U.D.O. metalinė širdis išjudino Vilnių

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Nedaug tėra užsienio metalo grupių, kurios į Lietuvą atvyktų daugiau kaip du kartus, o ypač ne iš kaimyninių šalių. Vokiečiai U.D.O. – vienas iš tų nedaugelio kolektyvų. Dar metų pradžioje išvydus pranešimą apie rugsėjį Vilniuje turintį įvykti U.D.O. koncertą, nuostaba jau neėmė. Tuo labiau, kad pastaruoju metu tikrai negalima skųstis sunkiosios muzikos renginiais.

Atėjus rugsėjo 27 d. vakarui prie „Forum Palace“ rūmų būriavosi gausus būrys žmonių. Kaip bebūtų keista, pažįstamų veidų buvo gerokai mažiau nei būtų galima tikėtis metalo koncerte. Absoliuti dauguma publikos – dėdės ir tetos, kurių neišvysite „Propagandos“ klube ar „Velnio akmens“ festivalyje. Solidūs, vaikus užauginę žmonės atėjo pažiūrėti į Udo Dirkschneiderį – žmogų, kuris juos jaunystėje vertė per kraujus ir skausmus įsigyti džinsinį švarką, dėl kurio buvo nusispjaut net į sovietinę miliciją, nes svarbiau buvo be klaidų užpaišyti ACCEPT pavadinimą ant sienos…

Dar vienas įdomus pastebėjimas – dėdės ir tetos susibruko į salę iškart, kai tik buvo atidarytos durys. Nesvietiškas pasišventimas koncertinei veiklai, bet dėl to negali pykti – prie „Forum Palace“ baro bent eilės nebuvo kilometrinės.

Tradicija, kai garsios grupės apšildymui pasirenka kuo nykesnes grupes, išlieka ir šį kartą. Kuomet buvo paskelbti prieš U.D.O. turėjusių pasirodyti grupių pavadinimai, paskubėjau susipažinti su jų muzika. Tai, ką išgirdau, papildomos motyvacijos skubėti į salę apšildymo metu nesukėlė. Norvegai SEVENFIELD absoliutaus liūdesio – tiek muzikos, tiek įvaizdžio – įsikūnijimas. Švedai SISTER SIN ne ką geresni. Nors, reikia pripažinti, šios grupės muzikantai bent jau judesį scenoje neblogai įvaldę. Ir tiek. Geriausias SISTER SIN gabalas – U.D.O. dainos „24/7“ perdirbinys.

Ką gi, ekologinė sistema veikia, po itin nykaus apšildymo su dviguba energija laukiu pagrindinių vakaro kaltininkų. Visai neblogas sprendimas išsaugoti publikos jėgas pagrindinei grupei. Matyt, nuo 1982 m., kai po „apšildytojų“ MANOWAR pasirodymo pagrindinė vakaro žvaigždė Tedas Nugentas buvo nušvilptas, tokios klaidos daugiau niekas nedaro.

