„Wave Gotik Treffen 2007“ – kaip aš pasiilgau metalo...

Foto: autoriaus ir Rūtos R.

Prabėgo jau daugiau kaip du mėnesiai nuo to laiko, kai Vokietijoje, Leipcigo mieste praūžė gotikinės muzikos festivalis „Wave Gotik Treffen 2007“. Per šį periodą įspūdžiai šiek tiek išblėso. Tuo labiau, kad iš tokios galybės grupių (renginyje dalyvavo beveik 200 projektų ir kolektyvų) atsiminti kas, kur, kaip ir kada, yra išties nelengva. Kitą kartą teks imti pavyzdį iš s2 ir reportažo rėmus sudėlioti dar paties festivalio metu. Kita vertus, šios šešiasdešimt dienų leido atskirti pelus nuo grūdų, lyderius nuo autsaiderių, tad atsiminimai – grynuoliški.

Taip jau suplanavom, jog šiais metais į renginį vykom savo transportu. Pačiam teko vairuotojo dalia. Prisipažinsiu, maniau, jog bus sunkiau. Sėkmingai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, maždaug 1200 kilometrų atstumą galima drąsiai įveikti per dieną. Be to, ši kelionė leido paneigti kelis iki šiol sklandžiusius stereotipus. Visų pirma taip keikti Lenkijos keliai iš tikrųjų nėra jau tokie blogi. Per visą didžiąją kaimynę teko „sutikti“ vieną, na, gal daugiausiai du kelio remontus. Ir viskas. Keliai, nors ir neplatūs, bet smagiai vingiuojantys, kalnuojantys, lengvai pravažiuojami. Aišku, jei nesi stabdis už vairo. Kita vertus, tos šalies minusas – miestelis prie miestelio. Nespėji išvažiuoti iš vieno, žiū, jau ir kitas prasideda. Šis faktas galėtų būti nepatogus tuo atveju, jei… Jei lenkai nelakstytų kaip akis išdegę. Viršyti greitį kokiais 60-80 km/h yra normalus dalykas. Puiku, kai priekyje daug „sponsorių“…

Tokiu būdu festivalį pasiekiame greičiau nei tikėjomės. Net ir nusnaust suspėjam. O renginio vietoje laukė šioks toks nepatogumas. Ar tai apsiskaičiavom, ar tai koks biesas, bet atvykstam gerokai iki kasų atidarymo. Tad bilietų tenka laukti gerą pusdienį. Dar baisiau pasidaro tada, kai sužinom, jog akredituotieji bus aptarnauti paskutiniai. Rupūs miltai, susinervinu nejuokais, keikiuosi devyniais aukštais, bet tik iki to momento, kai galop atsidūręs kempinge suprantu, kad laisvai gausiu puikią vietą pasistatyti palapinei. Iš pažiūros pasirodo, jog žmonių šiais metais – gerokai kukliau. Bet tai tik optinė apgaulė. Šiemet žiūrovams buvo grąžintas „Pagan Village“, kuris ir priglaudė tą perteklinį kiekį auditorijos, pernai besiglaudusios ant tako, asfalto ar tualetų prieigose. Barakas pastatytas, čiužiniai pripūsti, skrandžiai prikimšti. Užtarnautas poilsis ir maratonas prasideda…

Pirmoji diena – netikėtumai ir staigmenos

Puikiai išsimiegojęs pradedu ruoštis keturių dienų festivaliui. Po praėjusių metų nusprendžiu šiek tiek pakeisti taktiką. Visų pirma, labiau orientuotis į vieną/dvi scenas, o ne penkiolika – ir laiko susitaupo, ir grupes įdėmiai gali stebėti. Tuo labiau, kad ir šiųmetinė grupių pasirodymo tvarka išpuolė visai patogi. Na, o antra, kadangi pernai daug kam didelį įspūdį paliko „Werk II“ scenoje grojusios grupės, nusprendžiu, jog verčiau paieškosiu šiek tiek daugiau naujovių ir atradimų, nei pasiliksiu su žinomesniais, bet nuobodžiais vardais.

