„Wacken Metal Battle 2011“ Lietuvos finalas – turim ką parodyti, arba kol kas geriausias metų koncertas

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Jeigu jus vien nuo šio reportažo pavadinimo apėmė juoko priepuolis ar burnoje užstrigo rytinio sumuštinio kąsnis, toliau rekomenduoju visai ir nebeskaityti. Visiems likusiems bandysiu perteikti tas pozityvias emocijas, užliejusias mano mintis po šių metų „Wacken Metal Battle Lietuva“ finalo.

Nežinau, kokiame tiksliai kontekste turėjo nuskambėti prieš koncertą paleista frazė „šiemet dalyvauja nemažai stiprių komandų, atrodo, jog bus nuožmi kova“, bet man ji pasirodė itin taikli. Mintyse gal ir sukiojosi abejonės dėl kai kurių dalyvaujančių komandų patirties, sugebėjimų ar profesionalumo stokos, tačiau viena buvo aišku – sudėtis kaip niekada lygiavertė. Be didelių ditirambų, pradėkime.

Jei apie KARMA COAT iki šiol nieko nežinote, pradžiai pabandykite įsivaizduoti, ar labai sudėtinga scenoje įgarsinti septynis instrumentus vienu metu. Aš irgi maniau, jog tai – itin daug pastangų reikalaujantis procesas. Didžiai nuostabai bei užbėgant įvykiams už akių – ši septynių vilniečių komanda koncerte skambėjo idealiai! Tiesiog tobulai! Didelį mano susidomėjimą kėlęs M.Snudaičio ansamblis pagrįstai nustebino. Tai tas atvejis, kuomet „keli metai rūsio sofų trynimo“ galiausiai pražydo visu grožiu. Muzika ir susigrojimas puikiai atidirbti, dainos „lengvai slysta“. Kai kam kliuvo šis metalo ir operinio vokalo mišinys. Na, nežinau, man jis atrodė tikrai neprastai. Tai visai ne skystos ir saldžios sympho gotikinės melodijos, ar pseudo poweris. Bandžiau greitai prisiminti panašaus pobūdžio grupes su vyrišku vokalu, geriausiu atveju atradau penkias. KARMA COAT atveju – gal tai ir ne preciziškai tikslus ar profesionalus, bet tikrai aplodismentų vertas operinis doom metalas (ar kažkas link tos lentynos). Dainos gal vietomis kiek per daug ištęstos, bet nuobodulio tikrai nevaro. Tiek baritoninis vokalas, tiek ir growlas – abu tikrai stiprūs, puikiai vienas kitą papildantys. Instrumentų skambesys – ne ką mažiau įspūdingas, labai galingas. Galėtų pasirodyti, jog KARMA COAT buvo neabejotini mano favoritai. Ne, jie – „tik“ vieni iš geriausių per vakarą, bet jei skirčiau prizą labiausiai nustebinusiai grupei, tai čia jiems lygių nebuvo…

Su nekantrumu laukiau to žadėto „subines spardančio“ LIFE‘S EDGE pasirodymo. Ne ką mažiau įdomu įsitikinti, kiek doom dozės yra šioje muzikoje. Visgi šiuo atveju pasitvirtino posakis – „ne viskas doomas, kas lėta“. Kita vertus, vėlgi, malonus atradimas – turime pakankamai gerą, gerai skambančią gotikinio metalo grupę. Tradicinis „metalinis“ sąstatas (dvi gitaros + būgnai + bosas), klavišiniai ir altas labiausiai priminė turbūt jau po velėna dūlančią DEGRADATONIA muziką. Lėti, gan klišiniai, bet maloniai skambantys rifai, vyriškas vokalas, persigromuliuojantis į mirtiną growlą, neįkyrios klavišinių partijos – tai LIFE‘S EDGE muzikos pagrindas. Verta atkreipti dėmesį, jog grupė ir žiūrisi maloniai. Kolektyvo frontmenas Viktoras jau artimiausiu metu galėtų perimti scenos „sexiuko“ titulą iš Marijono Savickio, o silpnosios lyties grupės pusė vyrų akis prikrausto savo kūniškomis linijomis. Tiesa, čia viena pastaba – jei moteriškos grožybės bėgte bėga iš joms skirtų vietų, tai arba padoriai supakuojat jas prieš lipant į sceną, arba leidžiat joms kristi iki galo, nes pastovus papinyko taisymasis pasirodymo metu – ne laiku, ir ne vietoje. Bet šį „trūkumą“ priskirkim prie profesionalumo stokos, kurios kolektyvui dar trūksta tiek susigrojimo, tiek kūrinių išbaigtumo prasme. Bet kuriuo atveju LIFE‘S EDGE man tikrai patiko ir visai nesigėdinčiau jų pakviesti apšildyti, tarkim, kokius WITHIN TEMPTATION ar THEATRE OF TRAGEDY. Tik nesustokit dirbę!