U.D.O. koncertas. Galima sakyti, jau pažįstamas reiškinys. Praeitą kartą, kai U.D.O. Vilniuje pristatinėjo savo albumą „Dominator“, viską koncertą stebėjau iš viršaus ir… kažko pritrūko. Taigi šį kartą įsimaišiau tarp publikos netoli scenos, kad būtų tas teisingas pabuvojimo koncerte jausmas. Reikia pripažinti, neapsirikau. Jau nuo pat pirmųjų U.D.O. gabalų pagavo šėlsmas, dainos iš „Rev-Raptor“, kuriomis vokiečiai pradeda savo pasirodymą, skamba tvirtai. U.D.O. dainų sąrašas sudėliotas gana išmoningai, nauji kūriniai „atskiedžiami“ gerai žinomais hitais iš klasikinio U.D.O. laikotarpio. O, ACCEPT „Screaming For A Love Bite“. Malonu, nors ir ne netikėta. Priedainis gerai žinomas, publika ošia. Smagu. Paskui – vėl porcija įvairaus senumo U.D.O. dainų: „Heart Of Gold“ keičia „Vendetta“, o toliau… vėl ACCEPT daina. Šį kartą – „The Princess Of The Dawn“. Vienas iš tų kūrinių, kurio priedainį žino beveik visi, klausantys sunkiąją muziką, o ir pasireikšti leidžiama iki valiai. Pauzė dainoje, kai Udo Dirkschneideris leidžia pasireikšti publikai, gerokai ištęsiama, gerklė pradeda nebenešti (viena iš priežasčių, kodėl ant scenos ne „mes“, o „jie“)… ir kaip tik laiku U.D.O. gitaristų Igorio ir Steffano tandemas perima estafetę ir su griausmu užbaigia vieną kultiškiausių ACCEPT dainų. Atokvėpiui – rami baladė „I Give As Good As I Get“ iš „Rev-Raptor“ disko. Gražu, jausminga.

O dabar, ponios ir ponai, metas numeriui, kuris matytas, žinomas, bet visuomet smagus pažiūrėti. Turiu omeny gitaristo Igor Gianola solo pasirodymą, kuris iš scenos netrunka persikelti į patį tribūnų viršų, o iš ten – atgal į sceną. Gerai žinomas triukas, leidžiantis publikai pasijusti neatsiejama koncerto dalimi ir betarpiškai susidurti su mėgstamu muzikantu. Triukas – kaip ir pats heavy metalas: neįmantrus, iki skausmo pažįstamas, bet niekada neatsibostantis ir visuomet pakeliantis ūpą. Bravo Igoriui!

Per gitaristo soluotę pasiilsėjęs ir kiek kvapą atgavęs Udo Dirkschneideris vėl lipa ant scenos, kad sutrauktų dar vieną akceptų dainą „Neon Nights“, o po poros kitų dainų turi smagią progą vėl atsipūsti, nes scenoje veiksmo imasi būgnininkas Francesco Jovino. Kaip ir prieš tai matytas gitaristo šou, bembačiaus benefisas smagus ir, kas keisčiausia, ne per daug ilgas (kas šiaip nelabai nebūdinga solo intarpams).

„Po velnių“, – pagalvoju pažvelgęs į laikrodį. Seneliai U.D.O. scenoje jau apie dvi valandas, o dar net „Metal Heart“ nebuvo! Bet neilgai trukus sulaukiame ir šio megahito. Smagu baubti kartu su Udo magišką priedainį, kuriuo, tikiu, prasidėjo metalisto kelias oi kaip daugeliui metalistų. Įaugusi į kraują kiekviena nata, rodos, imsi ir pataisysi Igorį arba Steffaną, kad štai šitoj ar kitoj vietoj sugrojo kitaip, nei įraše. Viskas, jėgų nebėra.

Bet pala, o „Balls To The Wall“ jau buvo? Nagi ne! „U.D.O.! U.D.O.! U.D.O.!…“ Ak, koks netikėtumas, U.D.O. grįžta į sceną. Kiaušais į sieną baigiamas koncertas, trukęs gerokai virš dviejų valandų. Atrodo, kad ir pats ponas Vokietijos heavy metalas vos kvapą atgauna, o ką jau kalbėti apie Steffaną Kauffmanną, kuris išvis atrodo reikalingas grupėje tik tam, kad Udo turėtų su kuo prisiminti Dresdeno bombardavimą. Laikas bėga, ką padarysi.

Ką gi. Atėjo laikas apleisti „Forum Palace“. Šiek tiek pavargę, bet pasikrovę tos magiškos energijos, kurią sugeba suteikti tik senas geras, laiko užgrūdintas ir patikrintas heavy metalas. Malonu žinoti, kad šį rudenį gautąją energiją pakurstys dar ne vienas aukštos kokybės metalinis renginys. Stiprybėms mums. Ramybės jums.