britai PARADISE LOST. Teko juos matyti jau daugiau nei kelis kartus, bet kaskart man jie patinka tikrai ne mažiau. Muzika atrodo labai nuoširdi, šilta ir nostalgiška. Repertuaras irgi parinktas puikiai, su žymiausiais hitais „Erase“, „Celebration“, „Mouth“ ir kitais. Stringa tik vienas faktas – Nick Holmse vokalas. Jau ne pirmi metai girdžiu nuomones, jog vokalistas tiesiog neišdainuoja savo partijų. Ir jei seniau nelabai norėjau su tuo sutikti, dabar tenka pripažinti, kad Nick dainuoja tik taip, kaip jam leidžia balsas. O tas atima dalį bendro grožio ir pasitenkinimo. Bet kuriuo atveju PARADISE LOST kaskart atrodo įdomūs, mieli ir žavintys.

II diena. Dar metalo!

Antrą festivalio dieną pradėjau po atviru dangum, „Parkbuhne“ scenoje, kur nusprendžiau įvertinti dvi Vokietijos komandas – REPTYLE bei jau kelintus metus niekaip nepapamatytus ESCAPE WITH ROMEO. Pirmieji pasirodė beesantys keturių vyriokų kolektyvas, grojantis viduriuką tarp šiuolaikinio goth roko ir metalo. Skambėjo visai smagiai, bet per daug nesužavėjo. Tuo tarpu „bėgantys su Romeo“ – labiau elektrinių garsų praturtinto gotikinio roko atlikėjai. Skambesys – šaltas, bet mielas. Muzikinė pusė – gan paprasta, lengvai suprantama, tuo ir žavi. Turbūt ne veltui grupė užsitarnavo pakankamą pagarbą bei aplodismentus.

Sugrįžus į festivalio metalo Meką „Kohlabizirkus“, scenoje užklumpu įpusėjusius šveicarus STONEMAN. Jau nuo pat pirmų sekundžių tampa aišku, jog kolektyvo kuriama muzika orientuojama į plačiąsias mases – kažkas link THE BIRTHDAY MASSACRE, RAMMSTEIN, ar DEATHSTARS. Reikalas tik tame, kad iki pastarųjų vardų jiems dar labai toli. Bet savo gimtinėje, manau, populiarumas jiems garantuotas.

Prancūzai THE OLD DEAD TREE matomi jau trečią kartą, todėl tikiuosi, jog jis bus pats stipriausias iš visų matytų. Emocionalaus gotikinio metalo atlikėjai laikosi daugiausia ant grupės lyderio, gitaristo/vokalisto Manuel Munoz pečių. Prieš porą metų iš kolektyvo gretų pasitraukė vienas iš įkūrėjų, Nicolas Chevrollier, tad buvo įdomu, kaip nuo to pasikeitė prancūzų muzika ir atlikimas. Ir skirtumas yra, nors ir ne toks akivaizdus. Scenoje trūksta daugiau plaukų, daugiau estetikos ir bendrumo. Naujasis gitaristas, nors ir ne naujokas scenoje, akivaizdžiai kelis kartus suklydo, o tai neprasprūdo pro mano ausis. Ir vis tik, kaip ir tikėjausi, THE OLD DEAD TREE pasirodymas buvo nuoširdus, emocingas ir kerintis. Pakankamai sunkus skambesys, greitas ritmas ir išraiškingas vokalas yra šios ketveriukės koziriai.

Į olandus ASRAI smagiau pažiūrėti nei paklausyti. Grupė pernelyg gotiškam stiliui skiria daugiau dėmesio negu muzikai, bent jau taip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Vis tiktai instrumentus jie valdyt moka, o kūryba turi pakankamą „groovy“ efektą. Trys merginos (vokalas, būgnai, klavišai) ir du vyriokai (gitara, bosas) pateikia kapotų rifų laviną, bet muzikoje dominuoja sintezatorių partijos. Vokalistė Magriet pasižymi tikrai stipriu balsu ir pati viso pasirodymo pradžia nuteikia tikrai teigiamai. Tai solidus, griežtas ritmas, tai lėtesni kūriniai, krypstantys į shoegaze stilistiką ir primenantys nuostabią amerikiečių grupę TEARWAVE. Vis tik tolimesnis pasirodymas – kur kas skurdesnis, atskleidžiantis tikrąjį grupės veidą. Taip, tai dar vieni THE BIRTHDAY MASSACRE pasekėjai… Gal ir gražu, bet laikui bėgant atsibosta. O laikas, žinia, lekia nesustodamas…

