TYPE O NEGATIVE "Bloody Kisses" - groteskiška parodija?

Pasirinkau pakomentuoti turbūt vieną sunkiausiai komentuojamų albumų – Type O Negative “šedevrą” /šedevrą “Bloody Kisses”. ;) Kodėl jau viskas taip sunku? Todėl, kad iš šio albumo arba priinterpretuosi per daug, arba neatskleisi nė šimtosios jo dalies.

Ką groja Type O Negative? Techniškai tai turbūt būtų doom metal, o realiai, apimant vaikinų muzikos idėją – tai tiesiog piktoka, groteskiška parodija. Parodija tiek muzikine, tiek poetine prasme. Galbūt net galima būtų sakyti – metalinis Frank Zappa’os variantas.

Čia ruošiuosi kalbėti apie mano manymu įdomiausią Type’ų albumą – Bloody Kisses. Nesu girdėjęs visos Type O Negative diskografijos, bet iš tiek, kiek girdėjau, šis albumas tikrai išsiskyrė iš kitų – tiesiog suderinta tai, ko mano manymu reikia profesionaliai muzikai – idėjos gilumas (šio albumo atveju – dviprasmiškumas), aukšta muzikos kokybės, pataikymas į publikos poreikius. Viską tai suderinus, galima pasiekti rezultatą, kad malonu/nenuobodu būtų ir grot pačiam, ir klausyt klausytojui. Ko gero, Type’ams tai pavyko.

Albumas prasideda groteskiška intro – mano įsivaizdavimu, šiek tiek Geiger’iškos mašinos/mechanizmo ir moters santykiavimu. Duslus stūmoklių šnypštimas, metalo slydimas per metalą ir moters, pasiekusios ekstazę, dejonės. Kažkoks sintetinis/ dirbtinis iškrypėliškumas, nusišaipymas iš fetišistinės erotikos, dar kažkas – priinterpretuoti galima kiek tik nori. ;) Ir kartu – kuo puikiausias įvedimas į vieną žinomiausiųjų Type O Negative gabalų (taip sužavėjęs Shadowndances ;) – į “Christian Woman”.

Gabalas tikrai neblogas. Neblogas visom prasmėm – tiek gana paprastu, bet gerai subalansuotu melodingumu, savita, šiek tiek netgi gotiška atmosfera. Peter’is Steel’as rodo visus savo vokalinius sugebėjimus – nuo sexualaus melodingo balso iki žemo demoniško, vis dar gana melodingo, riaumojimo. Gabalas yra sulipdytas iš kelių skirtingų gabalų – melodingosios dalies pagrindine tema (Body Of Christ (Corpus Christi)), atmosferiškosios vidurinės dalies su choralu ir vargonais (To Love God), lyg kokio intarpo, ir atrodo visiškai iš konteksto iškrentančia pabaiga – “J.C. Looks Like Me”. Sunku įsivaizduoti, bet čia įpainiotos ir XII amžiaus vienuolių choro partijos, ir gana tradiciniai doom metal gitarų rifai. Bet įsiklausiu į tekstus – vaikinai griebia kur kas giliau… Gerai perpratus textus, ir paaiškėja visas gana juodokas vaikinų humoras – iš esmės, jei sprendžiant pagal lyrikas, šis gabalas turėtų būti grojamas black arba thrash metal stiliumi. “Šventvagiški” vaizdeliai – dainos veikėjos – dieną doros krikščionės – norai santykiauti su Jėzum Kristum, religinės/liturginės-seksualinės fantazijos. “Pažinti Dievą giliai savyje” čia suteikiama kita prasmė ;) Žodžiu, gabaliukas, kuriame suderinta du gana nedažnai tarpusavyje derinami dalykai – graži muzika ir tokios rūšies nešvankumas, kurį išgirdę paprasti krikščionys turėtų gauti širdies smūgi. Ir vėlgi – nieko neduodama suprasti tiesiogiai. Dviprasmybės tiek muzikoje, tiek dainos textuose… Tikrai išsiskiriantis originalumu gabalas, su gana ir juodai linksma idėja ;)

