„Wacken Open Air 2007“ glaustai: kas, kaip ir kodėl

Foto: gallery.wacken.com

Taip pat skaitykite: „Wacken Open Air 2007“ – metalo meka >> ir „Wacken Open Air 2007“ – magiška didžiojo metalo festivalio trauka >>

Per dideles kančias gimė šis mano reportažas. Praėjo praktiškai pusė metų, kol pagaliau susikaupiau ne itin išsamiai, bet gal kam nors įdomiai ir praversiančiai ataskaitai. Jūs turbūt jau skaitėte kolegų SStormo bei Birutės rašinėlius, kur jie apžvelgė tiek muzikinę, tiek ir „popamokinę“ festivalio pusę. Vis tik man visada įdomiau į dalykus pažvelgti iš dviejų rakursų, todėl jaučiu pareigą pateikti ir savo įspūdžius.

Vokietijoje vykstantis „Wacken Open Air“ festivalis laikomas didžiausiu tokio masto renginiu Europoje ir tituluojamas nekarūnuotu karaliumi. Nesutikti negaliu… Jei kiekvienas iš mūsų galėtume pagal muzikinį skonį rinktis vieną iš kelių dešimčių festivalių visame senajame žemyne, tuomet nugalėtojas gal ir nebūtų toks aiškus. Bet savo dydžiu, masiškumu bei organizuotumu „WOA“ tikrai lenkia kitus renginius.

Žinoma, kaip ir daugelyje tokio pobūdžio vyksmų, greta muzikos visada būna rock‘n‘rollas, satanizmas bei kitos šventos vertybės. Bet šiuos dalykus jau spėjo apžvelgti kiti „Ferrum“ komandos autoriai, tad aš pasistengsiu gan glaustai papasakoti apie kiekvienos matytos grupės pasirodymą bei pateikti nedidelį reziumė – kas, kaip ir kodėl.

Nors pirmąją festivalio dieną programa „tik apšilimui“, išsitraukiu iš kišenės savo „žemėlapį“, kur smulkiai surašyta, kur ir kada turėčiau eiti, idant nepraleisčiau suplanuotų pamatyti pasirodymų ir nepasiklysčiau tarp daugiau nei 90 vardų. Vokiečių kolektyvas NEAERA per pastaruosius kelis metus neblogai šovė pirmyn, skleisdamas nemažą „PR“ dozę aplinkui. Žadėtasis melodingas death metalas nelauktai pavirto už Atlanto itin populiariu metalcoru. Bent jau man iš tiesų kartais sunku nustatyti ribą tarp šių dviejų stilių, bet ši penkiukė vis tik daugiau fanų rastų Amerikoje nei Europoje. Esu tuo tikras.

Ko tikėtis iš ANIMAL ALPHA, neturėjau žalio supratimo. „Dark gothic/heavy metal“ sufleravo viena populiari ir metalo muzikos gerbėjų mėgstama interneto svetainė. Kažką panašaus ir išgirdau scenoje. Tiesa, šiuo atveju apibūdinimas avangardinis gotikinis metalas būtų labiau tinkamas. Užėmiau poziciją ne prie pat scenos, tad vaizdo itin akylai nemačiau. Tik balta it miltais išdažyta vokalistė šmėžavo akyse. Iš tiesų, pati muzika skambėjo sunkiau nei galima įsivaizduoti, vien perskaičius grupės apibūdinimą. Pasirodymas neprailgo, o ir šiuos norvegus drąsiai galiu priskirti prie šiokių tokių festivalio atradimų.