Suomijos grupė BATTLELORE nusprendė sumušti rekordus ir scenoje pasirodė septyniese! Patys pirmi akordai sakė, jog muzika bus panaši į labiau žinomų kraštiečių HIN ONDE arba MOONSORROW kūrybą. Tą vakarą suomiai buvo patys sunkiausi, griežčiausi, nuožmiausi. Tiesa, moteriškas vokalas man pasirodė visai nereikalingas ir tik gadinantis bendrą reikalą. Grupės frontmenai daug bendravo su publika, visaip kaip ją užvedinėjo, ir jų balsas į tyrus nenuėjo. Vikingų, pagonių įvaizdis gal jau kiek ir įgrisęs, bet muzikinė pusė buvo stipri ir sutikta tinkamai.

Visiška priešingybė suomiams buvo švedų LAKE OF TEARS pasirodymas. Tai jau kur kas subtilesnė, ramesnė muzika. Šis kolektyvas man visada atrodė mažumėlę neįvertintas ir tą tik patvirtino publikos reakcija. Nors ir kaip Daniel Brennare stengėsi užvesti publiką, ši niekaip nepasidavė spaudimui ir liko pakankamai pasyvi. Matyt, jau laukė paskutiniojo to vakaro pasirodymo. O pati grupė, gal kiek ir sumišusi, įvėlė keletą klaidų, nesusikalbėjo su būgnininku, bet apskritai pasirodymas buvo geresnis nei pusėtinas. O pabaigai atliktas „Sweetwater“ sustatė viską į vietas.

Antros dienos headlineriais tapo gegužės mėnesio pradžioje ir Lietuvoje viešėję svečiai iš Skandinavijos – švedai TIAMAT. Tai vienas iš pasaulinio lygio kolektyvų, kuriuos jau seniai troškau išvysti. Labai nori – dažnai nusivili. Bet ne šį kartą. Būtina pažymėti, jog visada labiau vertinau vėlyvąją grupės kūrybą, pradedant „Skeleton Skeletron“ disku. Bet ir į kitus laikotarpius nespjaunu, nors Edlundo bandymas growlinti jau nuo senų laikų man varo vėžį… Vis tiktai pasirodymu likau patenkintas. Groti kūriniai iš visų albumų, garsas buvo puikus, energijos, stiprumo ir nuoširdumo grupei tikrai netrūksta, o Johan dar turi ir puikų humoro jausmą. Nors ir neišgirdau kelių savo mėgstamiausių dainų, kaip kad „Vote for Love“ ar „Clovenhoof“, bet TIAMAT mano akyse pateisino tuos lūkesčius, kuriuos ir tikėjausi išgirsti ar pamatyti.

III diena. Kam to metalo…

Visas sekmadienis buvo paskirtas gotikiniam rokui… Ir tikrai ne paprastam, nes scenoje išvydome grupes, kurios visam šiam stiliui, jo atsiradimui bei vystymuisi padarė milžinišką įtaką. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Pastaruoju metu įgijau blogą savybę – bet kam ruošdamasi pamėgau kuistis. Rezultatai būna ne kokie. Va ir tą dieną, kol išsikuičiau iš viešbučio, tesuspėjau į paskutinę Belgijos goth rokerių veteranų STAR INDUSTRY dainą. Na, ir kaip nesigailėti, kai pastaroji buvo puiki „Nineties“… Nors žmonių ir pasirodė nedaug, dainavo visi, kas puikiai veikė ir pačius muzikantus. Šiuolaikinio skambesio šaltas rokas. Gal kitą kartą pavyks išvysti daugiau.

MORIAN – Suomijos berniukų kvintetas, derinantis heavy ir gotikinį metalą. Rezultatas – gan nesunkus, bet gražus ir kokybiškas pasirodymas. Savo išvaizda paprasti, neišpuikę, santūrūs vaikinukai, mokantys ir su publika pabendraut, ir patraukt jos dėmesį. Vietomis muzika panaši į populiariuosius HIM, bet tikrai ne tiek saldi ir prikvėpinta. Praeitais metais išleidę debiutinį diską „Sentinels of the Sun“, į dideles žvaigždes nepretenduoja, bet į stiprius vidutiniokus – tikrai taip.