Taigi ruošiausi ruošiausi, prisiruošiau ir jau stoviu „Kohlrabizirkus“ arenoje, kuri, kaip įprasta, daugiausia skirta sunkesnio skambesio grupėms. Debiutą atlieku su BELOVED ENEMY. Peržvelgiu savo „špargalkę“ (lapelį, kuriame susirašiau visų kolektyvų grojamą stilių bei kilmės šalį). Vokiečiai, gotikinis rokas/metalas. Bent jau taip turėtų būti, nes realiai į tai net nepanašu. Greičiau koks stereotipinis industrinis rokas, a la RAMMSTEIN, tik gal su polinkiu į gotikinę sceną. O gal ir ne. Bet, matyt, muzikantai truputėlį jaučiasi per didelės žvaigždės – daug maivosi, daug rėkauja. Ypač išsiskiria nuo galvos iki kojų (kiek matosi) tatuiruotas vokalistas. Dainuodamas jis taip išverčia akis, jog rodos šios tuoj iššoks iš akiduobių. Žmonių salėje dar labai nedaug, duok die dvi ar trys dešimtys, tad ir aplodismentų kol kas skurdžiai.

Sekantys publiką užvesti bando vietiniai REMEMBER TWILIGHT, derinantys folk roką su hardcore elementais, iš ko gaunasi koks tai maišytas metaliukas. Su garsu šiai kapelai nenuskyla – nei gitara savo vaidmenį atlieka, nei vokalas. Viską gelbsti du smuikai ir meistriškas bosisto grojimas. Bet net ir šie privalumai negelbėjo nuo nuobodulio – labai jau norėjosi, kad greičiau jie baigtų grot. Ačiū dievams, buvau išgirstas.

HOLODNE SONZE – na, jau pats pavadinimas turėtų sakyti, jog tai grupė iš Rytų, ar ne? Mhm, taip ir yra. Ukrainos sūnūs. Labai puikiai tas atsispindi dainavime – tarimas ir akcentas ausies gal ir nerėžė, bet jautėsi stipriai. Tuo tarpu muzika buvo visai maloni dūšiai – ramus, fūzuotomis gitaromis paremtas „love“ metalas pagal geriausias HIM tradicijas. Visišku suomių plagijavimu negalėčiau pavadinti, bet įtaka daugiau nei ryški. Žinoma, yra ir savų motyvų, plius tas dainavimas, ir gauname kažką savito. Muzikantai visą pasirodymą scenoje prastovėjo kaip įkalti. Tik vokalistas kelias minutes raitėsi ant mikrofono stovo. Didelį minusą dedu už dalinę fonogramą – ne būgnų, ir net ne klavišų, o gitaros…

O po to sekė žinomi vardai… POISONBLACK – tai buvusios suomių grupės SENTENCED lyderio Ville Laihiala projektas, skirtas aštresniam gotikiniam metalui. Neslėpsiu, jog iš šio kolektyvo tikėjaus tikrai daug. Bet, deja, negavau. Pripažįstu – groti žmonės moka (nu kur nemokės su tokia patirtim…) ir muzika energinga, bet trūksta to, kas užkabliuotų. Gal net pasakyčiau, jog šiuo atveju muzika pernelyg intelektuali. Na, o kai Ville dar pradėjo spjaudytis, kaip kupranugaris, tiesiog nuėjau prie kompaktinių diskų prekystalio. Kitaip galėjau gauti nemokamą dozę plaukų gelio…