Toliau turėjo sekti pergalingas pasirodymas… PERGALEI daugelis kabino nugalėtojų vainikus dar tada, kuomet buvo paskelbtas sąrašas grupių, patekusių į festivalio finalinį koncertą. Net ir man atrodė, jog turėtų įvykti nedidelis force majeure, norint „Wacken Open Air“ scenoje išvysti ką nors kitką, o ne šį žvaigždių projektą. Ir tada tu imi tikėti stebuklais… Švelniai tariant, tai nebuvo PERGALĖS diena. Visų pirma, grupė skambėjo turbūt prasčiausiai iš visų tą vakarą: gitara – košė, klavišai ir būgnai permuša visus kitus instrumentus, ir t. t. Antra, scenoje vyko per daug chaoso, improvizacijos. Ir trečia bei svarbiausia, PERGALĖ tiesiog neatrodė įtikinamai… Taip, jei mes rinktume grupę, kuri gali nustebinti, pritraukti dėmesį, gal net šokiruoti, tuomet neabejotinai jų vieta ten, gal net su bilietu į vieną pusę. Tie mini spektakliai, prancūziški macho lūpų susiliejimai ir gėlės buvo puiku. Gal net maža dalelė ekspromtinių „jam sessionų“ visai tiktų, bet jų elementariai buvo per daug ir ne vietoje. Tad, bent jau mano akyse, tą vakarą pergalė turėjo tapti gal ir ne karčiu, bet vis tik – pralaimėjimu…

Kad ir kaip bebūtų keista, asmeniniai to vakaro favoritai buvo kauniečiai SOUND INJECTED. Tai visiškai ne tas muzikos stilius, nuo kurio „apsineščiau“. Atvirkščiai, duok die perklausau porą panašios muzikos albumų per metus. Ir gyvai šios grupės nebuvau regėjęs. Na, bet po šimts – jie turi kažką tokio, kas mano akyse juos stato lašu, gal kruopelyte, ar netgi puse galvos aukščiau nei kitos koncerto grupės. Neįtikėtinai užkabinančios melodijos, masyvus ir patrauklus gitarų skambesys, įvairūs stilistiniai sprendimai užkoduoti šio kolektyvo muzikoje tiesiog užburia. Ir jūs įsivaizduokit, jie net negrowlina!!! Gal čia išvis ne metalas? Nesiimsiu spręsti, tuo labiau, kai kauniečių kūryba gali būti lyginama su tokiomis mano mėgstamomis komandomis, kaip DEFTONES ar KILLSWITCH ENGAGE. Tiesa, keli niuansai – vokalas, ypač ilgesnėse, „garsesnėse“ partijose man pasirodė mažumėlę silpnokas. Be to, grupės idėjinio vado Napalmo nejudantis (išskyrus žandikaulį) veidas bei gumos kramtymas tikrai nerodė jų užsidegimo bei noro rugpjūčio pradžioje keliauti į Vokietiją… Gal tai ir būdas tramdyti sceninį jaudulį, bet gerai, kad bent jau kiti nariai atrodė labiau dinamiški, jei suprantat, apie ką aš čia. Bet, kaip ir minėjau, SOUND INJECTED tą vakarą man pasirodė labiausiai profesionali, puikiai grojanti ir skambanti grupė.