Po šiokios tokios pravaikštų pauzės užėmėme vietas stebėti amerikiečių CHRISTIAN DEATH, o tiksliau CD 1334. Šis vardas turėtų būti žinomas ir žmonėms, nelabai besidomintiems gotikine subkultūra. Dar 1979 metais grupę įkūrė Rozz Williams ir ji buvo viena iš death roko pradininkių, padariusių įtaką ne vienam šimtui ateities formacijų bei visos subkultūros vystymuisi. Vėliau, kažkur 1983 metais, prie kolektyvo prisijungė (ar kažkas su kažkuo susijungė) toks veikėjas, kaip Valor Kand. Prabėgus kažkiek metų, kažkas susipyko, nesutarė, kažkas nusižudė, kažkas gavo tam tikras teises, ir t. t. Žodžiu, kam įdomu, visą makalynę gali paskaityti štai čia, o kam visai neįdomu, tai tiesiog pasakysiu, jog panaši situacija pernai metais įvyko su GORGOROTH, todėl dabar turime dvi šios grupės versijas.

Tai štai, CD 1334 sudaro praktiškai pirminės sudėties CHRISTIAN DEATH nariai (aišku, be Williamso, kuris jau pas dūšeles). Tuo tarpu tikrieji fanai šiandieninę CHRISTIAN DEATH, vediną to paties „naujoko“ Valoro kaltina nudvasėjimu, nupopsėjimu ir kitomis negandomis. Bet palikime intrigas šalyje. Prieš mus – vieni iš death roko pradininkų. Muzika kupina dramatizmo, teatrališkumo, galbūt grotesko, šiokio tokio chaoso. Eva O vokalas – tikrai nelabai moteriškas, gerklytė kaip reikiant, bet tokiame amplua labai tinka. Nepatiko gitaros skambesys – buvo daugiau triukšmo ir džeržgesio, nei melodijos ar ritmo. Bet kaip ir pridera, visi žymiausi kūriniai sugroti, tame tarpe ir „Cavity – First Communion“, „Deathwish“, tad galiu džiaugtis pamatęs legendas.

SAMSAS TRAUM pavadinimas man per daug nieko nesakė, tad tikėjausi šiokio tokio atokvėpio prie scenos. Bet visiškai suklydau, kaip ir pernai per ASP, arba SACRED REICH pasirodymą „Wacken Open Air“ festivalyje. Austrų/vokiečių penketukas vis dėlto yra velniškai populiarus Vokietijoje. Na, žinoma, tekstai jų – vokiški, vyrukai – ilgaplaukiai, muzika – sunki, dinamiška ir užkabinanti. Štai jums ir populiarumo formulė. Įgrūsti juos į bent kokius rėmus nesugebėčiau – truputis thrasho, truputis gotikos, kapotų rifų, intensyvumo, švaraus vokalo ir growlo. Nieko labai ypatingo, bet užkabina.

Ir štai atėjo tas momentas, kuomet scenoje turėjo pasirodyti grupė, kurią pamatyti gyvai svajojau jau daug metų. LONDON AFTER MIDNIGHT yra antrosios bangos gotikinio roko grupė iš Kalifornijos. Jų muzika kupina ne tik šiai subkultūrai būdingų simbolių ir bruožų, bet ir politikos, nes grupės lyderis Sean Brennan yra aktyvus kovotojas už žmogaus ir gyvūnų teises bei deklaruoja antikapitalizmo ar antiamerikoniškumo idėjas. Bet kokiu atveju man šis kolektyvas, visų pirma, nuostabaus albumo „Selected Scenes from the End of the World“ autorius. Na, o pats pasirodymas paliko dvejopus įspūdžius. Išgirdau visas dainas, kurių norėjau. Jos skamba taip, kaip ir albume – jokių improvizacijų, jokių nukrypimų. O tai aš vertinu ir mėgstu. Bet yra vienas „bet“ – techniniai nesklandumai. Per visą pasirodymą Sean blaškėsi pirmyn atgal, žvilgčiojo į garsistus, taisėsi laidus, apsiraizgiusius aplink kūną. Tai neveikia jo gitara, tai negirdėjo savęs ausinėse, tai dar koks velnias kišo koją. Galiausiai, vien balsu, be instrumentų, atliekant „Spyder and Fly“, užkulisiuose kažkas pradėjo derintis savo bosinę gitarą (vėliau šį sąmokslą atskleidėme*)… Žodžiu, kad ir kaip gražiai ir maloniai skambėjo LAN kūriniai, visi šie nesklandumai galėjusį būti efektą sumažino bent jau perpus. Patvirtinta, kad rudenį amerikiečiai koncertuos Lenkijoje. Reikės, būtinai reikės ten pakliūti, ir belieka viltis, jog technika šį kartą nesukliudys išvysti tobulybę. Tiesa, verta paminėti, jog viso pasirodymo metu ekrane nuolat buvo rodomi karo ir kiti vaizdai, kurių bendros prieš Ameriką nukreiptos minties butų sunku nepastebėti.