Ir vėl metalcoras! Tik šį kartą iš gimtosios „amerikės“. Leiskite tai daryti tiems, kurie tą geriausiai išmano, taip sakant. ALL THAT REMAINS yra tikrai geriau žinomi, nei prieš tai groję NEAERA, tačiau didžiulio skirtumo muzikoje nepajutau. Aišku, bendravimas – jau kita kalba. Savo vertę grupė žino. Ir netgi būčiau linkęs sutikti, jog pagyros yra pagrįstos. Bet ne mano skonis, tad verčiau pailsėti ne tik nuo jų, bet ir nuo SAXON, OVERKILL ir HATESPHERE…

Suomiai AMORPHIS buvo viena iš tų grupių, dėl kurių vėlgi nepabijojau dvi dienas pirmyn atgal kratyt savo užpakalį autobuso sėdynėje, kęst nežmonišką karštį plyname lauke, ir t.t. O jau belaukiant šiųjų pasirodymo atsitiko tai, apie ką pasakojo Birutė – gaisras! Va čia ir atsiskleidė renginio organizacijos aukščiausias lygis. Grupei teko atidėti savo pasirodymą kuriam laikui, bet užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu – buvo geriau nei tikėjausi. Po „Eclipse“ išleidimo jau spėjau nurašyti, nepabijokim to žodžio, legendinę tūkstančio ežerų šalies grupę, bet su šiuo pasirodymu grįžo ir mano tikėjimas jais. Jokio modernumo, jokių betikslių išsidirbinėjimų ar ieškojimų. Kaip senais gerais „Tales from the Thousand Lakes“ laikais. Aišku, per tiek metų bent minimalių pasikeitimų neišvengta, bet šieji netrukdė. O Tomi Joutsen vokalas, po velnių, labai stiprus ir galingas, negali nesižavėt! Pabaigoje sugrotas „Black Winter Day“ sudeda visus taškus ant „i“.

NAPALM DEATH jau matyti ne vieną ir ne du kartus, tad didelio noro išvysti juos dar kartą neturiu. Bet progos neatsisakau. Čia nieko naujo – energija, agresija, pašėlęs Barney „pogas“ ar tai „mošingas“ (Sauliau, žodis tau) ir šiokia tokia atgaiva po netikėtų potyrių. O keletas dainų iš „Diatribes“ sukėlė gerus prisiminimus… Baisus dalykas ta nostalgija.

Švedus THERION geru žodžiu galiu paminėti dėl švenčiausios trejybės laikų – „Theli“, „Vovin“ bei „Deggial“. Likusi kūryba nežavi, bet ir netrukdo. 2006 metų „Metalmanijoje“ juos saldžiai pramiegojau (nuovargis, pabrėžiu), Lietuvoje, matyt, neteko dėl kitų aplinkybių, tad šį kartą praleist nesinori. Scenoje žmonių – visa galybė. O dar apsirėdę, išsipustę, tik spėk gaudyt. Galiausiai visai pasimetu, kuris yra kuris, ir tiesiog bandau mėgautis dainomis. Pusiau pavyko, pusiau ne. Švarūs ir aukšti vokalai nėra tai, kas mane žavi, tad tenka ir pažiovaut. Bet kokiu atveju, „senos dainos – geros dainos“ taisyklė pasitvirtino. Nebuvo tų šlagerių labai daug, bet man užteko per akis.

Legendinių POSSESSED atsiradimas festivalio programoje kvepėjo ne kuo kitu, o krūva šlamančių banknotų. Aišku, grupė patenkinta, organizatoriams tai geras „promotionas“, o žiūrovams – galimybė pamatyt death metalo pradininkus. Visi patenkinti, ar ne? Asmeniškai aš buvau gan skeptiškas dėl amerikiečių pasirodymo, bet jų pateiktas repertuaras paliko tik teigiamą vaizdą. Muzika, nors ir primityvi, skambėjo tikrai sunkiai, gan brutaliai ir galingai. Įdomu, kiek laiko prireikė muzikantams, kol susigrojo prieš tiek metų sukurtas ir turbūt jau primirštas dainas? Vokalistas Jeff Benjamin Becerra, nors ir sėdėdamas invalido vežimėlyje, gerklės negailėjo ir savo darbą atliko puikiai. Tiesa, po tiek metų išlindus vėl į sceną ir dar tokiomis aplinkybėmis, jaudulys buvo jaučiamas. Bet gerai tol, kol viskas nuoširdu. „Old schooliškas“ įvaizdis, puiki technika ir energija privertė šią grupę įvertinti iš naujo.