Vilniečiai PARALYTIC, rodos, dar visai neseniai keturiomis šliaužiojo po namų grindis apmuturiuoti sauskelnėmis, bet pats laikas pastarąsias perleisti death metalo scenos veteranams ir asams, nes nuo šių jaunuolių kuriamos ekstazės pensininkams tikrai pramuš visi kraniukai… Kiekvieną kartą kažkiek kitokie, nauji, nustebinantys. Nuo pat pradžių matėsi, jog būtent pasirodymui šiame konkurse PARALYTIC skyrė ypatingą dėmesį. Stingdantis ir grėsmingas intro, labai susikaupę, ryžtingi muzikantai, smarkiai tikintys tuo, ką daro. Neilgai truko, ir šie penki jaunuoliai savo pasitikėjimą perdavė ir susirinkusiai publikai. Brutalybė griaudėjo visa įmanoma savo galybe. Taip, galbūt yra ant šios žemės ir geriau, greičiau, originaliau grojančių grupių, bet pamačius šių vaikinų užsivedimą, ugnį akyse, energiją, galiausiai tuos ilgus plaukus bei tikrą, nesumeluotą metalą, nekyla abejonių, jog PARALYTIC vardas dar tikrai nuskambės…

STIFFER – paskutiniai, bet ne prasčiausi vakaro dalyviai. Jų užduotis – įtikinti mane, jog „Bullet“ – ne vienintelis grupės kūrinys, spinduliuojantis energija bei teisingu užkratu. Deja, argumentų pritrūko. Aišku, groti paskutiniams, ypač kai tu nesi headlineris, – gan keblu: visi jau nori namo, dovanų ir saldainių, tad dėmesio prikaustymui reikalingos ypatingos priemonės. O STIFFER kūryba tam reikalui nepasirodė itin tinkama. Vidutinio tempo, gan nuobodokas ir melancholiškas roko bei metalo mišinys skambėjo kokybiškai, užtikrintai. Man ypač patiko pats muzikos skambesys – sodrus, profesionalus, bet, vyrai, daugiau energijos!

Kol buvo sprendžiamas nugalėtojo klausimas, scenoje pasirodė 2009 metų „Wacken Metal Battle Lietuva“ nugalėtojai KIELWATER. Apie juos kalbėsime tik faktais:

• Vien tai, kad už būgnų sėdėjo pats Linas Būda, daug ką pasako apie grupę ir jos muziką…
• Kaip teigė vienas komisijos narys, „jei KIELWATER ir šiais metais būtų konkurso dalyviai, jie neabejotinai dar kartą laimėtų“. Negaliu nesutikti, bet…
• …kiek metų gyvuoja grupė? Gal kas nors gali parodyti man jų demo kasetę, EP ar albumą? O gal per daug reikalauju, ne?
• Nuo pasirodymo „Wacken Open Air“ festivalyje, kiek koncertų sugrojo grupė? Manau, kad vienos rankos pirštų tikrai užteks.
• Galiausiai, man gaila, kad 2009-aisiais laimėjo būtent jie – kiti gal bent būtų pasinaudoję atsiradusiomis galimybės… Aj…

Fanfaros! Tikėtai, ar ne, bet šiemetinio konkurso nugalėtoją lėmė foto finišas. Jei atmintis itin neapgauna, pirmą ir ketvirtą vietas skyrė 9 taškai (o gal truputėlį ir pamelavau, kad įspūdį sustiprinčiau), bet galiausiai nugalėjo tie, kuriems, mano nuomone, ir buvo lemta – PARALYTIC. Taip, tikrai džiugu už visas vakaro grupes – esu įsitikinęs, kad turime įvairaus profilio komandų, kurių negėda parodyti užsieniečiui, kurios groja ir gerai, ir kokybiškai, ir patraukliai. Bet, po šimts, jei aš būčiau iš anksto žinojęs, kiek daug PARALYTIC nariams reikš šis laimėjimas, kaip jie troško nugalėti, kokios emocijos užpildė jų akis ir sielas, galėjau iš anksto užsimerkęs jiems atiduoti šią pergalę, nes jų širdys didesnės už visų kitų kartu sudėjus. Ir jei kažkam kilo abejonių, kodėl būtent šie jaunuoliai, mažiau galvokit, o geriau pasižiūrėkit į juos scenoje – tai yra kažkas nerealaus!