Britų FIELDS OF THE NEPHILIM turbūt pristatinėti irgi nereikia. Tradicinio, šalto gotikinio roko atlikėjai yra viena iš žinomiausių ir seniausių šio stiliaus grupių pasaulyje, paveikusių begalę ne tik gotikinių, bet ir metalinių kolektyvų. Turi jie daugybę gerbėjų, kuriems FotN yra kaip musulmonui koranas. Skeptiškai žiūriu į tokių fanų „padūsavimus“, tuo labiau, jog kolektyvo muzika man iki šiol atrodė gan nuobodi: dauguma dainų gan vienodos, atskiriamos tik dėl išraiškingų, dažnai pasikartojančių priedainių. Ir vis tik, po „WGT“ turiu pripažinti, jog savo nuomonę apie grupę pakeičiau kardinaliai… Tai buvo kažkas nepakartojamo. Kolektyvo lyderis vokalistas Carl McCoy pasižymi itin stipriu, nenuilstančiu balsu bei iš nežinia kur alsuojančia išdidžia, pagarbą keliančia aura. Instrumentuotė – aukščiausio lygio. Kai scenoje dvi gitaros ir bosas ir visi užtikrintai groja skirtingas, įdomias ir velniškai puikias partijas, nesižavėti negali. Nėra jokio išskirtinio šou, bet lieki sužavėtas. Atrodo, jog net tos iki tol nuobodžios dainos skamba įdomiai, puikiai žinomos ir tikrai kerinčios. Pasirodymą gal tik šiek tiek pertraukė mistinės pusnuogės būtybės pasirodymas scenoje (antra sąmokslo dalis*), tačiau net ir ji stipriai nesudrumstė tos atmosferos, tvyrojusios ore. Iki tobulybės trūko visai nedaug. O gal ir nieko netrūko…

IV diena. Be metalo…

Paskutinė festivalio diena, kaip dažniausiai, skirta atsipalaiduoti. Ją praleidžiame „Werk II“ salėje, kuri kasmet tampa pankų šventove – čia pasirodo psychobilly, rockabilly, gothabilly, horrorpunk ar panašios stilistikos muziką grojančios grupės. Prisipažinsiu – man tikrai sunku pastebėti skirtumus tarp išvardintų stilių, bet kad juos mėgstu, faktas nenuginčijamas. Rock‘n‘rollo, zombių, ateivių ir humoro temų samplaika, bent jau vienai dienai per metus, tampa itin patrauki, įdomi ir linksma.

Vakarą pradeda BLOODSUCKING ZOMBIES FROM OUTER SPACE. Šie austrai pasižymi ne tik ilgu pavadinimu, bet ir dainuojančiu būgnininku, kuris juos muša stovėdamas. Pavydėtina energija! Kaip ir kitos 50 procentų to vakaro formacijų, svečiai iš Austrijos naudojo kontrabosą. Nauja mada? Nežinau, bet instrumentas gan universalus: nors ir didelis, lengvai transportuojamas scenoje, labai emocionalus ir praktiškas šou galimybėms. Gal ir man reikėtų pereit prie tokio? Bet čia jau klausimas ateičiai. O BZFOS driokstelėjo linksmos, greitos ir energingos muzikos. Ekspertai sako – psychobillio.

Vokiečiai THE SPOOK buvo linksmi pažiūrėti. Nuolat besišypsančio veido gitaristas, vilkinas santechniko kostiumą – tokio tamsiam skersgatvyje sutikti nenorėčiau. „Prisukamo apelsino“ herojų primenantis vokalistas, Elvio Preslio antrininkas už bosinių stygų ir dar dvi neeilinės personos. Daug subtilaus humoro, tos pačios energijos, greičio, vijurkiškumo. Pasikartosiu – nesiimsiu spręsti, kuo skyrėsi viena grupė nuo kitos, bet THE SPOOK – horrorbillio atstovai. Tebūnie, bet man jie tapo vienais smagiausių atradimų visame festivalyje.

STELLAR CORPSES buvo greitesni už kitus. Turbūt labiausiai punk roko įtakai pasidavusi to vakaro grupė, bet nė kiek ne prastesnė už kitus. Labai aktyvus gitaristas, ramus kontrabosininkas ir mandagus vokalistas. Dar viena gera dozė psychobillio, o pabaigai – akrobatiniu plaukų judesiu pagauta būgnininko lazdelė – suvenyras.