Norvegų vikingai ENSLAVED buvo vienas didžiausių šio festivalio masalų (pats svarbiausias laukė kitą dieną). Pradėję kaip „raw“ black metalo atstovai, per ilgus metus stilių pakeitė iki to, kas šiuo metu vadinama progressive black metalu. Bet kokiu atveju, kiekvienas jų albumas visada dvelkė kokybe bei profesionalumu. O du pastarieji darbai „Isa“ bei ypač „Ruun“ šios grupės kūrybai kartelę užkėlė gan aukštą. Na, o pasirodymas tik įrodė, jog ne veltui ENSLAVED pelnė tiek liaupsių, pagyrų bei oficialių apdovanojimų. Kuo gi žavi šis kolektyvas? Pasitikėjimu, stiprumu, atsidavimu, savotišku novatoriškumu. Tai nėra tas švelnus progresyvus juodmetalis, kokį atlieka, tarkim, IKUINEN KAAMOS, bet atvirkščiai – muzika gan arši, šiurkšti, ir kartu išlaikanti reikiamą harmoniją, dainų struktūrą. Laikas su ENSLAVED prabėgo taip greitai, kad vos spėjau įsijaust. Neabejotinai reikės juos sutikti dar kartą.

THE ANSWER – velnias, praėjo vos pusė metų nuo jų pasirodymo, o jau net neatsimenu, kas tai per grupė. Labai miglotai, lyg pro debesis girdžiu roko garsus… Ach taip, kolektyvas iš Airijos, „Wet Stage“ scenoje. Man tai buvo kažkas panašaus į roko ir bliuzo mišinį, o gal net stonerį. Prisimenu tik tai, jog stebėjausi, kaip ši grupė galėjo išvis patekti į „WOA“ programą? O publikai visai patiko. Tuo tarpu aš likau kažko nesupratęs.

O toliau atėjo eilė mirties ir juodos spalvos sintezei… BELPHEGOR! Galėčiau juos pavadinti mėgstamiausiu death/black kolektyvu. 2006 metais teko išvysti jų pasirodymą „Metalmania“ festivalyje, bet tuo metu jie dar nebuvo išleidę „Pestapokalypse VI“. O kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vienas geriausių tų metų albumų apskritai. Taigi šį kartą tenka dviguba šventė. Nors garso kokybė pradžioje buvo gan prasta ir net minėtojo disko kūrinius sunkiai tegalėjai atskirti, po dešimties minučių viskas susitvarkė. Austrai puikiai „sušutino“ dozę šėtoną garbinančio metalo. Publika liko patenkinta greita, agresyvia ir kaulus laužančia ekstremalumo sinteze. O patys BELPHEGOR įrodė, jog jie jau pasirengę groti didžiausiose metalo festivalių scenose.

Per daug nesitraukdamas nuo „Wet Stage“ (laukiau sekančiųjų ten), viena akimi iš tolo stebėjau DIMMU BORGIR pasirodymą „Juodojoje scenoje“. Ten nieko naujo – tas pats įvaizdis, ta pati kokybė, tos pačios dainos. Profesionalu, gražu, bet kad būtų kažkas super įdomu – tikrai ne. Pabaigoje sugrotas „Mourning Palace“ šiek tiek pakelia grupės reitingą mano vertybinėje muzikinėje skalėje.

Norvegų aršieji vikingai KAMPFAR tapo savotišku festivalio atradimu. Jau praktiškai buvau pamiršęs, kas jie per vieni, bet ilgaplaukio blondino, grupės vokalisto Dolk, povyza neleido abejoti, su kuo turiu reikalą. Pakankamai atmosferiškas black metalas, bet svarbiausia – aštrus ir galingas, užkaitino publiką iki aukščiausios termometro padalos. Kūriniai ilgi, bet nenuobodūs, o ir vaizdas scenoje žiūrisi neatgrasančiai. Truputis „true“ įvaizdžio puikiai derėjo prie muzikos, kuri paliko nemenką įspūdį.