Tuo tarpu kiti tūkstančio ežerų šalies atstovai buvo nemenkas siurprizas. ENTWINE galiu drąsiai vadinti geriausia šio festivalio grupe. Esu puikiai susipažinęs su šios grupės kūryba, tad tikėjausi didžiausių jų hitų, kaip „Nothing Left to Say“ ar „The Pit“. Bet va – nei vieno iš jų neišgirdau. Turbūt tris ketvirtadalius visų atliekamų kūrinių sudarė dainos iš paskutiniojo grupės albumo „Fatal Design“. Bet teisybė yra tokia, jog šis 2006 metų diskas – šedevras. Kiekviena daina tikrai verta superhito vardo. Tobula. O ir pati grupė, skirtingai nei POISONBLACK, nerodė jokio arogantiškumo. Atvirkščiai – nuoširdūs, paprasti. Įdomų faktą sužinojau apie titulinę naujausio albumo dainą „Fatal Design“ – pasirodo, ji yra politinės tematikos, o būtent joje pasisakoma prieš JAV veiksmus Irake. Niekad nebūčiau patikėjęs, jog gotikinis metalas turi sąsajų su politika. Kaip pasakė grupės lyderis, vokalistas Mika Tauriainen, ir jis pats netikėjo, bet G.W.Bušas užkniso juodai… Va taip va. Tiesa, juokingai atrodė Mika džinsai, kabėję praktiškai ne ant liemens, o tų dviejų kauliukų priekyje (pasižiūrėjau enciklopedijoje, pasirodo, tai – priekiniai dubens kaulo kauliukai) – atrodė, kad džinsai tuoj nukris ir jaunos grupės gerbėjos nualps. Aukų neprireikė.

Toliau – didis sugrįžimas. CREMATORY… Vietinei publikai tai buvo orgazmas. O man – kaip čia pasakius. Sulaukiau „Tears of Time“ ir likau patenkintas. Šiaip, į akis krito keli dalykai: nuostabus gitaristo balsas, kur kas įstabesnis, nei pagrindinio vokalisto Felixo, grupės klavišistė, gyvenanti 70-ųjų madomis, bei savęs pervertinimas. Nors grupė pasiruošimui turėjo dvidešimt minučių, viskas užsitęsė daugiau nei valandą. Nežinau, kokios to priežastys, bet matėsi, jog greičiausiai dėl muzikantų tinginystės. Bet buvo jiems už tai atseikėta – pasirodymo metu dingo apšvietimas, sugedo net du mikrofonai… Velnio pirštas, taip sakant. Tiesa, reikia pastebėti, jog šios techninės kliūtys – itin retos, o viso festivalio organizuotumo pavydėt galėtų bet kuris kitas renginys.

Kadangi AMORPHIS pamatysiu šių metų „Wacken Open Air“ festivalyje, išskubėjome į „Moritzbastei“, kur norėjosi išvysti egzotikos – brazilus PLASTIQUE NOIR, grojančius kažką panašaus į tai, ką siūlo Lietuvoje viešėję lenkai MIGUEL AND THE LIVING DEAD. Bet čia ir buvo mūsų didžiausia klaida… Kadangi toje vietoje pats pernai nesilankiau, o žemėlapyje ji pažymėta itin neaiškiai, teko gerokai „pablūbinti“, kol suradom. Lyg ir laiku atėjom, bet brazilų scenoje taip ir neišvydom. Dar kokią savaitę po festivalio sukau galvą, kas gi ten įvyko, bet priėjau vienos išvados – jie tiesiog neatvyko. Na, geroji medalio pusė yra ta, jog pamačiau grupę, kurios, deja, niekaip nesugebu identifikuoti. Nei pagal nuotraukas, nei pagal muziką, nei dar kokį kriterijų. O grojo jie gražiai. Keturios personos – dvi gitaros, būgnai, bosas/vokalas – čirpė jaukų gotikinį roką. O vokalistas buvo stebėtinai panašus į Peterį Steelą. Ir muzika turėjo asociacijų su TYPE O‘NEGATIVE. Jie kažkiek ir kompensavo visą skubėjimą…