Vokiečiai DER FLUCH sutraukė nemažas publikos pajėgas. O muzika patvirtino mano jau išrastą mechanizmą – vokiečių kalba, įsimenantys priedainiai, paprasta kūrybos sandara, ir kelias į populiarumą garantuotas. Man asmeniškai šis precedentas liko nesuprantamas, nes dainos – itin paprastos, tačiau audiencija paperkama griežtu kostiumuotu įvaizdžiu, vokalisto charizma ir humoro jausmu. Tebūnie, nors kitą kartą DER FLUCH mielai praleisčiau.

O štai amerikiečius REZUREX žiūrėčiau dar ir dar kartą. Tiek muzika, tiek ir grupės įvaizdis paliko neišdildomą įspūdį. Jei STELLAR CORPSES gitaristas buvo labai aktyvus, tai šių kaliforniečių stygų pjovėjas pasirodė besąs ultra dinamiškas, tikras maniakas. Beje, grojimo savybės – ne ką prastesnės. Nedaug jam nusileido ir kontrabosininkas, per visą sceną tampęs, guldęs, stūmęs ir kitais judesiais pamaloninęs savo instrumentą. Skiauterėtasis būgnininkas – ne ką mažiau pastebimas, tik tiek, kad jam mažiau erdvės judėjimui. Tuo tarpu vokalistas – visiška priešingybė: ramus, paprastas, pusę veido nusidažęs it zombis, kita – it kaukolė. Atlikdamas dainas judėjo labai mažai, bet viską už jį kompensavo kiti du. Nuolatinis bruzgesys, energija, nenustygimas vietoje tikrai padarė įspūdį. Ir net jeigu tai nėra pati originaliausia muzika šioje scenoje, tai nuoširdumo ir mokėjimo prikaustyti dėmesį jiems tikrai netrūksta. Puiku.

Po tokio pašėlusio ir neišdildomo pasirodymo vokiečiai THE OTHER jau neturėjo kur dingti – liko gan blankūs, neįdomūs, ir man pasirodė labai apsimestinai. Klausantis muzikos iš albumo, vaizdas bent jau tris kartus geresnis. O gal ir nuovargis padarė savo. Tad, kol nuotaika dar pakili, pats laikas traukti namo pailsėti prieš kelionę…

Septynioliktasis festivalis „Wave Gotik Treffen“ baigėsi ir reikia pripažinti, jog man jis yra labiausiai patikęs, kiek teko čia lankytis. Trečias kartas jau leidžia labiau susidėlioti prioritetus, perprasti miesto labirintus, transporto sistemą ir panašiai. Žinoma, pasirodymų grafikas užima irgi ne paskutinę vietą, bet didžiausias nuopelnas, vis dėlto, skiriamas toms grupėms, sukūrusioms renginio atmosferą savo neišdildomais pasirodymais. Nedidelį nuovargį atperka pamatyti vaizdai, išgirsti garsai – harmonija. Ir nors atrodo, kad jau tobulėti nėra kur, bet žinai, kad kitais metais vėl gausi kažką naujo, neatrasto, nepaprasto.
___________________

* tai štai tas atskleistas sąmokslas. Kaip jau minėjau, per LONDON AFTER MIDNIGHT pasirodymą, atliekant vien vokalinį, ramų kūrinį „Spyder and Fly“, užkulisiuose kažkas pradėjo brazdinti savo bosinę gitarą, o tai tikrai atrodė netaktiška koncertavusios grupės atžvilgiu. Sumišę buvo visi jos nariai. Groti tą vakarą buvo likę vieninteliams FIELDS OF THE NEPHILIM, taigi darome prielaidą, jog būtent pastarieji ar jų tech. personalas iškrėtė šią kiaulystę. Tuo tarpu per britų pasirodymą scenon netikėtai išbėgo nuogysta, vilkintis tik kažką panašaus į trumpikes ir ant galvos užsimaukšlinęs kepurę. Prabėgo jis ten, pasimakalavo ir tiek. Apsauga liko nieko nesupratusi, kaip ir FotN nariai (turbūt ne visi tą būtybę ir pastebėjo). Ir jau pakeliui į Lietuvą aptarinėdami išsiaiškinom, jog tą pačią kepurę, kaip ir mistinė būtybė, dėvėjo LAN bosistas, prieš pasirodymą derinęs grupės aparatūrą. Pagaunat kampą? Kerštas įvyko. Abi grupės, spėju, geresniais draugais nuo šių įvykių netaps.