Kitos dienos rytas prasidėjo su SACRED REICH. Nieko man nesakantis pavadinimas, kaip ir grupės grojama muzika. Tad nuo pat pradžios susirinkusi gausi publika gan nustebina. Nepasakyčiau, kad jų grojamas thrash metalas mane išjudino, bet bent jau smegenys pradėjo veikti po naktinio miego.

Portugalai MOONSPELL, iš vienos pusės, jau atsibodę iki gyvo kaulo, nes kur bevažiuočiau, ten randu ir juos. Kita vertus, nuo pradžios iki galo juos išklausęs esu sąlyginai seniai, tad šį kartą akylai stebiu nuo pat pradžių. Na, bet ta pati situacija, kaip ir su populiariaisiais norvegų „blekeriais“ – nieko naujo. Grupė lyg stovi vienoje vietoje – jokio posūkio į kairę ar dešinę, ta pati formulė, nors tu ką. Nesakau, kad negražu, bet kas per daug, tas nesveika.

Suomius STRATOVARIUS priėmiau kaip kokį eksperimentą. Iki šiol buvau girdėjęs vos vieną dainą „The Kiss of Judas“, ir kokiais 1998 metais, ją išgirdus, buvo tikrai gražu. Taigi pažintis su power metalu. Nebuvo ji itin įspūdinga, bet keli momentai įstrigo: truputis sveiko arogantiškumo, barzdotas ir šiek tiek iš „seksiukų“ konteksto iškrentantis klavišininkas beigi miklus ir tikrai neprastas bosistas. Suomiška kokybė.

Vokiečiai SECRETS OF THE MOON pasižymėjo tikslumu bei kokybiškumu. Vietiniai juos jau gerai žino, myli ir palaiko. Aš tikėjausi kažko tikrai įspūdingesnio, nors kažkokių didelių priekaištų reikšti irgi negalėčiau. Vis tik faktas, jog grupė jau yra patvirtina šių metų „Wave Gotik Treffen“ festivalio programoje, nemažai pasako apie kolektyvo propaguojamus kūrybinius posūkius.

THE VISION BLEAK – visiškai netikėtai pasirodė, jog šis kolektyvas beesąs tikras kultas Vokietijos žemėse. Kažkada iširus legendiniams EMPYRIUM, jos lyderis Markus Stock galėjo daugiau laiko skirti kitiems savo projektams. Na, o dabar „niūrią viziją“ turbūt būtų galima vadinti pagrindine šio muzikanto grupe. Jeigu kam nors ir tinka šiame pasaulyje gothic metalo etiketė, tai THE VISION BLEAK stovi pirmi šioje eilėje. „Fūzuotos“, kapotos ir tikrai sunkios gitarų partijos, gyvi ir stiprūs būgnai šių vokiečių pasirodymams suteikia daug energijos. Aišku, nemažą vietą užima ir klavišiniai, bet jie labiau tik priedas prie gitarinės sekcijos, nei lyderiaujantis komponentas. Na, ir žinoma, juodasis humoras, ironija, ir visa tai telpa viename žodyje – nuostabu.

Melancholiškieji suomių doomeriai SWALLOW THE SUN pažeria puikią dozę emocingumo. Šešios vienoje eilėje išsirikiavusios personos nenusileidžia viena kitai nei per nago juodymą. Gauname nuostabią melodingo death/doom porciją. Puikus Mikko growlas, lėtos, bet nenuobodžios gitarų partijos, šaltas vėjelis iš pačios Skandinavijos ir ašarų drėgmė aplink. Stipru ir nepakartojama. Būtinai „imsim“ ir kitą sykį.