Po to pasirodė projektas CYAN. Bet, kaip pasakytų vienas veikėjas, bumčikas-technuškė, jau neviliojo. Galutinai praradęs viltį pamatyti svečius iš Pietų Amerikos, patraukiau ilsėtis…

Antroji diena – atradimai ir nusivylimai

Antrą dieną pradėjau vėluodamas. Kad ir kaip stengiausi, vokiečių AMATRIS išgirdau tik pačius paskutinius akordus. Tai grupė, savo muzikoje jungianti LACRIMOSA įtaką su sunkesniu skambesiu. Tobulėt dar tikrai yra kur, pasiklausyt įdomu. Aišku, mažumėlę nusiviliu nespėjęs, bet nagų negraužiu. Tuo labiau, jog scenon lipa ne ką mažiau intrigavę MIDNATTSOL. Šiųjų pavadinimas kažkodėl man labai maišosi su kaimynų estų METSATOLL. Tiesa, muzikinės pusės – itin skirtingos. O be to, norvegams iki „kiulemajų“ – dar daug metų plaukt… Stebėjau aš juos ir niekaip nesupratau, kuo jie taip sužavėjo organizatorius, kad šie pakvietė į festivalį. Muzika – visiškai blanki, nuobodi, neagresyvi. Susigrojimo – nulis. Atminty išliko du dalykai – vokalistė, kuri, pasirodo, yra jaunesnioji Liv Kristine sesuo (bet sugebėjimais, deja, neprilygsta), ir bosistė, į kurią vyriškai auditorijai būtų galima akis paganyt. Bet ir to neteko daryt, nes bosinė gitara daugiau kaip pusę pasirodymo atsisakė grot, tad žavioji blondinė tą laiką praleido kažkur už užuolaidų…. Blankuma, sakyčiau.

Antrąją dieną kaip tik išpuolė daug lakstymo. Tad nieko per daug nepraradęs išžygiavau į taip pat dar neaplankytą erdvę – „Werk II Halle A“. Galiu iš karto pasakyti, jog ši scena skirta visokio plauko pankuojančioms grupėms. Su jomis ir supažindinsiu.

ZADERA – kokis tai neaiškus kolektyvas. Gitaristas – kamufliažinis metalistas, nors pagal elgesį tikras anarchistas. Bosistas – tvarkingai juodas, kažkoks emo. Būgnininkas – išvis paprastas vaikis, su oranžiniais marškinėliais. Iškart supratau, kad gotikinės muzikos, kaip aš ją įsivaizduoju, čia nebus nė kvapo. Visą reikalą šiek tiek pataisė vokalistė – mažutė kūdutė dark pankė. Na, o muzika – kaip ir tikėjausi, punk rokas, su šiokiais tokiais nukrypimais į tamsesnes puses. Ai, pusė velnio iš tikrųjų. Labiausiai įstrigo grupės pavadinimas, kuris vokiškai tariasi „cadera“. Cadera cadera – kažkoks juokingas žodis.

Slovakus THE LAST DAYS OF JESUS matėme jau ir Lietuvoje. Jei gerai pamenate, sakiau, jog jų pasirodymas festivalyje „Kunigunda Lunaria“ buvo blankus ir neįdomus. Tad čia jiems suteikiau šansą pasitaisyti. Ir ketvertukas jį išnaudojo su kaupu… Išduosiu paslaptį – čia svarbu ne tik garsas, bet ir vaizdas. Nors trys grupės nariai juda nedaug, bet viską kompensuoja vokalisto Maryo energija, komiškumas, mimikos ir vaidyba. Lakstė, šokinėjo, maivėsi – visur jo buvo daug. O ir toji deathrock muzika ir atmosfera čia itin derėjo, nes ji nėra grynakraujė, o tokia, hm, mažumėlę pakrypus. Puikiai. Slovakai tapo vienais iš festivalio atradimų ir atstatė savo nepriekaištingą reputaciją mano akyse. Lauksim ir daugiau pasirodymų.