Trečias albumo trekas – Black No. 1. Vėl tas pats vežantis dvilypumas – praklausius gal tris trečdalius dainos, dar vis atrodo, kad tai fetish gothic stiliaus daina apie nelaimingą meilę – apie demonę, įsikūnijusią į moterį, gundančią vargšus vyrus jau vien savo mažuoju kojos piršteliu. Tradiciniai kaltinimo raganavimu motyvai – įgimtas Šėtono ženklas ant kaklo, vidurnakčio pasimatymas su Nosferatu ir t.t. Žodžiu, įspūdis tox – ji mane suviliojo, užbūrė ir paliko, todėl ji yra kalė, ji yra ragana, bet aš ją vis tiek myliu, ir mylėsiu amžinai.;) Viskas tuo ir baigtųsi, jei tai nebūtų Type O Negative ;))) Detaliau nepasakosiu, tai reikia pajusti iš gabalo muzikinės dalies, iš bendros nuotaikos, ir žinoma, iš tokių nežymių išsireiškimų, kaip “Boo Bitch Craft”, “Loving you was like loving a dead, was like A FUCKIN’ A DEAD!”. Teko susidurti su nemažai žmonių, kurie nuoširdžiai patikėjo, kad tai – tiesiog nelaimingos meilės istorija… ;)

Ketvirtas trekas (na, negalima jo vadinti gabalu) – “Fay Wray Come Out And Play” – man kažkaip priminė juodojo humoro “Ramatahatta” versiją. Kažkokios laukinės genties piliečiai kviečia kažkokį savo dievuką-monstrą, jis labai riaumoja, klykia matyt aukojimui paruošta blondinė, išraiškingas “niam” ir viskas nutyla, monstrelis patenkintas laižosi ir grįžta miegot toliau. Vaizdelis visiškai ne vietoje, visiškai absurdiškas ir suvokus viso albumo idėją – labai tinkamas ;)

Sekantis gabalas (visgi jį jau reikia vadinti gabalu ;) – “Kill All The White People”. Superprimityvus rifas, siaubingu akcentu rėkiami “Kill all the white people/then we will be free” textai – pasityčiojimas iš rasizmo ir jo reversijos (beje, minėtieji textai – čia pilnos viso gabalo lyrikos ;) Pabrėžiamas primityvumas, kažkoks bandos jausmas, šiek tiek tribal motyvų. Žodžiu, jėga!
Šešta daina – Summer Breeze. Hm. Velniai žino, gal čia ir rimtai tiesiog ramus gabalas. Kiek aš pats klausiau – nepastebėjau jokių kabliukų, nieko. Gal tiesiog vaikinai neturėjo kur kišti kokio gabalo… Arba… gabalas įmestas tam, kad kažko ieškotum, ieškotum, bet… nerastum ir taip išsidurtum ;) [Būtų labai tipiška Type'ams]. Bet visgi, ko gero čia tiesiog paprastas melodingas, švelnus gabalas. Jei praklausę pastebėjot ką nors, ką praleidau aš – ką gi, jūs laimėjot :P

Septintas gabaliukas – Set Me On Fire – grupės minimalizmo pavyzdys. Visos lyrikos susideda iš penkių žodžių kartojimo – “Summer girl set me on fire” ;) Primena kažkokį pop stiliaus dainelę, neabejotinai, tam šis gabalas ir įmestas…;)

Aštuntasis trekas – na nežinau, ką čia vaikinai norėjo pasakyti. 28 sekundės, keistoki garsai – vėl kažkokio mechanizmo stūmoklių šnypštimas, visai neblogos nuotaikos kūdikio verksmas, išsigandusi motina [?]. Na, bet prisimenant “The Misinterpretation of Silence and its Disastrous Consequences”, tai… ;)