Sarkastiškuosius TYPE O NEGATIVE dar prieš kelis mėnesius iki jiems atvykstant į „Wackeną“ teko matyti Rygoje. Aišku, nelabai galima lyginti koncertą klube su pasirodymu po atviru dangumi prieš keliasdešimt tūkstantinę minią, bet net ir tokiu atveju Steele‘as ir komanda sugebėjo įjungti dar didesnį „dalampački“ mygtuką bei skleisti savo žalio atspalvio pasirodymą. Išsidirbinėjimai, vynas, improvizacija, nervų tampymas jau spėjo tapti šiokia tokia šių amerikiečių vizitine kortele, bet ar ne už tai juos taip ir mėgsta?

Kelis pastaruosius metus „Wacken Open Air“ festivalio organizatoriai sugeba nustebinti publiką bent keliomis pirmo ryškumo black metalo žvaigždėmis. Štai 2006 metais tai buvo atsikūrę Norvegijos legendos EMPEROR. 2008 metais renginio scenoje pasirodys skandalų ir nesutarimų kamuojami GORGOROTH. Na, o pernai visi juodulių fanai veržėsi pasižiūrėti dar vienų paklydėlių – IMMORTAL. Kaip kažkada daug įtakos padariusią grupę, stebėjau juos lyg pro padidinamąjį stiklą. Abbathai, keturios klaidos begrojant, ar negėda? Juokas juokais, bet pasirodymas jų buvo puikus. Nepaisant jau minėtų nedidelių klaidelių, šiaurės sūnūs grįžo su stingdančia energija, šalčiu ir audromis. Buvo akivaizdu, jog tiek ant scenos, tiek publikos tarpe buvo karšta, bet viduje visi jautė tą šaltą atmosferą, kurią IMMORTAL perteikia savo kūryboje. Lauksim naujo albumo?

IN FLAMES buvo labiausiai per festivalį sunervinusi grupė. Nepaisant to, jog jie – vieni iš mano melodingo death metalo favoritų, savo pasirodymo metu nepraleido progos pasijusti tikromis žvaigždėmis. Ir žinoma, kas kitas viso to „pravadyrius“, jei ne mikrafonistas Anders Fridén. Jam labiau tiktų būti kokio nors realybės ar pokalbių šou vedėju TV eteryje, nes pliurpia šis dreduotasis nesustodamas. Ir dar kokio aukščio frazėmis! Žinoma, puiku, jog galėjau išgirsti dainų iš įvairių grupės periodų, tame tarpe ir ankstyvojo. Muzika, nors persunkta core skambesio, vis dar galinga, melodinga ir stipri. Anders, nors ir turi neblogą švarų vokalą, su growlu reikalai kur kas prastesni (albumuose kriokti, tai ne gyvo pasirodymo metu, mat). Bet užvis ilgiausias jo liežuvis: „Once we were nothing, but then came „Nuclear Blast Records“ and made us a band“. Šita frazė mane užmušė. Apsisukau ir sparčiu žingsniu į „Wet Stage“…

Kaip ir vakarykštis DIMMU BORGIR, taip ir šiandieninis CANNIBAL CORPSE pasirodymas stebimas viena akimi ir ausimi. Visiškai nieko naujo. Elementaru, stipru, brutalu. Kad ir dar šimtą metų.

UNHEILIG buvo lyg ne ten pataikę. Elektroninė muzika? O kodėl publikos tiek daug? Daug klausimų ir nei vieno atsakymo. Turbūt nuovargis daro savo.

Bet 1349 vis tiek sulaukiu. Prieš kelis metus sužavėję jau n kartų minėtoje „Metalmanijoje“, šį kartą norvegų greituoliai išsunkia paskutines mano jėgas. Iki begalybės užsitęsęs „soundčekas“, ypač prastas garsas, ir jokio noro klausytis toliau. Tiksliau, noras yra, ir visai nemažas, bet jėgų – nulis sveikų. Vis tik, tai jau pati paskutinė festivalio grupė, o ir laikas vėlus…

Istorija kartojasi – išvažiuojam pavargę, bet laimingi…

Tai tokios „trumpos“ buhalterinės ataskaitos už praėjusius ataskaitinius „Wacken Open Air“ metus. Nuolankus tarnas, specialiai „Ferrum“ portalui, Vokietija.