Persibazavęs į „Parkbuhne“ (erdvė parko viduryje, po atviru dangum), akies krašteliu užmatau EMILIE AUTUMN. Kiek žinau, neformalus jaunimas pastaruoju metu pamėgo šią amerikiečių atlikėją. Bet aš pamatau tik išpustytą, iščiustytą žvaigždutę ir nieko įdomaus. Tuo tarpu iškart po jos scenoje turi pasirodyti vieni iš tų, dėl kurių važiavau į šių metų „Wave Gotik Treffen“. ZERAPHINE – grupė, susikūrusi po THE DREADFUL SHADOWS išsiskyrimo, tęsianti savo pirmtakų muzikinę kryptį. Oi, kiek daug su jais patirta ir išgyventa… „Die Wirklichkeit“, „Be My Rain“, U2 koveris „New Years Day“ – neišgirdęs šių kūrinių namo važiuot net nesiruošiau. Išgirdau… Po to buvau labai piktas, nusivylęs ir gal net mažumėlę užsidepresavęs. Visų pirma – įgarsinimas buvo prastas, dėl to nesigirdėjo vienos gitaros, kuri ZERAPHINE muzikai suteikia gal kokius 80 procentų bendro efekto. Daug ką pasako, ar ne? Be to, esu jau toks žmogus, jog gyvų pasirodymų metu tikiuosi, jog grupė dainas sugros taip, kaip ir albume, su minimaliais nukrypimais ir improvizacijom. Bet dar geriau išvis be jų. O Svenas Friedrichas dainavo taip, kaip jis norėjo, ir mano lūkesčiai jam buvo visai nė motais. Žodžiu, buvo blogai. Sugadino nuotaiką gal dviem dienom. Norėjosi greičiau pamiršti, jog juos mačiau, ir kitą kartą skubėti prie scenos taip, lyg būtum jų dar neregėjęs… Ir nors širdy liko bent lašelį gera dėl fakto, jog tai įvyko (pamačiau), bet šaukštai jau buvo po pietų… O vietinei publikai patiko, net labai. Kur gi ne, savi juk. Na, bet ką jūs suprantat…

Į „Werk II“ grįžau pasižiūrėti paskutinės vakaro grupės – FRANK THE BAPTIST. Iš jų koncerto Vilniuje liko kuo šilčiausi ir geriausi prisiminimai. Šaunūs vyriokai – linksmi, draugiški. O kai užgroja… Trūksta žodžių. Klausau ir mąstau, ar jie išvis gali groti blogai, negražiai? Tikrai ne. Per savo valandinį pasirodymą grupė pagroja kūrinių iš visų trijų savo albumų, tame tarpe ir naujausio „The New Colossus“. Nieko nelaukęs čia pat jį ir įsigyju – šviežią, garuojantį. Frankas su savo palyda bent šiek tiek pakelia subjurusią nuotaiką. Nedaug trūksta, kad pats ją ir sugadintų, vienai dainai į sceną pakviesdamas savo kolegas iš CINEMA STRANGE ir 45 GRAVE. „Californian deathrock crew“, – pareiškia. Kur gi ne, visiem svarbu pasitampyt ir pasimaivyt. Ta nata užbaigiu ir per naktinį Leipcigą slenku savo šalto miegmaišio link.

Trečioji diena – žvaigždžių valanda

Trečiąją dieną nusprendžiau paskirti koncertui, vykusiam „Agra“ komplekse. Jis, beje, yra visai netoli kempingo. Tad šia proga dieną pradėjom prie pietų stalo – skaniai, skalsiai, nesausai. Dėl šios priežasties vėl pavėluoju. Tiesa, per daug nepergyvenu dėl to, nes dvi pirmos grupės, pasirodo, visai neįdomios. Tiesą sakant, dabar net nelabai pasakysiu, ką jos groja. Britai THE ILLUSION FADES drėbtelėjo šalto gotikinio roko, na, bet kažkaip nesublizgėjo. O vokietukai FELSENREICH elgėsi kaip tikri debiutantai – susikaustę, nesusigroję, besijaudinantys, bet bandantys atrodyti kietai. Nepavyko, žinokit.