Devintasis gabalas – “We hate everyone”. Labai geros nuotaikos gabalas apie politika – nacius komunistus ir t.t., kiek supratau. Linksmi “ho ho ho!” , (priešrinkiminius mitingai? ;) ir pan., ir visos tiesos apie politiką išsakymas – “BBD mes ant visko!”. Tiesiog tokia nekalta socialinė-pankiška dainelė, ir tiek ;)
Dešimtoji daina – teminis albumo gabalas – “Bloody Kisses. Netikėtai gilus ir ramus gabalas. Galbūt tuo parodoma, kad visgi reikia žvelgt giliau. Tematika – mirtis. Gana tipiškas doom metal gabalas – gilu, lėta, depresova, melodinga. Žodžiu, taip, kaip ir turi būti vaizduojama mirtis ;) Šiaip galbūt vienas geresnių mano girdėtų neagresyvaus pobūdžio dainų mirties tematika. Banalu, bet veža ;)

Vienuoliktasis trekas – nelabai ką pasakančiu pavadinimu “3.O.I.F.”. Eilinis Type’ų išsidirbinėjimas, sakyčiau. ;) Kažkokie variklių ūžimai, lyg tribal stiliaus malda, kažkas doomiško, vėl lyg koks kūdikis verkia… Tiesą sakant, gal dėl to, kad jau nusikalęs nuo šitos recenzijos rašymo, o gal ir dėl to, kad taip turi būti, nieko nesuprantu, kas čia, prie ko čia ir kodėl ;)

Dvyliktasis džiaugsmas – “Too Late: Frozen”. Linksmo tipiškai taiponegatyviško stiliaus daina apie mergelės neištikimybę. Kaip visada : skaitant tekstus ir atskirai klausant muziką – neįmanoma sutapatinti ir to, ir to. ;) Linksmutė teminė melodija, pereinantį į doom metal rifus, kai kuriose vietose šiek tiek “pikaso’kiški” vokalai, visokie popsovi vokalo efektai. Gera parodija nuotaikai pataisyti.Šiek tiek panašios tematikos ir tryliktasis gabalas – “Blood And Fire”. Tiesa, ne tiek linksmas, kiek ankstesnis, bet tikrai ne per tinkamiausias būdas dainuoti apie tai, kaip tave paliko tavo moteriškė ir t.t. ;) Šiaip žiūrint muzikologiškai – tikrai neblogas gabalas. Gera melodija, geri rifai, įdomi struktūra. Žodžių, galėtų įtikti tikrai daug kam, jei tik kas nors ją klausys ;)
Ir pagaliau paskutinioji, keturioliktoji daina – “I Can’t Lose You”. Na, matosi, jis tikrai niekaip negali prarasti savo merginos (ar ko ten), nes frazė, beveik idealiai sutampančią su gabalo pavadinimu, yra kartojama šešias su viršum minučių… ;) Na niekaip negali prarasti, niekaip… Įdomi instrumentalika, nebloga melodija. Kaip ir beveik visi kiti gabalai – galima maloniai klausyti ir vien dėl melodijos, kaip foninės muzikos, ir atkreipus dėmesį į tekstus bei idėją, nusišiept.

Šiaip šio albumo yra išleista keletas versijų, todėl galbūt tas, kurį nusipirksite/pasiskolinsite, neturės visų dainų. Be visų mano minėtųjų dainų yra ir dar viena – “Suspended in Dusk”. Bet kadangi nesu jos nė karto girdėjęs, tai ji mano šiame review neminima.

O kalbant apie Type O Negative – manau patikt turėtų daug kam. Nemokantiems anglų kalbos ar nekreipiantiems dėmesio į tekstus – patiks melodinga ir ekspresyvi muzika (tiesa, nebūtinai atitinkanti gabalo tematiką), mėgstantiems “pataršyti gabalus”, apie ką jie – atrakcija atkrapštyti kuo daugiau užslėptų sluoksnių. Gal būt kam atrodys, kad čia priskiedžiau per daug, ir viso to nėra – velniai žino, gal tai yra. Tokiu atveju paklausykit patys ;)

O jau visai trumpai kalbant apie Type’us – tai “DON’T MISTAKE LACK OF TALENT FOR GENIUS”!

P.S. Dėkoju ir siunčiu linkėjimusi Cruger’iui, padėjusiam man išnarplioti kai kurias įdomesnes vietas. ;)