DOPE STARS INC. – jau pernai matyti italai, palikę visai neblogą įspūdį. Šiais metais jie jau groja kitoje, didesnėje scenoje. Matyt, bus mažumėlę ūgtelėję. Va jiems pasitikėjimo savimi tai jau netrūksta, o, matyt, ir vertę turi, nes publika šėlsta. Kas jų nepažįsta, siūlau MARILYN MANSON sukryžminti su kokiais nors THE BIRTHDAY MASSACRE. Tik viskas ne taip „meinstrymiška“. Iš esmės – tikrai kokybiška, užvedanti muzika.

Suomiai REFLEXION sukėlė šokią tokią juoko dozę. Ne todėl, kad grojo blogai ar nusidainavo. Turėjo jie ten tokį gitaristą kaip bačkutę ir dar su tokiais juokingais ūseliais. Keista, kad grupė, bandanti įgyti saldžių berniukų įvaizdį, neišmeta jo iš grupės. Turbūt jis pagrindinis dainų kūrėjas, kitaip nesuprasčiau aš jų. Muzika – žinot, ta suomiška formulė – fūzas, verskmai ir moteriškas vyriškio balsas. Iš esmės, tikrai geriau nei jau minėtieji HIM, RASMUS ir panašūs dalykai, bet vis tiek tos pačios vėžės. Bandydami sulaukti daugiau dėmesio vaikinai į sceną pasikviečia dvi šokėjas. Viena buvo labai plona, kita – mažumėlę per stambi (kaip šokėja). Kiekvienam pagal skonį.

TERMINAL CHOICE – daug kartų linksniuotas pavadinimas, bet dar nei karto neteko jų išgirsti. O, pasirodo, savo šalyje (o gal ir ne tik) jie yra kultas. Didžiulė salė prigužėjo sausakimša, vietos net kojai pastatyti nebeliko. Iš tikrųjų, įsivaizdavau, kad jų muzika bus labiau paremta elektroniniais garsais, tuo tarpu gitarų pas juos tikrai užtenka. Kadangi iki tol neteko girdėti nei vieno vokiečių kūrinio, apie repertuaro aktualumą bandžiau spręsti iš publikos reakcijos. Tąsyk grojo daug hitų ir šiaip gerų dainų. Ovacijos nemelavo.

Toliau grojusi grupė tapo turbūt didžiausiais viso festivalio juokdariais. Gal ir negražu taip sakyti, tuo labiau, jog kolektyve groja dvi moterys, bet THE SUPERHEROINES buvo patys kalti ir kaltos. Groti jiems buvo skirta beveik valanda, kaip ir kitiems to vakaro headlineriams. Deja, amerikiečių damos sugebėjo sugroti nepilnas 20 minučių, po kurių dingo nuo scenos pareiškusios, jog daugiau dainų jos tiesiog neturi. Tiesa, dar galiu paminėti, jog per pasirodymą kokios dvi dainos buvo nesugrotos iki galo, nes būgnininkas darė viena, o gitaristės – visai ką kita, o vienas kūrinys buvo pradėtas groti gal net tris kartus iš naujo, kol pagaliau visi sutartinai pataikė į ritmą. Juokas pro ašaras. Išeidamos prižadėjo sugrįžti su ilgesne programa. Lauksim, mielosios.

ASP pasirodė beesą vietiniai herojai. Kadangi po jų turėjo groti kita mano labai laukta grupė, nutariau jau iš anksto užsiimti gerą poziciją kur nors arčiau scenos. Ir čia buvo mano dar viena klaida. Nes kai visi, apimti ekstazės, pradėjo šokinėti, ploti, lipti ant galvų ir kitaip skeryčiotis, net ir mano šalti ir geležiniai nervai neatlaikė. Nejuokais buvau apsisprendęs kelias vokiškas gorilas pamokyti elementaraus mandagumo, bet kur ten… Jų – dvidešimt tūkstančių, o aš tik vienas. Tad pasirinkau kitą kelią – įsiklausyti į muziką ir bandyti „užsikabliuoti“. Bandymai truko daugiau nei valandą, bet, deja, nesėkmingai. Tasai vokiškas gotikinis rokas visai nežavėjo. O pastebėjau dar, jog jų tauta mėgsta kūrinius, kurių priedainius lengva dainuoti visiems. Svarbu garsiai rėkti. Visai kaip Lietuvoje.

Dabar turėtų suklusti tie, kurie ruošiasi aplankyti šių metų „Roko Naktų“ festivalį. Nes trečiosios „Wave Gotik Treffen“ dienos žvaigždėmis tapo suomiai THE 69 EYES, už mažiau nei mėnesio grosiantys ir Plateliuose. Taip, jie žvaigždės. Jie jau kerpasi ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia. Ir kuo „blatniau“. Ir scenoje atrodo kaip tikri suomiai – šalti, nejudantys. Bet dainos jų gražios. Tas lyrinis rokelis, beje, yra tik jų vėlyvojo periodo kūryba. Pasiklausykit ankstyvuosius albumus ir suprasit, kodėl jie gros Lietuvoje. Tikras rock‘n‘rollas. Šis penketukas grojo beveik dvi valandas, išlindęs dar ir bisui. Atlikti beveik visi hitai – „Framed in Blood“, „Gothic Girl“, „Betty Blue“ ir daugelis kitų. Nepasakyčiau, kad pasirodymas buvo aukščiausio lygio, bet kažko panašaus ir tikėjaus. Mažesnėje erdvėje turėtų atrodyti dar puikiau.

Ketvirtoji diena – ir vėl punk rokas…

Paskutinę dieną nusprendžiau nepersistengti ir plaukti pavėjui. Ir kaip bebūtų keista, vėl atsidūriau „Werk II“ salėje, kur karaliavo skiauterėtieji ir punk rokas… Tiesą sakant, per tas dienas jis jau man spėjo įgristi iki gyvo kaulo, bet kadangi visus metus vėl neteks jo tiek sutikti, apsiginklavau kantrybe ir stojau ant tvorelės.

THE CRIMSON GHOSTS nustebino savo įvaizdžiu. Stori, barzdoti, baltais veidais, kerzuoti ir juodais lietpalčiais. Na, kuo ne black metalo atlikėjai, m? O grojo kažkokį neaiškų rokelį. Alternatyvų netgi, sakyčiau. Kitaip tariant, nei įvaizdis derinosi su muzika, nei pastaroji su įvaizdžiu. Gerai, kad bent greitai baigė.

O tada atėjo eilė THE CREEPSHOW. Kanadiečių ketveriukei duodu antrą vietą visame festivalyje po ENTWINE. Kontrabosas, gitara, klavišai ir būgnai. Skiauterėta vyrija, sintezatoriaus maigytojas – kaip vienas prie vieno su animacinio filmuko herojumi Johnu Bravo, o prie mikrofono ir kartu su gitara – mažytė mergytė. Bet energijos netrūksta. Muzika – neapibūdinama. Linksma, energinga, su doze vesternų įtakos bei amerikietiško punk roko, a la OFFSPRING, įtaka priedainiuose. Iš tikrųjų, paimkit tuos pačius THE LAST DAYS OF JESUS ir pridėkit chorinių partijų, daugiau rimtumo. Puikumėlis. O tokios mažos detalės, kaip ant šonu paguldyto kontraboso stovinti ir grojanti vokalistė, šou nepadaro, bet suteikia begalę jaukumo, paprastumo ir nuoširdumo. Bravisimo.

Švedai NIM VIND pasirodė beesą iš kupranugarių giminės. Muzika – punk alternative rokas. Nieko įspūdingo. Tik spjaudytis moka. O už per kelis centimetrus nuo nuosavos mano rankos nukritusį „žalią“ galėjau ir iš bokaliuko paleist. Susilaikiau, neverta.

Svečiai iš už Atlanto SHADOW REICHENSTEIN man iškart pasirodė neonaciai. Juodi, tvarkingi, su atitinkama atributika. Tik va veidai balti. Kaip vėliau man paaiškino protingi žmonės, iš tų laikų amerikiečiai paveldėjo vienintelį gerą dalyką – estetiką. Na, nežinau nežinau, imi vieną, tai jau automatiškai turėtum būt ir už kitą. Ai, nepolitikuosim. Tuo labiau, kad ir muzika jų buvo nebloga. Rokelis, toks aštresnis, gal mažumėlę monotoniškas, bet nestovintis vietoj. Visgi grupė labiau pasirūpinusi savo įvaizdžiu, nei grojimu. Bet labiausiai patiko tas mažasis gitaristas – plikas, išblyškęs, nu grynas vaiduoklis Kasparas…

O kas gi čia dabar? Elvis Preslis vėl gyvas? THE DEEP EYNDE – dar vieni vaikinukai iš Amerikos. Lyderio vaidmens čia imasi guvusis grupės vokalistas, apsirėdęs baltut baltutėliu kostiumu. Trykšta jis begaline energija ir nestokoja subtilaus humoro: „You‘re all black and I‘m white. But I‘m not less evil than you are“. Tiesa, muzikinė pusė neįspūdinga. Šaltas alternatyvus rokas, vietomis tai pagreitėjantis, tai sulėtėjantis, bet per daug nestebinantis.

ZOMBINA & THE SKELETONS niekaip negalėjo susitvarkyti su savo gitara… Dėl to teko ir improvizuoti, suktis su „bajeriukais“. Puiki proga pasireikšt grupės vokalistei, kuri, pasirodo, vaikystėje mokykloje mokėsi vokiečių filologiją, tad parodė tai, ką dar prisimena. Net ir man, nemokančiam tos kalbos, buvo juokinga. O kai susitvarkė techninės kliūtys, pliūptelėjo dar viena dozė linksmo, pašėlusio ir išprotėjusio roko. Raudonsuknė vokalistė – moteriškė be kompleksų. Bet ir gerai, taip ir turi būt – davė putų už visus. Nuo jos neatsiliko ir santūrusis bosistas, meistriškai keitęs veido grimasas. Ech, savotiški tie britai… Gaila, paskutiniai. Viskas.

Noriu namo…

Po tų keturių dienų Vokietijoje, net ir labai smagiai praleistų, velniškai norėjosi namo… Tad be ilgesnių sustojimų Vilnių pasiekėm maždaug per 17 valandų… O dabar vėl norisi ten, į Leipcigą. Galiu pridurti, jog visų pirma festivalis traukia savotiška ramuma – niekas nelipa ant galvų, sąlyginai nedaug triukšmo ir begalė erdvės. Žinoma, juk čia vidurys miesto… Gal dėl to ir įspūdis toks.

Iš tikrųjų, dar būnant festivalyje galvoje sukosi milijonas minčių, ką reikėtų paminėti, ką pasakyti, ką apkalbėti ar iškoneveikti. Deja, viskas greit pasimiršta ar tiesiog pasislepia po gerais, įstrigusiais dalykais. Bet tiems, kuriems tokia muzika nėra svetima, siūlau nelaukti ir kitais metais važiuoti kartu. Pamatyti, pajausti ir patirti tikrai yra ką. Na, o smulkiau papasakosiu kitą kartą, prie bokalo alaus…